To retoriškai klausia profesionalus sodininkas Vytautas Kazlauskas ir pateikia naudingų patarimų, kaip auginti ir prižiūrėti šiuos vaismedžius. Skirtingų veislių slyvos prinoksta skirtingu metu, todėl auginant savo sode kelias veisles šviežiais vaisiais galima džiaugtis net apie tris mėnesius.

Arūnas MARCINKEVIČIUS

Lietuvoje tradiciškai paplitusios yra atžalinės (t. y. dauginamos atžalomis) senosios slyvų veislės, tokios kaip „Vietinė vengrinė“ ar „Vietinė geltonoji“. Šių veislių slyvos nuo senų laikų dauginamos šaknų atžalomis. Toks būdas buvo populiarus tarp sodininkų mėgėjų ne tik dėl lengvo dauginimo, bet ir dėl to, kad šios slyvos – atsparesnės šalčiui. Net šaltą žiemą nušalus antžeminei minėtų veislių slyvų daliai, iš sveikų šaknų atželia stiprios atžalos.

Tačiau ir sodininkams mėgėjams, ir profesionalams savo soduose verta auginti naujųjų veislių slyvų, kurios ne mažiau atsparios šalčiams. Be to, jos išsiskiria puikiomis skonio ypatybėmis ir gausiai dera. Plačiai paplitusios skiepytų slyvų veislės: „Uleno renklodė“, „Skoroplodnaja“, „Edinburginė“, „Štaro vengrinė“, „Kometa“, „Ema Leperman“, „Viktorija“. Dažniausiai slyvos dauginamos skiepijant kaukazinių slyvų sėjinukus. Jos gerai auga ir dera, tik šaltomis besniegėmis žiemomis poskiepių šaknys gali pašalti. Taip pat galima skiepyti į „Vangenheimo vengrinės“ sėjinukus, tik tokios slyvos silpniau auga.

Slyvos, įskiepytos į kaukazinių slyvų sėjinukus, yra aukštesnės nei įskiepytos į „Vangenheimo vengrinės“. Taigi norint auginti mažesnius slyvų medžius ar krūmus verta stipriau genėti į kaukazinių slyvų sėjinukus įskiepytas slyvas arba tiesiog įsigyti į „Vangenheimo vengrinės“ sėjinukus įskiepytų slyvų.

Netinkama vieta skurdina

Slyvos geriausiai auga šviesiose nuo vėjų ir šalnų apsaugotose vietose. Kaulavaisiniai vaismedžiai nemėgsta tokių vietų, kur pavasarį užsistovi polaidžio vanduo, tačiau slyvos nemėgsta ir sauso dirvožemio. Jas tinka sodinti į šiltą geros aeracijos žemę. Geriausia – į humusingą priesmėlio ir priemolio dirvą. Be to, reikia nuolat tolygiai drėkinti vaismedžius visos vegetacijos metu. Patariama nesodinti slyvų šalia medžių, kurie gali sugerti drėgmę. Kaulavaisiniai vaismedžiai mėgsta šarminį dirvožemį – rūgštesnėje dirvoje auga blogiau ir gali ilgai nederėti. Rūgštingumą galima sumažinti įterpus į dirvą kalkių, dolomitmilčių, pelenų ar maltos kreidos.

Jeigu nusprendėte slyvų pasisodinti rudenį, tai daryti vertėtų rugsėjo pabaigoje, kad augalai spėtų prigyti ir žiemą neiššaltų. Pavasarį slyvos sodinamos, kai tik išeina pašalas, ir dažniau laistomos, ypač užėjus gegužės karščiams.

Slyvos sodinamos kaip ir visi vaismedžiai. Tarp medžių būtų gerai palikti bent 3 metrų tarpus. Sodinama iki skiepo vietos, kad būtų stabdomas laukinių atžalų augimas. Į kaukazinių slyvų sėjinukus skiepytų slyvų skiepo vietą galima ir užkasti. Svarbu pasodinus mulčiuoti. Pavasarį tai padės sulaikyti drėgmę, jei sodinate rudenį – mulčias apsaugos vaismedžių šaknis nuo pašalimo. Pomedžius tinka mulčiuoti durpėmis, perpuvusiu mėšlu, pjuvenomis, organinėmis atliekomis, ne visai paruoštu kompostu ar nupjauta vejos žole. Verta formuoti vainiką 0,5–1 metro aukštyje. Pirmaisiais ir antraisiais augimo metais nereikia leisti užaugti viršūnei – ji nuolat trumpinama, taip pat šalinami smailiu kampu ir vertikaliai augantys ūgliai.

Pavasarį, kovo pabaigoje–balandžio pradžioje, slyvas reikia patręšti kompleksinėmis trąšomis su dideliu kiekiu azoto. Ypač svarbus azotas 10–12 metais, kai slyvų augimas jau būna susilpnėjęs. Liepą antrą kartą tręšiama kompleksinėmis trąšomis su mažu kiekiu azoto, kad nebūtų paskatintas stiprus augimas. Trąšos (50–60 g/m2) pažemiu beriamos šiek tiek toliau nuo vainiko ribų. Įmaišius jas į dirvą kauptuku, palaistoma, kad maisto medžiagos pasiektų šaknis. Tręšimas liepos mėnesį skatina kaulavaisinių ir sėklavaisinių vaismedžių žiedinių pumpurų susidarymą kitais metais. Naudos gauna ir dar augantys vaisiai, todėl šio tręšimo nereikėtų atidėti, nes jei stinga maisto medžiagų, gausiai derantys vaismedžiai dalį vaisių numeta.

Kas 3–4 metus gerai būtų „nurūgštinti“ dirvą, nes kaulavaisiniams vaismedžiams trūkstant kalcio deformuojasi vaisių kauliukai. Kalkių berkite į perkastą dirvą ir įmaišykite kauptuku. Jei dirva gerinama mėšlu, kalkių berti negalima, antraip pranyks mėšle esantis azotas.

Norint užsiauginti kenkėjų ir ligų nepažeistų vaisių, rekomenduojama nors kelis kartus slyvas purkšti. Nuo grybinių ligų naudojami preparatai „Topaz“, „Score“, Bordo mišinys ar vario sulfatas.

Naikinant kenkėjus, tokius kaip slyviniai pjūkleliai, labai svarbu purkšti vaismedžius tinkamu laiku. Pjūkleliai kiaušinėlius deda į taurėlapius. Išsiritusios lervos graužia vaisių užuomazgas, vėliau – vaisių minkštimą ir jaunus kauliukus, tada pažeistos slyvos nukrinta. Todėl pirmąkart purškiama žiedpumpurių stadijoje, antrą kartą – baigiantis žydėjimui, vainiklapiams jau byrant. Purkšti reikia vėlai vakare, kad neapnuodytume bičių.

Ant medžių šakų pastebėjote amarų? Naikinkite juos preparatais „Actara“, „Decis“ ar „Fastac“. Norint apsaugoti vaisius nuo rudojo puvinio – moniliozės, – svarbu nepalikti ant vaismedžių kabančių vaisių „mumijų“. Šie vaisiai ir yra pagrindinis užkrato šaltinis. Šios ligos apimti vaisiai pūva, mumifikuojasi ir dažnai lieka kaboti ant šakų ilgą laiką. Todėl visus tokius ant medžių kabančius vaisius pašalinkite ir sudeginkite (jokiu būdu neužkaskite jų į dirvą ir nemeskite į komposto duobes).

To retoriškai klausia profesionalus sodininkas Vytautas Kazlauskas ir pateikia naudingų patarimų, kaip auginti ir prižiūrėti šiuos vaismedžius. Skirtingų veislių slyvos prinoksta skirtingu metu, todėl auginant savo sode kelias veisles šviežiais vaisiais galima džiaugtis net apie tris mėnesius.

Kiek slyvų auginti?

Kadangi slyvų pagal apsidulkinimo būdą yra savidulkių, iš dalies savidulkių ir kryžmadulkių, reikia būtinai į tai atsižvelgti renkantis slyvų veisles. Jeigu planuojate sodinti vieną slyvą, reikėtų rinktis savidulkę, nors ir savidulkės dera geriau šalia kitų veislių slyvų. Sodininkams mėgėjams, kurie ketina sodinti kelis tokius vaismedžius, V. Kazlauskas rekomenduoja auginti savidulkes slyvas: „Viktorija“, „Uleno renklodė“, „Edinburginė“, „Vangenheimo vengrinė“, „Kauno vengrinė“. O renkantis tokią kryžmadulkę veislę kaip, tarkime, „Skoroplodnaja“ labai svarbu šalia auginti kaukazinę ar „Kometa“ slyvą – ši ir apdulkins pirmąją.
Jeigu auginsite slyvas perdirbti, tuomet labai svarbu, kaip lengvai išimami kauliukai. Lengva juos pašalinti iš šių veislių slyvų: „Vangenheimo vengrinė“, „Kauno vengrinė“, „Favorite de Sultano“. Beje, visos vengrinės slyvos labai tinka kompotams gaminti.

Skirtingų veislių slyvos prinoksta skirtingu metu, todėl auginant savo sode kelias veisles šviežiais vaisiais galima džiaugtis net apie tris mėnesius. Anksčiausiai, liepos pabaigoje, dera „Skoroplodnaja“, „Kometa“, „Opal“. Vidutiniškai ankstyvos – „Aleksona“, „Viktorija“, „Edinburginė“. Vėliausiai sunoksta „Favorite de Sultano“, „Kauno vengrinė“, „Bluefree“, „Ana Špet“. Vilniaus krašte reikėtų sodinti atsparesnių šalčiui veislių slyvas: „Kauno vengrinė“, „Aleksona“, „Viktorija“. Be to, reikia nepamiršti, kad slyvos, augančios užmirkstančiame dirvožemyje, kur kas greičiau iššals nei augančios ant kalniuko priesmėlyje.

Slyvos pradeda derėti anksti – 3–4 metais. Jų vaisiai valgomi švieži, iš jų verdami džemai, uogienės, spaudžiamos sultys, slegiami sūriai. Slyvos taip pat gali būti džiovinamos ir šaldomos. Taigi renkantis slyvų veisles reikėtų atsižvelgti į individualius šeimos poreikius. Jei norite valgyti vaisius šviežius ir jums itin svarbu vaisių skonis, spalva bei dydis, patariama sodinti stambiavaisias desertines slyvas, tokias kaip „Viktorija“, „Aleksona“, „Uleno renklodė“, „Opal“.

Mūsų sąlygomis rekomenduojamų auginti slyvų veislės

„Viktorija“
Vaisiai skinami rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje. Vartojami švieži, tinka perdirbti. Gražūs, stambesni už vidutinius, 30–40 g, saldūs, skanūs. Odelė gelsva, rausva. Savidulkė. Žiemą vidutiniškai ištverminga.

„Vangenheimo vengrinė“
Vaisiai prinoksta rugpjūčio pabaigoje. Vartojami švieži, labai tinka perdirbti. Gražūs, labai gero skonio, vidutinio dydžio, 20–25 g. Odelė mėlyna. Savidulkė. Žiemą ištverminga.

„Valor“
Vaisiai sunoksta rugsėjo pradžioje, dera kasmet. Tinka desertams ir perdirbti. Gražūs, skanūs, dideli ar labai dideli, 50–60 g. Odelė mėlyna. Kryžmadulkė. Žiemą vidutiniškai atspari.

„Uleno renklodė“
Vaisiai skinami rugpjūčio pabaigoje. Tinka uogienėms, kompotams, desertams. Gražūs, stambesni už vidutinius ar stambūs, 35–45 g, apvalūs, labai skanūs, saldūs, aromatingi. Odelė žalsvai geltona. Savidulkė. Žiemą vidutiniškai atspari.

„Skoroplodnaja“
Vaisiai skinami rugpjūčio pirmoje pusėje, prinoksta ne vienu laiku. Gražūs, vidutiniškai stambūs, apie 30 g, gero skonio, aromatingi. Kryžmadulkė. Gerai apvaisina kaukazinės slyvos. Anksti pradeda derėti, žiemą ištverminga.

„Opal“
Vaisiai sunoksta liepos pabaigoje. Gražūs, skanūs, vidutinio dydžio. Odelė rausva. Kauliukas iš minkštimo išimamas lengvai. Savidulkė. Labai derlinga. Žiemą ištverminga.

„Izobilnoje“
Vaisiai skinami rugpjūčio pradžioje. Gero skonio, apie 25 g. Odelė rausva. Savidulkė. Labai gausiai dera. Žiemą ištverminga.

„Favorite de Sultano“
Vaisiai prinoksta rugsėjo viduryje. Labai tinka kompotams. Gero skonio, dideli, apie 50 g. Odelė rausva. Savidulkė. Žiemą ištverminga.

„Ema Leperman“
Vaisiai skinami rugpjūčio viduryje. Gražūs, stambesni už vidutinius, 30–40 g, labai gero skonio. Odelė šviesiai geltona, saulės apšviestoje pusėje – rausva. Savidulkė. Žiemą vidutiniškai ištverminga.

„Aleksona“
Vaisiai sunoksta rugpjūčio pabaigoje. Tinka desertams ir perdirbti. Labai gražūs, puikaus skonio, stambūs, 50–60 g. Odelė gelsva, įsaulyje – raudona su melsva apnaša. Savidulkė. Žiemą ištverminga.

„Edinburginė“
Vaisiai skinami rugpjūčio pabaigoje. Tinka desertams ir perdirbti. Skanūs, saldūs, 30–40 g. Odelė tamsiai raudona su melsva apnaša. Savidulkė. Žiemą ištverminga.