„Tikrai, tikrai mačiau skrendančią lėkštę!“, „Kai nematei, aš kalbėjausi su dantukų fėja“ – tokius ir panašius vaikų pasakymus esame įpratę vadinti fantazijoms. Tačiau augant vaiko įsivaizdavimai palengva gali tapti melu. Tad kodėl vaikai pradeda meluoti ir kaip į tai reaguoti tėvams, atsako vaiko teisių gynėjas Benas Miliukas.

Pasak B. Miliuko priežasčių, kodėl vaikas sako netiesą gali būti įvairių. Tačiau dažniausiai pasitaikanti viena iš dviejų – noras gauti dėmesio arba nerimas, baimė.

„Kartais vaikams sunku pasakyti, jog jiems trūksta mūsų apkabinimo ar padrąsinimo. Todėl pamačius pavyzdį, kaip kitą vaiką guodžia suaugusieji, vaikui gali kilti noras apsimesti, jog taip pat užsigavo. Dažniausiai už tokio elgesio slypi paprasta tiesa – noras sulaukti daugiau dėmesio ar švelnumo“, – sako vaiko teisių gynėjas.

Pašnekovas taip pat pastebi, jog pasitaiko situacijų, kai vaikas gali pabūgti pasakyti tiesą, nes netyčia sulaužė žaislą ar gavo pastabą, prastą įvertinimą.

„Vaikai jautrūs suaugusiųjų emocijoms, todėl lengvai perpranta, koks elgesys gali sukelti tėvų suirzimą. Pavyzdžiui, galbūt vaikas grįžo namo ir pasipasakojo apie gautą pirmą prastą pažymį, o tai sukėlė tėvų nusivylimą, o gal pyktį. Tad visiškai normalu, kad kitą kartą vaikas gali bandyti nuslėpti tiesą“, – teigia pašnekovas.

Kaip elgtis susidūrus su vaiko melu

Svarbu išsiaiškinti ir suprasti, kodėl vaikas pasirinko sakyti netiesą. Supratus melo priežastį, galima ją ramiai išspręsti. Pavyzdžiui, jei vaikas pamelavo, nes trūksta dėmesio, vadinasi verta su vaiku pasikalbėti apie jo poreikius, praleisti daugiau laiko drauge, pažaisti ar tiesiog apsikabinti.

Aiškinantis priežastis svarbu pasistengti išvengti kaltinimų, nors ir jaučiatės nusivylę. Tad tokius klausimus, kaip „Kodėl meluoji?“ ar pasakymus, kaip „Nustok meluoti“, geriau pakeisti į „Kas tave paskatino taip pasakyti?“, „Pasikalbėkime, padėk man suprasti tave“ ir panašiai. Kai klausiame ramiai, be kaltinimų vaikas pastebi, kad gali mums atsiskleisti be nerimo.

Labai svarbu, kad vaikas jau nuo mažumės jaustųsi saugus sakydamas tiesą. Todėl, jei pasidalija, jog pametė kokį nors daiktą, pavyzdžiui, neseniai pirktą mašinėlę, pasistenkime nesikarščiuoti. Tikėtina, kad vaikui taip nutiko visai netyčia. Tad verčiau padėkokime. Pavyzdžiui, „Ačiū, kad pasakei tiesą. Džiaugiuosi, jog galime vienas kitu pasitikėti“. Jei vaikas jausis saugus, tikėtina, kad ir ateityje vietoje melo jis pasirinks sakyti tiesą.

Taip pat svarbu atminti, jog vaikai mėgsta kopijuoti tėvus, tad būkime pavyzdžiu – išlikime atviri, laikykimės duoto žodžio ar pasikalbėkime su vaiku, jei, pavyzdžiui, pažado negalime ištesėti.

Vaiko teisių gynėjai primena, kad stipriam ir saugiam vaikų ir tėvų ryšiui labai svarbus pasitikėjimas. Jei vaikui nuo mažumės rodysime, jog pasitikėti mumis saugu, tikėtina, kad ateityje jis rinksis ne tik sakyti tiesą, bet ir pasidalyti savo jausmais bei patirtimis.

Pranešimas spaudai.