40-mečių armija tampa ilgalaikiais bedarbiais

40-mečių armija tampa ilgalaikiais bedarbiais

Sulaukus 40 metų ar peržengus šią amžiaus ribą susirasti darbą tampa sudėtinga net ir išsilavinusiems bei patyrusiems specialistams.


Lietuvoje po pastarosios krizės susiformavo stabili ilgalaikių bedarbių armija, vienokiu ar kitokiu būdu prisitaikiusi prie esamos padėties, kurios kol kas nepakeičia jokios valdžios iniciatyvos.


Liko be darbo


Margarita ir Vaclovas – vienoje laiptinėje gyvenantys kaimynai. Margaritą pažįsta visi daugiabučio namo laiptinės gyventojai. Tai pusamžė moteris, visada pasisveikinanti su kaimynais ir stabtelėjanti paplepėti. Ji visada turi laiko: yra bedarbė nuo krizinių 2008-ųjų.


Kai bankrutavo darbovietė, nedidelė gamybos įmonė (paimtas banko kreditas „suvalgė“ apyvartines lėšas ir veikla sustojo), Margarita liko be darbo. Darbo birža galėjo pasiūlyti tik viešuosius darbus, o būti kasininke kuriame nors prekybos centre nenorėjo pati. Vaikai jau užauginti, sūnus rado darbą Norvegijoje, dukra – Vilniuje, be to, ir vyras dar dirbantis. Margaritą „maitina“ kaimynai: vienai butą sutvarkys, kitam, našliui, valgyti išvirs, tretiems, pensininkams, į parduotuvę nueis ar sode kapstytis padės. Taip per mėnesį ir pribyra litų be darbo nesėdinčiai ilgalaikei bedarbei.


Iš pradžių visą gyvenimą dirbusi ir po atleidimo tikrą šoką išgyvenusi moteris jau susitaikė su tokia padėtimi ir nesukdama galvos gyvena taip, kaip išeina. Juo labiau kad toks gyvenimas turi ir nemažai pranašumų: palyginti menkai mokamus darbus dirbusi Margarita jaučiasi ne taip jau prastai, kai gali pakankamai laiko skirti namams tvarkyti, neskubėdama apsipirkti, pasinaudoti visomis akcijomis, o ne paknopstomis bėgti į darbą, o po darbo – į parduotuvę. Juk ir amžius jau toks, kai kartais norisi pailsėti. Nors moteris neatmeta galimybės, kad dar dirbs, kita vertus, kartais nuo tos minties ją apima šiurpas...

REKLAMA


Poreikiai mažėja


Margaritos likimo brolis, šešiasdešimtmetį jau greitai švęsiantis Vaclovas, – taip pat bedarbis nuo tų pačių krizinių metų. Taip pat gamybos įmonė, norėdama išgyventi, ir karpė darbuotojų atlyginimus, ir mažino etatus. Vienas iš jų buvo Vaclovo.


Nuo 2009-ųjų nieko rimto rajono (vėliau – apskrities) darbo birža pasiūlyti negalėjo. Tad Vaclovą labiau „maitina“ ne kaimynai (vyras yra nagingas), o metalinių garažų kooperatyvas. Čia jis iki šiol tebelaiko ir savo automobilį. Taigi vakarykštis sandėlininkas ėmėsi nesudėtingų automobilių remonto darbų. Užsakymų būna nuolat, tad vyras patento taip ir neįsigijo. Tiesa, prasimaitina, juk su dar dirbančia žmona triūsia kolektyviniame sode, užsiaugina savų daržovių. Į suaugusių vaikų raginimus nors keliems mėnesiams patraukti uždarbiauti į Norvegiją ar Vokietiją tėvas moja ranka – jam su žmona pinigų užtenka. Nes, kaip vis mėgsta kartoti vyras, ar daug čia žmogui reikia...

Visiškai iškrito iš rinkos


Vos 50-metį perkopusi Laima kažkada tapo kvalifikuota viešbučių kambarine. Tačiau dirbti šio darbo jaunystėje jai beveik neteko – visai jauna nutekėjo į Ispaniją, į turtingą šeimą. Vėliau grįžo į Lietuvą, tačiau su vyru neišsiskyrė, gauna iš jo šiokį tokį išlaikymą. Kartais – iš dalies dėl įvairumo, iš dalies prispirta darbo biržos vadybininkės – įsidarbina viename ar kitame viešbutyje, tačiau darbo sąlygos moters neįkvepia.

REKLAMA


Pavyzdžiui, prabangiame viešbutyje vadybininkė susirenka arbatpinigius – galima sakyti, teisėtą viso pasaulio viešbučių kambarinių priedą prie algos. Arba bandomuoju laikotarpiu liepiama dirbti už pusę minimalaus atlyginimo, nors darbo krūvis būna toks pats kaip visų.


