Svajonių vynuogynui negaila nei jėgų, nei laiko

Svajonių vynuogynui negaila nei jėgų, nei laiko


Lietuvoje gausėja ne tik desertinių, bet ir vyninių vynuogių augintojų gretos. Daugeliui tai tik pomėgis, o kai kam – ilgalaikė investicija. Juk su meile puoselėjamos vynuogės gali derėti net 100 metų ir tapti iš kartos į kartą perduodamu verslu, kaip yra daugelyje Vakarų Europos šalių. Galbūt tokia ateitis laukia ir gyvenvietės pakraštyje ant Merkio kranto (Šalčinininkų r.) Sergejaus Ignatjevo ketvirtus metus puoselėjamo vynuogyno.


Meilė Taraškevičienė


Užkariauja vyninės uogos


Pripažinkime, kad vynuogių slėnis tarp sodrios medžių ir krūmų žalumos mūsų akims dar neįprastas, tačiau nuostabus reginys. Desertinės vynuogės, kurių kekės ir uogos didelės bei sultingos, skirtos valgyti šviežios. Jas šaldytuve galima išlaikyti truputį ilgiau nei mėnesį. Kitaip yra su vyninių veislių vynuogėmis, kurių sodinukais galima užsodinti nemažus plotus. Iš jų gaminamos skanios ir vertingos sultys ar vynas, todėl uogoms saugoti šaldytuvo nereikia. Tad neatsitiktinai klimatui Lietuvoje šiltėjant, kaip ir daugelyje šalių, išlieka vyninių veislių vynuogynų kūrimo tendencija.


Vynmedžiai – vieni seniausių kultūrinių augalų, auginti senovės Egipte prieš 6–7 tūkstančius metų. Vėliau jie išplito Mesopotamijoje, Asirijoje ir Babilone, o Viduržemio jūros baseino gyventojus vynuoges auginti išmokė senovės finikiečiai. Viduramžiais šiuos augalus pamėgo vienuoliai. Pamažu vynmedžių veislės ir auginimo būdai populiarėjo ir išplito po visą pasaulį.

REKLAMA


Lietuvoje pirmasis vynmedžius paminėjo Žanas Emanuelis Žiliberas, 1781–1783 m. Vilniaus universitete dėstęs botaniką. Jis pasiūlė įkurti botanikos sodą, kuriame buvo įkurdinti ir keli vynmedžiai. XVIII–XIX a. vynmedžiai buvo auginami Lietuvos dvaruose, tarpukariu – Kauno botanikos sode. Ne vienas pasiryžo vynuoges kolekcionuoti. Ypač didelį darbą atliko selekcininkas Antanas Gailiūnas. Jo išvesti hibridinių veislių vynmedžiai atsparūs šalčiams, vynuogės anksti sunoksta ir yra skanios.


Pirmas vynas – iš agrastų


Vilniuje gimęs ir užaugęs Sergejus kaime su šeima apsigyveno prieš 3 metus, todėl drąsiai galima sakyti, kad jis vis dar naujakurys. Sodybos statiniai kyla ant kalvelės, o vynuogynas gana greitai rado vietą pietiniame šlaite, šalia ramiai pratekančio Merkio. Idealioje vynuogėms augti vietoje, 30 arų plote, į saulę stiebiasi vešlia žalia lapija ir kompaktiškomis kekėmis pasidabinę daugiau kaip 650 vynmedžių. Kaip pradininkui – nemažai...


Kas miesto žmogų paskatino susidomėti vyndaryste? Sergejus pripažįsta, kad toks jo pasirinkimas nebuvo atsitiktinumas. Jis puikiai atsimena, kaip burbuliavo virtuvėje po stalu pakištas vynas. Jį gamino ne tik tėvas, bet ir senelis. Pamėginti pačiam pasigaminti vyną Sergejų paakino prieš daugybę metų pas uošvius ant namo aukšto rastas 25 l apipintas vytelėmis storo mėlyno stiklo vyno butelis, tik gaila, kad tuščias... Storu dulkių sluoksniu pasidengęs radinys tikrai nebuvo panašus į pirktą parduotuvėje. „Matyt, uošvių tėvai vyną gamino dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, Smetonos laikais“, – pasakojo pašnekovas, prisiminęs ir keistą sutapimą – vyno butelį aptiko tada, kai neseniai buvo pasiskaitęs apie agrastų vyną. Pasirodo, kad agrastai yra vynuogėms artimiausios uogos. Didžiojoje Britanijoje dar viduramžiais iš šių uogų buvo bandoma pagaminti vyną, primenantį prancūzišką šampaną.

