Medžių ir miško branda bei terapinis poveikis

Medžių ir miško branda bei terapinis poveikis


Gamtosaugininkai ir miškininkai sutaria, kad miškas Lietuvoje, neturinčioje kitų strateginių gamtinių ir energijos išteklių, yra didelis nacionalinis turtas. Miškai saugo žemę nuo vėjo ir vandens erozijos, reguliuoja vandens lygį upėse ir ežeruose, valo orą, mažina triukšmą, suteikia estetinį pasitenkinimą ir sveikatina. Miškuose susitelkę daugiausia augalų ir gyvūnų.


Daiva Červokienė


Pavieniai – kitokie nei draugijoje

Galima pastebėti, kad miške medžiai gyvena tarsi vienoje šeimoje: jie veikia vienas kitą ir juos supančią aplinką. Lyginant tos pačios rūšies, vienodo amžiaus medžius, augančius atviroje vietoje ir miške, pirmiausia pastebimi jų lajų ir aukščio skirtumai. Tankiame miške augančių medžių laja yra glausta, medžio viršūnėje, užima trečdalį ar ketvirtadalį stiebo ilgio. Atviroje vietoje pavieniui augančiam medžiui būdinga plati laja, kuri užima daugiau kaip pusę stiebo aukščio, o kartais nusileidžia iki pat žemės. Tankiame miške medžių laja būna reta, sudaryta iš plonų, jaunų šakų.

REKLAMA


Pavieniui augančių medžių laja būna tanki, šakos storos, lapija gausi. Miško medžiai išauga aukštesni, plonesni, tiesūs, su nedaug nulaibėjusiu, cilindrišku stiebu. Atviroje vietoje medžiai auga žemesni, storesni, tačiau jų atsparumas vėjui yra didesnis negu miške išaugusių.


Didelius miške ir atviroje vietoje augančių medžių lajos matmenų, aukščio ir stiebo formos skirtumus galima paaiškinti skirtingomis gyvenimo sąlygomis. Atviroje vietoje augantis medis mėgaujasi erdve, jam netrūksta šviesos, o tankiai augdami vienas prie kito miške medžiai tokios prabangos neturi.


Skirtingi požiūriai į brandą

Miškininkų, miškų savininkų akimis, miškas yra visų pirma ūkininkavimo objektas, jame augantys medžiai – tai sukaupta mediena, kurią reikia paimti ir panaudoti. Miškininkams ir miškų savininkams skirtose mokymosi priemonėse akcentuojama techninė medžių branda – tai metas, kai medis pasiekia geriausią medienos prieaugį. Pagal vieną tokių priemonių, prieinamą ir internete, – „Miško savininko elementorių“, techninė branda beržams, baltalksniams, liepoms, skroblams yra 61 metai, eglėms – 71, pušims, maumedžiams, uosiams, klevams, bukams, guobiniams – 101, ąžuolams – 121 metai, o šių rūšių medžių gamtinė branda atitinkamai yra 91, 121, 171 ir 201 metų.

REKLAMA


Ar gamtinė branda yra skaičius, kuris nusako, kiek medis gali gyventi? Pasak miškininkų, dauguma miško medžių jos nė nesulaukia. Gamtosaugos entuziastų nuomonė kitokia – gamtinė riba toli gražu nėra medžių išgyvenamumo riba. Tačiau miškuose medžiai nesulaukia natūralios senatvės, nes dažniausiai nukertami medienai vos pasiekę brandą.


Nepalankus seniems storiems medžiams buvo valdų savininkų noras kuo daugiau uždirbti pardavus medieną, o sovietmečiu – kurį laiką vyravusi nuostata, kad visus storus senus medžius reikia iškirsti, nes jie trukdo augti kitiems, jauniems ir vertingesniems. Ne itin palankūs ir tokie gamtos dėsniai, kad miške medžiai kaimynus verčia stiebtis kuo aukščiau, o išlikusiems aukštiems medžiams labai pavojingos didelės vėtros ir audros, be gailesčio paguldančios juos ant žemės.


Palikti toliau gyvuoti

„120 metų amžiaus pušis, 150 metų ąžuolas technine prasme yra jau perbrendę, geriausias metas juos nukirsti medienai jau praleistas, o gamtine prasme tokie medžiai dar nesubrendę. Gamtinę brandą pušys pasiekia tik vėliau nei 171 metų, ąžuolai – pasiekę daugiau nei 200 metų (tada prilygsta prie trisdešimtmečio artėjančiam žmogui) ir toliau gali augti vis stambėdami ir kaupdami CO2, valydami orą, sulaikydami kietąsias daleles ir teikdami dar daug kitokios naudos. Galbūt net tapdami gamtos paminklais. Tarp medžių – gamtos paminklų Lietuvoje daugiausia ąžuolų ir pušų“, – pasakoja VšĮ Lietuvos arboristikos centro vadovas Sigitas Algis Davenis.



Tad, aplinkosaugininkų nuomone, idealu būtų gyvybingus gamtinę brandą pasiekusius medžius palikti toliau gyventi – tai būtų itin naudinga biologinei įvairovei, gerintų miško rekreacinį potencialą.


Švedijos kalnuose žinoma jau 9 560 metų gyva paprastoji eglė. Matoma 4 m aukščio medžio eglės dalis nėra sena, tačiau šaknų sistemai – 9,5 tūkst. metų: kai kamienas apmiršta, iš šaknų raizginio išauga nauja eglutė.


Miestuose sensta greičiau

Pasak S. A. Davenio, šermukšniai ir minkštieji lapuočiai gyvena iki 80, beržai – 120, obelys ir uosiai – 300, paprastosios pušys – 500, klevai ir paprastosios eglės – 600, liepos – 800 metų, o ąžuolai gali sulaukti 1200 metų. Žinoma, pavieniai medžiai pasaulyje gyvena ir ilgiau.


S. A. Davenis atkreipia dėmesį, kad galimas medžių amžius skirtinguose šaltiniuose nusakomas gana skirtingai, nes tai daug priklauso nuo konkrečios medžių augimo vietos ir sąlygų. Medžių senėjimą lemia genetiniai veiksniai, aplinka ir žmogaus veikla. Miške medžiai yra labiau veikiami gamtos, o mieste – tiek pavieniai, tiek parkų, skverų, miško parkų medžiai – žmogaus veiklos. Tarptautinės arboristų organizacijos duomenimis, 90 proc. medžių sveikatą miestuose blogina būtent žmogaus veikla.


Teigiama net ir tai, kad kuo arčiau miesto centro auga medis, tuo labiau trumpėja jo gyvenimas: šaknys kenčia nuo skaldos ar asfalto, automobilių vibracijos ir taršos, gruntinio vandens lygis kinta, medžiui labai sudėtinga prisitaikyti, patiriantį stresą medį labiau puola kenkėjai, ligos ir todėl jis greičiau sensta.


Seniausias ir storiausias

Galima prisiminti seniausią ir storiausią Lietuvoje augantį medį – Stelmužės ąžuolą. Įvairiuose šaltiniuose aptinkame gana skirtingai nurodomą šio senolio amžių – nuo 1000 iki 2000 metų. Tiksliau jo nusakyti negalima? Pasak vienų gamtininkų, galima sakyti, kad šiam ąžuolui – apie tūkstantį metų, ne daugiau. Mat valant jo drevės vidų buvo pastebėta, kad šio medžio rievės labai plačios, matyt, ąžuolui patiko aplinka ir dirva, todėl jis labai sparčiai augo į plotį.

REKLAMA


S. A. Davenis įsitikinęs, kad geriausiai Stelmužės ąžuolo amžių tiktų nusakyti „1000 +“.
Kokios šio senolio gyvenimo perspektyvos? Ne viename žinyne Stelmužės ąžuolo būklė apibūdinama kaip sunki, medis vadinamas gęstančiu, pergyvenusiu brandą. Lietuvos arboristikos centro vadovas, beje, su užsienio arboristai įgyvendinęs ir šio išskirtinio šalies medžio priežiūros projektą, pastebėjo, kad specialistų pastangos duoda rezultatų: sudarius geresnes sąlygas jo šaknynui, specialiais genėjimo būdais paskatinus miegančių ūglių pumpurus (sekatoriumi pakarpius šakų galiukus), išsprogo daugiau šakelių, padidėjo fotosintezės plotas, medis truputį atsigavo. O net ir nudžiūvęs ąžuolas, pasak S. A. Davenio, nelygu šaknyno ir kamieno būklė, gali stovėti ilgiau negu šimtmetį.


„Augalo amžius skaičiuojamas ne kalendoriniais, o fiziologiniais metais, jį galima lyginti su žmogaus: vienas 60-metis gali būti jaunas kūnu ir dvasia, o kitas 30-metis – jau senis“, – teigia arboristas. Pasak jo, tiksliausiai medžių amžių pasako jų rievės. Jas suskaičiuoti galima invazinėmis priemonėmis, t. y. tam tikrais grąžtais išgręžus kamieną galima pasakyti, kiek jame yra rievių. Tai taikoma techniškai brandiems medžiams, kurie ruošiami kirsti, nes jeigu medis perbręsta, jo vidus pradeda gesti. O gamtos paveldo vertybėms šis metodas netaikomas, nes ir taip žinoma, kad medžio kamieno viduryje yra kiaurymė.


Terapiniai arba gydomieji?

Asociacijos „Gyvo žalio“ atstovų duomenimis, šiuo metu Lietuvoje net 87 proc. visų miškų naudojama medienai, įskaitant net ir esančius įvairiais lygiais saugomose teritorijose! Tam, kad būtų atkurta pusiausvyra, saugomoms teritorijoms turėtų būti priskirta 30 proc. miškų, kaip reikalauja Europos biologinės įvairovės strategija, Žaliojo kurso ir kiti ES dokumentai. Iš jų 10 proc. būtų griežtai saugomi, o 20 proc. skirti socialiniams poreikiams, t. y. miškai, esantys aplink gyvenvietes, būtų naudojami rekreaciniams ir kultūriniams poreikiams. 50 proc. liktų medienos pramonei. Gal tada Lietuvoje baigtųsi konfliktai dėl miškų kirtimų ir visi tilptų miškuose?

REKLAMA


Miško terapijos ir edukacijos centro vadovė Liudmila Monkevičė ir asociacijos „Gyvo žalio“ atstovė Monika Peldavičiūtė sako, kad pasaulyje vis dažniau steigiami terapiniai, arba gydomieji, miškai. Lietuvoje apie tai dar beveik nekalbama, tačiau, pašnekovių žiniomis, keli privačių miškų savininkų jau kreipėsi į organizaciją „Healing Forest“ (liet. „gydantieji miškai“) dėl galimybės tokius įkurti ir Lietuvoje.


„Pasaulyje gydomieji miškai dar skirstomi į kelias kategorijas. Vienuose sukuriama infrastruktūra su takeliais, kad ir turintys judėjimo negalią žmonės jais galėtų naudotis, o kituose būna tik pažymėti natūralūs takai. Japonija ir Pietų Korėja yra pasaulinės lyderės steigiant tokius miškus, pritaikant juos sveikatinimui. Tai populiarėja ir Europoje, ypač Vokietijoje“, – pasakoja miško terapijos entuziastės.

Vyks miškų terapijos kongresas

Šiais metais vykusiame Tarptautinės miškų terapijos asociacijos (ISFT, International Forest Therapy Society) kongrese Slovėnijoje buvo priimtas sprendimas 2024 metais analogišką kongresą organizuoti Lietuvoje. Jau numatyti ir jo laikas bei vieta – rugsėjo 18–20 d. Druskininkuose.
Kodėl buvo pasirinkta Lietuva?


„Priežasčių yra keletas. Viena pagrindinių – Lietuva turi daug natūralių europinio lygio miškų, pasižyminčių itin didele bioįvairove, kokių Vakarų Europoje mažai kur belikę. Santykinai mažoje teritorijoje turime labai skirtingų miškų, turinčių gydomiesiems miškams įsteigti būtiną didelę bioįvairovę. Tarptautinės ISFT bendruomenės vadovybė (ir ne tik) jau kuris laikas su nerimu stebi, kaip šis ypač vertingas natūralių miškų potencialas daugelyje vietų yra naudojamas medienos gavybai. Tai yra nedovanotina klaida, jau padaryta dalyje Vakarų Europos valstybių“, – tvirtina pašnekovės.


Kuo Lietuvai gali būti naudinga steigti gydomuosius ir terapinius miškus? Pasak L Monkevičės ir M. Peldavičiūtės, pagrindinis teigiamas dalykas – tokie miškai ir jų bioįvairovė apsaugomi nuo kirtimų. Be to, kaip matome iš Europos pavyzdžių, tai duoda žymiai didesnių pajamų nei miškų naudojimas medienos gavybai. Geriausias pavyzdys yra Heringsdorfo miškas Vokietijoje – anksčiau vos dviejų mėnesių aktyvų sezoną turėjęs kurortas dabar pilnas žmonių visus metus. Apskaičiuota, kad šį mišką naudoti sveikatinimui yra bent 200 kartų pelningiau, nei būtų buvę jį iškirsti.


„Mūsų vizija – kad Lietuva taptų vienu svarbiausių gydomųjų miškų centrų Europoje. Potencialą tam turime, reikia tik patikėti ir veikti“, – teigia L Monkevičė ir M. Peldavičiūtė.


Jau galima studijuoti

2023 metų rugsėjį Lietuvos sveikatos mokslų universitete pradėta podiplominių studijų programa „Miško terapija“. Pasak šio universiteto Slaugos fakulteto dekanės prof. Daivos Petruševičienės, šioje programoje šiemet studijuoja 40 asmenų, jau kreipėsi norinčių ją studijuoti ir ateinančiais mokslo metais. Pašnekovė sako, kad šios programos poreikis atsirado dėl kintančių šiuolaikinio gyvenimo sąlygų ir būdo, didėjančio žmogaus atotrūkio nuo gamtos. Aktyviai plėtojamos gyvenamosios ir pramonės teritorijos, miestuose mažėja žaliųjų plotų, didėja aplinkos užterštumas, o tai turi neigiamos įtakos žmonių fizinei, psichologinei savijautai ir sveikatai.


„Miško terapijos praktikos remiasi sąmoningu buvimu miške. Stebint aplinką, gebant įsiklausyti, kvėpuojant grynu oru aktyvėja visi mūsų pojūčiai, o augalų išskiriami lakieji bioaktyvūs junginiai veikia imuninę sistemą“, – teigia prof. D. Petruševičienė. Pirmąją Lietuvoje tokio pobūdžio studijų programą Sveikatos mokslų universitete sukūrė darbo grupė, suvienijusi įvairių sričių profesionalus.


Miškai – trečdalis mūsų krašto sausumos

Miškai Lietuvoje užima apie 2,18 mln. ha, arba 33,4 proc. sausumos teritorijos. Lietuvos teritorija nėra tolygiai apaugusi mišku. Miškingiausia yra pietrytinė šalies dalis, kurioje vyrauja nederlingi smėlingi dirvožemiai. Mažiausiai miškinga yra Vidurio ir Vakarų Lietuva, nes čia derlingas priemolio dirvožemis labiausiai tinka žemės ūkiui.


Gana švelnus Lietuvos klimatas palankus tiek spygliuočiams, tiek lapuočiams medžiams augti. Mūsų miškuose savaime auga 25 rūšių medžiai. Didžiausią miškų dalį sudaro pušynai (35 proc. visų miškų), eglynai (21 proc.) ir beržynai (22 proc.). Gerokai mažiau auga baltalksnynų (6 proc.), juodalksnynų (7 proc.), drebulynų (4 proc.), ąžuolynų (2 proc.) ir uosynų (1 proc.).


Vidutiniškai 1 hektaro plote auga 1 500 medžių. Tankiausi Lietuvos miškuose yra baltalksnynai (vidutiniškai 2 500 medžių 1 ha), kiti minkštųjų lapuočių medynai. Mažiausias tankumas būdingas ąžuolynams, uosynams (900–1 600 medžių 1 ha) ir pušynams (1 200 medžių 1 ha).


Medžių ir miško branda bei terapinis poveikis








  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 08 (2024)

    Savaitė - Nr.: 08 (2024)