Laimei, moteriai nereikia lenkti nugaros už grašius ir prašyti ko nors iš valstybės, todėl ji gali iš tokio darbo tik nepiktai pasišaipyti... Gal tokia buvo iš prigimties, gal šia savybe „apsikrėtė“ Ispanijoje, tačiau tokie dalykai jai nuotaikos negadina ir gyvenimo džiaugsmo netemdo. Nors, tikėtina, darbo rinka dar ilgai (arba niekada) jos paslaugų nesulauks.


Tokių ilgalaikių bedarbių mūsų šalyje – dešimtys tūkstančių. Prieš krizę jų tebuvo vos 18 tūkst., o štai 2011 metais jų skaičius šoktelėjo net iki 130 tūkst. Tiesa, pernai ilgalaikių bedarbių sumažėjo iki 65 tūkst., tačiau nuo šių metų tokių metų metus nedirbančių vyrų ir moterų skaičius vėl auga. Nemažai jų prisitaikė prie esamos padėties: verčiasi atsitiktiniais ar nuolatiniais darbais, kuriuos jiems pasiūlo šešėlinis sektorius.


Kai kurie naudojasi valstybės teikiamomis socialinėmis privilegijomis – nuo pigesnio šildymo žiemą iki nemokamų pietų vaikams mokyklose. Beje, nemažai ilgalaikių bedarbių iš šių vežėčių jau yra iškritę, nes nebeatitinka reikalavimų socialinei paramai gauti. Gyvena tarytum pasitraukę iš socialinio gyvenimo ir sunkiai – pirmiausia dėl psichologinių priežasčių – ryžtasi į jį grįžti. Be to, dažniausiai tai būna gana neaukštos kvalifikacijos ar visai nekvalifikuoti darbuotojai, kurie didelio finansinio ir gyvenimo lygio skirtumo dirbant ir nedirbant nejunta.



40-mečių armija tampa ilgalaikiais bedarbiais

Ilgalaikių bedarbių mūsų šalyje – dešimtys tūkstančių.


Vyresni jaučiasi nurašyti


Deja, Lietuvoje nuo pat nepriklausomybės susiformavo vyresnio amžiaus žmonėms nepalanki situacija: sulaukus 40 metų ar peržengus šią amžiaus ribą susirasti darbą tampa sudėtinga net ir išsilavinusiems bei patyrusiems specialistams. Tokią tendenciją dar kartą patvirtino specialistų paieškos portalo cvmarket.lt atliktos apklausos duomenys.


Respondentų buvo teiraujamasi, ar jie mano, kad 40-mečiam specialistui netekus darbo susirasti kitą būtų sudėtinga? Pasirodo, daugybė gabių, išsilavinusių vaikinų ir merginų nori įrodyti savo vertę bei galimybes, todėl dažniau sutinka dirbti už mažesnį atlygį. Vyresniems specialistams finansinis aspektas yra aktualesnis: turėdami šeimas, kurių poreikius turi tenkinti, gal net ir finansinių įsipareigojimų, jie tiesiog fiziškai negali egzistuoti be darbo pajamų. Mūsų darbdaviai retai pirmiausia vertina potencialaus kandidato profesines savybes bei jau įgytą patirtį ir dažnai renkasi pigesnį variantą, nors vėliau į jauną ir nepatyrusį žmogų reikia papildomai investuoti.


Įmonių požiūrį į 40-mečius bei vyresnius specialistus atskleidžia ir cvmarket.lt sistemoje sukaupti duomenys. Ten įmonės gali įvertinti kandidatus, prie kiekvieno iš jų pažymėdamos, jis tinkamas, svarstytinas ar apskritai netinkamas. Kaip tinkamas vyresnis nei 36 metų kandidatas pažymimas 2–3 kartus rečiau nei jaunesnis.


Pasak Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Komunikacijos skyriaus vedėjos Jūratės Baublienės, liepos 1 d. jaunų bedarbių (iki 25 metų), palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, sumažėjo, ir jie sudarė 8 proc. visų užsiregistravusiųjų, o vyresnių nei 50 metų bedarbių padaugėjo iki 37 proc.


Socialinis ilgalaikio bedarbio portretas


J. Baublienė, paprašyta apibrėžti, kas formaliai yra tie ilgalaikiai bedarbiai, atsakė, kad jų yra dviejų kategorijų. Pirmajai priskiriami iki 25 metų asmenys, kurių nedarbo trukmė viršija 6 mėnesius, antrajai – nuo 25 metų asmenys, kurių nedarbo trukmė viršija 12 mėnesių, skaičiuojant nuo įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje dienos.


