Mūsų akys dažnai užkliūva už aukštų, stiprių medžių. Tačiau medis gamtoje labai reikšmingas visais savo amžiaus tarpsniais. Net ir nudžiūvęs, nuvirtęs jis teikia daug naudos: dar ilgus dešimtmečius gali teikti prieglobstį, maisto, būti namais smulkiesiems žinduoliams, paukščiams, vabzdžiams, voragyviams, kitiems bestuburiams, grybams, kerpėms, samanoms.

Daiva Červokienė

Medžių mikrobuveinių svarba

Mokslininkai vieningai sutaria, kad seni medžiai, vadinamieji senoliai, biologinei įvairovei yra daug vertingesni negu jauni medeliai, tokie pat reikšmingi galintys tapti tik po daug dešimčių metų.
Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto Aplinkos ir ekologijos katedros atstovas ekspertas dr. Žydrūnas Preikša teigė, kas medžių mikrobuveinės – tai nedidelės įvairios nišos ant paties medžio, kuriose gali įsikurti įvairūs organizmai: nuo pačių smulkiausių, nematomų plika akimi, iki pelėdų, erelių ar gandrų. Tai gali būti įvairūs žievės įtrūkimai, nudžiūvusios šakos, drevės, uoksai, medžių kamienų gumbai, ertmės tarp šaknų ir pan.

„Medžių mikrobuveinės yra svarbios tiek dažnoms, tiek ir retoms saugomoms rūšims gyvuoti. Kuo didesnė mikrobuveinė, tuo ji svarbesnė. Ir kuo daugiau jų yra ant medžio, tuo jis vertingesnis gamtiniu požiūriu, nes jame gali įsikurti daugiau skirtingų organizmų“, – sakė gamtotyros ekspertas.

O kas lemia mikrobuveinių kiekį medyje ar miške? Pasak dr. Ž. Preikšos, daugelis medžių mikrobuveinių yra natūralių senų medynų rodikliai ir palydovai. Tai gali būti nulūžusi medžio viršūnė, įtrūkimas ar randas ant stiebo, vieta su nusilupusia žieve, tuščiavidurė stiebo ertmė, žievės kišenė, jos įtrūkimai ir pan.

Svarbi ir negyva mediena

Dr. Ž. Preikša atkreipė dėmesį, kiek daug mikrobuveinių teikia ir negyvos medienos formos. O jų yra įvairių: tai ir sausuoliai (stovintys nudžiūvę medžiai), ir stuobriai (stovintys medžiai su nulūžusiu kamienu), ir virtėliai (ant žemės gulintys medžių kamienai) bei kelmai (nupjautos ar natūraliai atsiradusios nulūžus medžiui jo dalys iki pusės ar vieno metro aukščio), taip pat sausos medžių dalys: šakos, šaknys.

Mokslininko teigimu, labiausiai ištyrinėti yra sausuoliai, stuobriai ir virtėliai, nes sausas šaknis labai sunku pastebėti, o sausos šakos yra aukštai, tad jas taip pat labai sunku tyrinėti. Pasak pašnekovo, pasaulyje aptinkama apie 0,4–1 milijoną gyvybės rūšių, o susijusios su negyva mediena sudaro apie 5–10 proc.

„Medžiai, turintys drevių ir kitų mikrobuveinių, ypač kelias, ekonominiu požiūriu paprastai yra mažesnės vertės. Atrinkdami ir palikdami svarbesnius gamtiniu požiūriu medžius, turinčius kelias mikrobuveines, miškininkai nepatirs ekonominių nuostolių, bet padės bioįvairovei“, – pabrėžė dr. Ž. Preikšas.

Medžių mikrobuveinių katalogas

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto profesorius dr. Gediminas Brazaitis pabrėžė, kad biologinės įvairovės miškuose yra visur. Jai padėti galima ir išsaugant medžius su mikrobuveinėmis. Pasak prof. G. Brazaičio, medžių mikrobuveinių svarbos koncepciją susistemino vokiečių ir prancūzų mokslininkai – taip jie stengiasi suderinti miškosaugą ir miškų naudojimą. Pagal šią koncepciją Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos mokslininkai pasiūlė naują metodiką, kuri turėtų padėti geriau suderinti gamtos ir miškininkystės interesus ūkiniuose miškuose.

Buvo sudarytas nacionalinis Medžių mikrobuveinių katalogas, kuris pristatytas valstybinės miškų urėdijos specialistams ir kitiems miškininkystės praktikams. Prof. G. Brazaičio teigimu, šis katalogas svarbiausias tuo, kad išplečia miško kirtimo taisyklėse nurodytus kriterijus, kokius medžius reikia palikti biologinei įvairovei užtikrinti. Kol kas oficialiai patvirtinti kriterijai – tik medžių skersmuo ir amžius, tačiau jie nėra pakankami.

Išskiriami 66 medžių mikrobuveinių tipai – tai didžiulė įvairovė. Nemažą jų dalį visuomenė puikiai žino – tai uoksai, dideli lizdai, drevės prie žemės ir aukščiau lajoje, išpuvusių šakų vietoje besiformuojančios įvairios ertmės.

Profesorius pateikė tipiškos medžio mikrobuveinės pavyzdį – tai gali būti medis su atvira besiformuojančia dreve. Tokį medį su išpuvusiu kamienu skaptuoja geniai, drevėje gyvena bent kelių rūšių vabzdžiai. Aišku, toks medis ekonomiškai yra ne toks vertingas, palyginti su gražiais ir stipriais, subrendusiais greta augančiais medžiais, tačiau biologinei įvairovei jis yra daug vertingesnis nei tie išvaizdūs kaimynai, neturintys tokių nišų.

Racionaliau – palikti grupėmis

„Labai svarbu, jeigu medyje yra daugiau negu viena mikrobuveinė, tarkime, yra žievės netekęs plotas ir formuojasi drevė, kur gyvena retos vabzdžių rūšys, sausa nulūžusi šaka, dar aukščiau – grybas ir kempinė. Vienas toks medis sukuria didžiulę erdvę daugeliui kitų rūšių, kurios paprastai ne gamtininkui yra beveik nepastebimos, tačiau atlieka daug funkcijų mūsų miškuose“, – sakė prof. G. Brazaitis, pabrėždamas, kad Medžių mikrobuveinių katalogas suteikia daugiau atrankos kriterijų praktikams, kaip atrinkti medžius, kurie turi didesnę vertę biologinei įvairovei ir kuriuos reikėtų palikti kertant ištisus plotus.

Kartu dr. G. Brazaitis atkreipė dėmesį, kad medžius su mikrobuveinėmis būtų racionaliau palikti grupėmis, o ne pavieniui, nes taip geriau ir gamtai, ir medžiai tampa atsparesni kaitros bei vėjo poveikiui. Be to, daug natūraliau kirtavietėje atrodytų maža medžių salelė, tarsi mažutė kertinė buveinė, mini rezervatas. Tačiau ir tokia salelė, tikėtina, padėtų, kad biologinė įvairovė išliktų tame ūkiniame kraštovaizdyje. Beje, profesorius Austrijoje ir Suomijoje ne kartą matė miestuose nupjautus senus medžius maždaug 5–7 m aukštyje su išsaugotomis mikrobuveinėmis. Toks stuobrys, nors ir labai keistai atrodo, nekelia pavojaus, kad nulūžusios medžio šakos užgrius kokį nors namą, ir yra naudingas biologinei įvairovei.

Bandyta įvertinti

Vadovaudamiesi Medžių mikrobuveinių katalogu, prieš porą metų miškininkystę studijuojantys studentai Vilniaus mieste ir aplinkinėse girininkijose atliko medžių mikrobuveinių inventorizaciją. Buvo pasirinktos trijų tipų teritorijos: ūkiniai miškai, kertinės miško buveinės ir miesto parkai. Iš viso išmatuota 1200 medžių, įvertinta juose esančių mikrobuveinių gausa ir įvairovė. Tyrimo tikslas – palyginti urbanizuotose ir miško ūkinės bei saugomose paskirties teritorijose augančių medžių mikrobuveinių gausą ir įvairovę. Iškelti uždaviniai atlikti pasirinktose teritorijose medžių mikrobuveinių inventorizaciją, nustatyti jų gausos ir įvairovės pasiskirstymo dėsningumus, išsiaiškinti mikrobuveinių gausos ir įvairovės priklausomybę nuo medžio skersmens ir artimiausių medžių atstumo.

Didžiausia medžių mikrobuveinių gausa ir įvairovė nustatyta kertinėse miško buveinėse: jų rasta 2,96 vieneto medyje, o įvairovės rodiklis – 1,82 tipo medyje. Kertinėse miško buveinėse buvo gausiausiai randamos tokios medžių mikrobuveinių grupės: uoksai ir drevės, žaizdos, augimo formos ar jų deformacijos ir paukščių lizdai.

Parkuose gausiausiai aptinkamos mikrobuveinės yra negyva mediena ir epifitai – augalai, augantys ant kitų augalų, bet jais pasinaudojantys tik kaip atrama.

Ūkiniuose miškuose dažniau nei kitose teritorijose aptikta mikrobuveinių grupė buvo medžių žievės pakitimai.

„Skirtingose mišku apaugusiose teritorijose mikrobuveinių skirtumai buvo reikšmingi. Stipriausi medžių mikrobuveinių gausos ir įvairovės ryšiai su medžio skersmeniu nustatyti kertinėse miško buveinėse. Nustatyta, jog galime prognozuoti medžių mikrobuveinių gausos ir įvairovės priklausomybę nuo medžio skersmens“, – apibendrino tyrimus miškininkystės studentė Milda Masiulytė magistro darbo išvadose. Šio darbo iniciatorius ir vadovas buvo prof. G. Brazaitis.

Medžiai senoliai

VŠĮ Lietuvos arboristikos centro vadovas arboristas Algis Sigitas Davenis atkreipė dėmesį, kad išskirtinai seni medžiai kuria vietos dvasią, puošia kaimus ir miestus, buria vietos bendruomenes ir skatina jų pasididžiavimą gimtine ar gyvenamąja vietove. Tokie medžiai senoliai net ir pasiekę istorinę brandą, nudžiūvę dar ilgus dešimtmečius gali teikti prieglobstį, namus, maistą įvairioms gyvybės formoms: ne tik smulkiems žinduoliams, paukščiams, vabzdžiams, voragyviams, kitiems bestuburiams, bet ir grybams, kerpėms, samanoms.

Lietuvos arboristikos centras jau ketvirtą kartą organizuoja Lietuvos metų medžio rinkimus. Jų tikslas – ne tik išrinkti medį, kuris atstovaus mūsų šaliai Europos metų medžio konkurse, bet ir pagerbti kitus vertingiausius šalies medžius, skleisti informaciją apie juos kaip vietovių savitumo ir patrauklumo dėmenis, skatinti žmogaus ir medžio bendrystę. Metų medžio konkursas rengiamas ir tam, kad išgirstume įdomių su medžiais susijusių istorijų, kad žmonės dažniau prisimintų medžių svarbą regiono savitumui.

Lietuvos metų medžiu kartą jau buvo išrinktas seniausias ir storiausias Lietuvoje Stelmužės ąžuolas, o šiemet jis vėl pretenduoja tapti toks.

Svarbiausi – ąžuolai

Lietuvos arboristikos centro vadovas yra įsitikinęs: mūsų pareiga – rūpintis medžiais senoliais – neišlikusių iki mūsų laikų sengirių amžininkais, kad jie ir su jais susiję organizmai egzistuotų ilgus dešimtmečius. Pasak A. S. Davenio, Lietuvoje yra įvairių rūšių medžių senolių: ąžuolų, uosių, liepų, tuopų, klevų, pušų, eglių ir kitų, ir visi jie yra labai svarbūs bioįvairovės išsaugojimui ir turtinimui. Suprantama, daugiausia yra senolių ąžuolų, kurie gyvena ir tūkstantį metų. Juk nuo seniausių laikų lietuviams ąžuolas buvo jėgos simbolis, tarpininkas tarp dievų ir žmogaus, dievo Perkūno medis. Mūsų protėviai garbino ąžuolą, žavėjosi jo stiprybe, laikė jį šventu. Ypač garbinti išsišakoję ir po to vėl suaugusiais kamienais ąžuolai.

Ar skirtingos medžių rūšys biologinei įvairovei vertingos vienodai? S. A. Davenis tvirtino, kad ąžuoluose slypi bene didžiausią gyvybės įvairovė. Jų lapijoje vystosi per du šimtus vabzdžių rūšių, ilgai pūvančius lapus paverčiančius puikiai pasisavinamu maistu tiek pačiam medžiui, tiek greta augantiems kitiems augalams. Apmirusią medieną naudoja vabalai, grybai, kerpės, samanos. Tad medis senolis per gyvenimą tampa būstu, kuriame sugyvena įvairios gyvybės formos.

„Vien tik su ąžuolais susiję 11 vabzdžių rūšių, įrašytų į Raudonąją knygą. Tarkim, niūriaspalvis auksavabalis yra saugoma Europoje rūšis, įtraukta į Lietuvos Respublikos griežtai saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą. Daugybę metų keliolika vabalų kartų gyvena tame pačiame medyje, kol jis nugriūva ar tampa netinkamu niūriaspalviams auksavabaliams. Tada jie apsigyvena kitame medyje. Medžio storis jiems nėra labai svarbus.

Dėl intensyvaus miškų kirtimo ir ūkininkavimo daugelyje Europos šalių šių vabalų populiacijos pastaraisiais dešimtmečiais gerokai sumažėjo, o kai kuriose šalyse pasiekė kritinę ribą. Pagrindinė rūšies retumo priežastis – buveinių fragmentacija ir senų drevėtų medžių mažėjimas. Niūriaspalviams auksavabaliams galime padėti net ir tada, kai medžio biologinis amžius baigėsi, – nuvirtusių medžių drevėse esančias lervas ir kokonus reikia perkelti į kitus tinkamus medžius“, – aiškino Gamtos tyrimų centro entomologė dr. Jolanta Rimšaitė.

Kas prasmingiau?

Šio straipsnio autorei 2011 m. teko būti prie ką tik išvirtusio Bieliūnų (Belūnų) ąžuolo Vilniaus rajone, augusio vos porą kilometrų nuo miesto ribos, Neries regioniniame parke. Medžio aukštis siekė 32 m, apimtis 1,3 m aukštyje – 5,22 m. Manoma, kad jam buvo apie 600 metų. Tačiau viena 2011-ųjų audrų ąžuolui buvo negailestinga – išvertė jį su šaknimis.

Kaip turėtų būti elgiamasi su metų naštos neatlaikiusiais ar vėtrų išverstais valstybės saugomais gamtos paminklas? Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovai sakė, kad kai kuriose šalyse tokie medžiai paliekami natūraliai baigti savo gyvenimą, kituose jiems ar iš jų pastatomi atminimo ženklai.

Kaip galima įamžinti šio ąžuolo atminimą? Pilaitės bendruomenės aktyvistai svarstė, galbūt iš jo vertėtų padaryti 3 baublius, vienam kurių pati gamta tarsi sukūrė ir įėjimą. O gal būtų galima sukurti 3–5 skulptūras, kurios pasakotų apie medį ir 1831 metų sukilimą ir jo vadus, kurių kelias vedė pro šį ąžuolą? Vienas baublys stovėtų ąžuolo augimo vietoje, kitas, tarkim, – vienoje artimiausių mokyklų ar Neries regioninio parko kieme...

Vis dėlto Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos ir Neries regioninio parko atstovai nusprendė, kad prasmingiau ąžuolą palikti biologinei įvairovei palaikyti. Turbūt negalėtume nesutikti su tokiu sprendimu, kaip ir su šio straipsnio pašnekovais, kad senų medžių su juose esančiomis įvairiomis mikrobuveinėmis išsaugojimas, jų globa – tai kultūringos ir atsakingos visuomenės pareiga. Taip būtų padedama ne tik tiems medžiams, bet ir visai gamtai, jos rūšių įvairovei.

Žvilgsnis į Stelmužės ąžuolą

Turbūt visi žinome Stelmužės ąžuolą, kuris yra vienas seniausių ąžuolų Europoje. Šio galiūno apimtis (1,3 m aukštyje) yra 9,58 m, aukštis – 19 m, lajos skersmuo – 20 m, jos aukštis – 17 m. Ąžuolo kamienas išsišakojęs į penkias galingas kamienines šakas, kurios yra gyvos ir lapuotos vasarą palei visą perimetrą. Tai yra valstybės saugomas gamtos paminklas, kuriam ne kartą bandyta padėti.

Bene prieš dešimtį metų A. S. Davenis su Čekijos arboristais tam tikru genėjimo metodu atjaunino, paskatinto augti ąžuolo lapiją, pagerino augavietės sąlygas, kad medis geriau pasisavintų maisto medžiagas. Tad nors ir paramstytas, su didelėmis drevėmis, šis Zarasų krašto pasididžiavimas išdidžiai stovi ir vasaromis žaliuoja.

Kiek dar stovės kone Lietuvos simboliu tapęs senolis ąžuolas? Arboristikos centro vadovas sakė negalintis to prognozuoti, tačiau tikino, kad net ir nudžiūvęs šis medis galėtų išstovėti dar apie šimtą metų.

Kiek mikrobuveinių galėtų būti seniausiame ir storiausiame Lietuvoje ąžuole? Pasak A. S. Davenio, jas skaičiuotume dešimtimis.

„Seniems drevėtiems medžiams labai svarbi jų priežiūra ir apsauga– įrengiant atramas kamieninėms šakoms, statiems žaliems stuobriams, šalinant pomiškį, pagerinant dirvožemį. Įrodyta, kad tokia priežiūra, ypač lengvinant svorį (reguliuojant svorio centrą), apsaugant nuo lietaus stuobrius (stuobrių dreves) ar aplūžusias viršūnes, gerokai pailgina jų gyvavimą, grąžina gyvybingumą, tarsi suteikia jiems naują gyvenimą. Kartu suteikiamas prieglobstis daugybei gyvų organizmų“, – aiškino arboristas, per 15 darbo metų tvarkęs šimtus medžių senolių: ne tik Stelmužės, bet ir Mingėlos, Sereikiškių parko ąžuolus, Papilės penkiolikakamienę, Meškėnų, Sapiengų parko liepas ir daugybę kitų.