REKLAMA


„Prieš maždaug 10 metų vieną vasarą Vilniaus Halės turguje pamačiau močiutę, pardavinėjančią agrastus, – prisimena vynuogių augintojas, išpirkęs visus pavienių prekiautojų į turgų atneštus agrastus. – Tada vyno gamybai šių uogų reikėjo tik kibiro. Agrastų vynas buvo pirmasis mano gamybos vynas. Jo ragautojai sakė, kad skanus, panašus į šardonė (Chardonnay) vynuogių baltąjį vyną.“ Po pavykusio eksperimento Sergejus vyną ėmė gaminti iš įvairesnių uogų.


Sodina patikrintas veisles


Pernai Sergejus skynė pirmą vynuogių derlių, iš kurio pasigamino 150 l vyno. „Vynuogynas jaunas, todėl ir derlius – nedidelis“, – sako pašnekovas, tvirtindamas, kad trečiais vynuogių augimo metais paprastai nuskinama tik pusė galimo gauti derliaus, o pirmais ir antrais metais, aišku, nelygu veislė, po pasodinimo vynuogėms nereikėtų leisti auginti vaisių. – Ketvirtais metais artėjama prie potencialaus derliaus kiekio, o penktais jau sulaukiama gero derliaus. Vidutiniškai nuo krūmo priskinama apie 2 kg uogų.“


Vaikytis gausaus derliaus ir nereikia, nors įsitikinimas, kad vynuogės krūmas turi būti didelis, tarp augintojų dar vis gajus. Iš tikrųjų kuo didesnis derlius, tuo prastesnė uogų kokybė. Europoje nuo vieno augalo nuskinama 500–1500 g uogų, o kai kuriuose šiuolaikiniuose pramoniniuose ūkiuose – iki 5 kg. O tikrieji vyndariai didžiuojasi senais vynmedžiais, kurie tik kas antri metai pajėgia sunokinti vieną uogų kekę. Iš tokių uogų pagamintas vynas būna koncentruotas, sodrus ir ilgaamžis.


Vynuogių veislių pasaulyje išvesta labai daug, todėl pačiam savarankiškai nuspręsti, kokias sodinti, labai rizikinga. Pasak Sergejaus, dažniausiai renkamasi išbandytas ir mūsų klimato sąlygoms tinkamų veislių vynuoges. Jų augintojų entuziastų šalyje kasmet daugėja. Tam įtakos turi organizuojami vyno gamintojų čempionatai, kuriuose vis dažniau rungiasi ne tik iš mums įprastų uogų ir vaisių, bet ir iš vynuogių pagamintas vynas.



Lietuvoje gerą vardą pelnė Vokietijoje išvestos ‘Solaris‘ vyninių veislių vynuogės. Jų nemažai pasisodino ir Sergejus. Tai ankstyvos, atsparios šalčiui vynuogės. Iš šių uogų gaminami tiek sausi, tiek pusiau saldūs ar net natūraliai saldūs baltieji vynai. Sukaupdamos daug cukraus (ne mažiau kaip 22 g / 100 ml) vynuogės nepraranda reikiamo rūgšties kiekio, todėl vynai būna gero subalansuoto skonio. Be to, ‘Solaris‘ gali būti sodinamos ir dėl skanių uogų valgyti. Taigi, kartu tai ir desertinės veislės vynmedžiai.


Vynuogių augintojas pasirinko ir nesigaili pasodinęs ‘Regent‘, ‘Marquett‘, ‘Leon Millot‘, ‘Marechal Foch‘, ‘Saint Pepina‘, ‘Felicia‘, ‘Lacrescent‘ ir keleto kitų veislių sodinukus. Hibridinėms sodriai mėlynas uogas nokinančioms vynuogėms ‘Regent‘ Sergejus skyrė tris eiles. Šios Vokietijoje išvestos veislės vynuogės atsparios šalčiui (iki -26 °C šalčio) ir ligoms, sunoksta rugsėjo pradžioje ar viduryje, jos priskiriamos prie vidutiniškai ankstyvų vynuogių. ‘Regent‘ uogos sunoksta dviem savaitėmis vėliau nei ‘Solaris‘. Kad iš ‘Regent‘ veislės uogų pagamintas vynas vertas tik pagyrų, jau įsitikino ir Sergejus.


‘Marquette‘ veislės vynmedžiai auga dviejose eilėse. „Tai vėlyvesnė, derlinga veislė, tik iš šių vynuogių gaminant vyną tenka pakovoti su rūgštimis, nes jų susidaro daugiau nei įprastai“, – įspėja pašnekovas. Nuspręsti, kada atėjo laikas skinti vynuoges vyno gamybai, labai padeda cukraus, rūgšties kiekio ir pH matavimai. Vynuogių kekėms skinti patariama naudoti specialų sekatorių-žirklutes siaurais ašmenimis.


Tik gerai vynuogių augintojas kalba ir apie kitų veislių savo vynuogyne įkurdintas vynuoges, pavyzdžiui, ‘Marechal Foch‘, ‘Leon Millot‘. Jų iš viso puikiai auga 100 sodinukų. Tiek vynmedžių turėtų užauginti uogų, iš kurių būtų galima pasigaminti 150 l vyno. Tam statinaitė vyno rūsyje jau laukia.

REKLAMA


Pasak Sergejaus, vidutiniškai ankstyvi ‘Marechal Foch‘ vynmedžiai – gana augūs, šiai veislei būdingos tarsi kumštis kompaktiškos kekės su mažytėmis tamsiai mėlynomis uogomis. Jos geros struktūros, stora odele, sodraus skonio. Veislė pasižymi dideliu atsparumu grybinėms ligoms ir paprastai jai nereikia cheminės apsaugos, ji atspari šalčiui iki -30 °C.


‘Leon Millotʼ – vidutiniškai ankstyvas, augus ir derlingas hibridas, išvestas Prancūzijoje. Šios veislės vynuogių kekės vidutinės ar mažos, tankios. Uogos mažos, apvalios, tamsiai mėlynos, odelė plona, cukringumas 20–22 proc. Nuo ligų ‘Leon Millotʼ veislės vynuogių nebūtina purkšti, nors netikrajai miltligei jos neatsparios. Ištveria iki -28 °С šaltį. Iš šio hibrido uogų pavyksta gauti aukštos kokybės, geros struktūros ir malonaus aromato vyną.


Vieta atsipalaiduoti


Šiuo metu Lietuvoje leidžiama vyną gaminti tik savo reikmėms, todėl Sergejus plėsti vynuogyno kol kas neketina. „Vynuogių auginimas ir vyndarystė Lietuvoje tėra pomėgis, nors ir ne vienus metus valdžios atstovus bandoma įtikinti, kad būtų leista vynu prekiauti, – sako pašnekovas. – Aišku, pirmiausia reikia, kad vynuogės mūsų šalyje būtų legalizuotos. Kol kas lietuviai pavydžiai žvelgia į latvius, vyndarystei turinčius kur kas palankesnes sąlygas už mus.“


Sergejus dirba vadovaujamą darbą, o grįžęs namo skuba į vynuogyną, kuris tarsi burtų lazdele mostelėjus priverčia pamiršti dienos rūpesčius bei atsipalaiduoti. Vynuogyne visada yra ką veikti, o visą vasarą vienas svarbiausių darbų – genėjimas. Tai darant siekiama nukreipti maisto medžiagas į uogas ir augalus apsaugoti nuo ligų. Genėjimo metu pašalinami nepageidaujami jauni ūgliai, jų viršūnėlės ar ką tik užsimezgusios kekės. Uogoms pradėjus bręsti (liepos–rugpjūčio mėnesiais), reikėtų trumpinti ūglių viršūnėles iki 12–15 lapo ir pašalinti ne daugiau kaip 1/5 ūglio.


Nors buvo karšta, vynuogių šiemet, beje, kaip ir pernai, laistyti nereikėjo. Vynuogių šaknys auga giliai, todėl apsirūpina maisto medžiagomis, taip pat – drėgme.


Žiemos nešaltos, tačiau Lietuvoje būtina vynuoges dengti nuo pavasarinių šalnų. „Pernai vynuoges dengiau tik vienu daržo plėvelės sluoksniu, tačiau mostelėjus -8 °С šalčiui ji negelbėjo – nušalo visi ūgliai, – pasakojo Sergejus. – Laimei, vasara buvo palanki, todėl pumpurai atsprogo, vynuogės atsigavo ir sustiprėjo. Vynuogės auga Merkio slėnyje, todėl čia šalnų pavojus dar labiau sustiprėja. Išgąsdintas praėjusių metų padarinių, šiemet nepagailėjau dvigubo daržo plėvelės sluoksnio. Šalnas pavyko apgauti, tačiau dengimo darbai vargina, todėl bręsta mintis investuoti į laistymo įrangą, kuri apsaugotų vynuoges nuo pavasarinių šalnų, praverstų per sausras.“

REKLAMA


Organizuoja talkas


Su darbais vynuogyne vasarą Sergejus susitvarko vienas, tačiau sezoniniams darbams kviečiasi pagalbos. Šiemet pavasarį talkininkai padėjo vynuoges atsodinti, talkos reikės ir uogoms skinti. „Tai, ką visą dieną darytum vienas, su talkininkais įveikiama per 2 valandas, – įsitikino pašnekovas. – Be to, ne tik smagu kartu su draugais ir giminaičiais dirbti, bet ir po talkos pabendrauti, paskanauti vyno. Štai šiemet degustuosime praėjusių metų derliaus vyną.“


Sergejus stengiasi gaminti kuo įvairesnio skonio vyną. Tai išgauti padeda skirtingos kultūrinės mielės. „Iš vieno kibiro vynuogių bandai gaminti vyną su vienomis kultūrinėmis mielėmis, kitą – su kitomis, eksperimentuoji su temperatūromis, nes fermentacija šiltesnėje ar vėsesnėje aplinkoje vyksta skirtingai, – tikina pašnekovas, kurio 50 l į butelius išpilstytame vyne prasidėjo antrinė fermentacija, paprasčiau sakant, virto į šampaną. – Norint vyną saugoti 4–5 metus ir ilgiau, be stabdančių procesus sulfitų sunku išsiversti. O taip norisi butelius kur nors giliau padėti ir juos ištraukti jau gerokai apdulkėjusius.“


Pasak Sergejaus, vyno skonį lemia daug niuansų: net kelios netyčia patekusios bakterijos, aplinkos temperatūra, mielės ir kt. Taigi, kaskart eksperimentuoji. Kai žiemą vynuogynas miega, Sergejus mėgsta pasidomėti prancūzų ar italų vyndarystės patirtimi. Viena istorija jam įstrigo. Prancūzijos pietvakariuose, Bordo regione, vynuogyną valdančios senyvo amžiaus moters žurnalistas paklausė, ar tokio amžiaus žmogui ne per sunku užsiimti vynininkyste? Ši nė nedvejodama atrėžė: „Vieni juokai – 200 metų ieškoma recepto, o paskui vynuogininkyste tik mėgaujamasi...“ Pasak pašnekovo, kai ankstesnės kartos šimtmečius gludina receptus, jų palikuonims lieka tik vaisius raškyti. Aišku, ne paskutinėje vietoje gera žaliava, klimato sąlygos, tinkamai parinkta vynuogynui vieta. Turint patirtį ir gerą bazę lieka tik ieškojimai.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.