Nors socialinis pastarosios grupės atstovų portretas įvairus, paprastai tai vyresnio amžiaus, turintys nepaklausią profesiją ir nenorintys niekur pajudėti iš savo gyvenamosios vietos žmonės. Šiai grupei priklauso ir jauni žmonės, neturintys net vidurinio išsilavinimo, neįgiję ar praradę profesinę kvalifikaciją asmenys, įvairaus amžiaus ir socialinių sluoksnių gyventojai, neturintys motyvacijos dirbti, namų šeimininkės ir pan.

REKLAMA


Ilgalaikių bedarbių daugiausia mažuose miesteliuose ir kaimuose. Ir, deja, tas ilgalaikiškumas minėtiems asmenims turi kone fatališkų padarinių: Vakaruose atlikti ilgalaikiai socialiniai tyrimai rodo, kad pusę metų be darbo išbuvę žmonės sulaukia perpus mažiau kvietimų į darbo pokalbį nei tie, kurie nedirbo tik mėnesį.


Taip mūsų provincijoje ir toliau formuojasi vadinamosios nedarbo zonos: jaunesni ir judresni asmenys išvyksta į didmiesčius ar užsienį. O tie, kurie lieka, verčiasi atsitiktiniais uždarbiais arba juos maitina pensininkai tėvai. Tačiau kas laukia šalies gilumoje tos ilgalaikių bedarbių kartos, kai jų tėvai maitintojai iškeliaus į kitą pasaulį? Juk naujos įmonės provincijoje kuriasi labai sunkiai, be to, ir joms reikia kvalifikuotų ir turinčių darbo patirties specialistų.


Traukia iš nedarbo liūno


„Be „tradicinių“ ir ne visada efektyvių viešųjų darbų, ilgalaikiai bedarbiai siunčiami į profesinio mokymo kursus, kad įgytų kitą profesiją, be to, darbdaviai papildomai subsidijuojami, įdarbindami tokius asmenis, – darbo biržos taikomas priemones vardija J. Baublienė. – Šiuo metu Lietuvos darbo birža įgyvendina keletą tokių kompleksinių projektų, tikėdama ištraukti iš ilgalaikio nedarbo liūno daugiau kaip 14 tūkst. vyrų ir moterų.“


Beje, Europos Sąjungos šalyse, išskyrus Vokietiją ir Austriją, ilgalaikis nedarbas irgi išlieka problema. Ir, kaip rodo labiau už mus šioje srityje patyrusių Vakarų šalių duomenys, kompleksinės priemonės efektyviai padeda tik kas trečiam ilgalaikiam bedarbiui.


Per ilgus dešimtmečius vakarietiškos socialinės tarnybos įsitikino, jog svarbiausia tokioje situacijoje – prevencinis darbas ir individualus dėmesys šiai bedarbių „su stažu“ grupei. Pavyzdžiui, Danijos užimtumo tarnyba samdo medicinos studentus, kad šie padėtų ilgalaikiams bedarbiams, turintiems nedidelių sveikatos problemų, Vokietijoje ir Prancūzijoje su ilgalaikiais bedarbiais dirbantys valstybinių užimtumo tarnybų specialistai turi mažesnį darbo krūvį. Ypač daug dėmesio skiriama šių asmenų motyvacijai didinti, ypač tų, kurie stokoja socialinių įgūdžių ar turi elgesio problemų. Vienas iš pasiteisinusių metodų – konsultavimas grupėmis. Jį taiko, pavyzdžiui, Bulgarijos ir Lietuvos valstybinės užimtumo tarnybos. Estijos ir Prancūzijos valstybinės užimtumo tarnybos ilgalaikius bedarbius planuoja sėkmingiau integruoti bendradarbiaudamos su stambiaisiais darbdaviais.

REKLAMA


Darbo rinkos paradoksai


Šiemet Lietuvos darbo birža yra įregistravusi 125,7 tūkst. laisvų darbo vietų, o bedarbių – „tik“ 106,7 tūkst. Tad jeigu visi įsidarbintų, bedarbių Lietuvoje nebūtų? J. Baublienė paaiškina: „Mūsų darbo rinkai būdingas struktūrinis nedarbo pobūdis. T. y. bedarbių ir laisvų darbo vietų skaičius neatitinka dėl žmonių kvalifikacijos ir teritorinio išsidėstymo.“


Štai daugiausia bedarbių registruojama Ignalinos, Lazdijų, Jurbarko, Kelmės, Zarasų rajonuose, o daugiausia laisvų darbo vietų – didžiuosiuose šalies miestuose. Darbdaviai per penkis šių metų mėnesius įregistravo daugiau nei 4,6 tūkst. laisvų darbo vietų tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojams, o darbo biržoje registravosi tik 83 asmenys, galintys dirbti tokį darbą. Ir dar pora skaičių: 41 proc. į darbo biržą besikreipiančių bedarbių apskritai neturi jokio profesinio pasirengimo, o nekvalifikuoto darbo pasiūlymai sudaro tik apie ketvirtadalį visų darbo pasiūlymų.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė“