Per pastarąjį dešimtmetį sparčiausiai blogėjo pelkių, kopų ir pievų būklė. Aplinkosaugos politika kol kas nepajėgė sustabdyti gamtinių buveinių padėties blogėjimo ir biologinės įvairovės mažėjimo visame Senajame žemyne. Europos aplinkos agentūros ataskaitos duomenimis, net 81 proc. Bendrijos gamtinių buveinių yra prastos būklės. Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Metodinio analitinio centro ir Baltijos aplinkos forumo atstovų, situacija Lietuvoje yra tokia pat. Bene aktualiausia tema – pievų praradimas. Vis labiau suvokiama, kad gaivinti jų biologinę įvairovę dera prisiminus tradicines ūkininkavimo praktikas, viena tokių – ganymas.

Daiva Červokienė

Gamtos ir žmogaus bičiulystė

„Lietuva yra miškų zonoje, o tai reiškia, kad neprižiūrimos atviros buveinės natūraliai užželia krūmais, ilgainiui ten pradeda formuotis ir miškas. Dauguma dabartinių Lietuvos pievų susiformavo būtent dėl gyvulių ganymo. Europos pievas kadaise formavo migruojančios stambiųjų žolėdžių: stumbrų, taurų, buivolų – bandos. Vėliau šių laukinių žinduolių misiją pakeitė naminiai gyvuliai, tapę pagrindiniais pievų produktų naudotojais: jie nuėda daug žolės, be to, ir šaltuoju metų laiku šeriami šienu ar šienainiu. Ganomos pievos pasižymėjo augalų ir vabzdžių rūšių gausa, buvo paukščių, vabzdžių, roplių ir kitų gyvų organizmų buveinės. Sumažėjus pievų, sumažėjo ir paukščių, vabzdžių, roplių rūšių“, – sako Baltijos aplinkos forumo aplinkosaugos specialistas Justas Gulbinas.

Pasak jo, dabartinė intensyvi žemdirbystė naikina pievas ir tuo sukelia itin neigiamą grandininę reakciją.

Kita natūralių pievų nykimo priežastis yra tai, kad mažėjant kaimo gyventojų ir smulkių ūkininkų, beveik nebeliko naminių galvijų, kurie dar neseniai puikiai nuganydavo pievas, jos buvo šienaujamos ir gyvulių pašarui žiemai paruošti. Tad naminiai gyvuliai (karvės, avys, ožkos) buvo vieni svarbiausių kraštovaizdį formuojančių ir biologinę įvairovę pievose užtikrinančių veiksnių.

Imasi iniciatyvos atgaivinti

J. Gulbinas atkreipia dėmesį, kad tradicinė gyvulininkystė ir stambūs gyvulių kompleksai labai skirtingai veikia aplinką ir gamtą. Įrodyta, kad pirmoji gali prisidėti prie klimato kaitos švelninimo ir biologinės įvairovės atkūrimo, antroji, priešingai, laikoma metano dujų koncentracijos didėjimo priežastimi.

„Britai net sako: „It’s not the cow, it’s the how“, lietuviškai tai reiškia, kad svarbu ne pati karvė, o kaip ji auginama. Gamtoje yra susiklosčiusi natūrali pusiausvyra, tik mes nesugebame ar nenorime jos stebėti ir iš jos mokytis. Dabar gyvulius suvarėme į fermas, juos ten šeriame kombinuotaisiais pašarais, o kad juos užaugintume, suariame natūralias pievas, pilame trąšas ir pesticidus, ir tada kaltiname gyvulius dėl klimato kaitos. Sugrąžinę gyvulius į pievas ir pasirinkę rotacinį ganymą, padėtume atsikurti rūšinei įvairovei ir sveikai dirvožemio struktūrai. Vis daugiau mokslinių studijų rodo, kad pievų ekosistemos tam tikromis sąlygomis gali ne mažiau efektyviai nei miškai sugerti iš atmosferos šiltnamio efektą sukeliančias dujas“, – teigia J. Gulbinas.

Todėl Baltijos aplinkos forumas kartu su partneriais, siekdami užtikrinti visavertę „Natura 2000“ ekologinio tinklo apsaugą Lietuvoje, kalbasi su ūkininkais ir kuria sąlygas sugrąžinti galvijus į įvairias biologiniu požiūriu vertingiausias pievas. Tam skirtame projekte „Natūralit“ gyvulininkystę siekiama skatinti kaip įrankį palaikyti ir net atkurti pievų buveines, taip sudarant galimybę gyventi daugybei augalų ir gyvūnų rūšių.

Įvairūs būdai

„Daug savininkų turi mažų nenaudojamų žemės plotelių, kuriuose buvo ganomi gyvuliai, o dabar nieko nedaroma, apleisti jie apauga menkavertėmis žolėmis ir krūmais, juose nelieka vietos daugybei augalų, vabzdžių ir paukščių rūšių. Ši bėda įdomiai išspręsta Latvijoje. Jie turi mobiliųjų bandų – ūkininkas gali pasiprašyti, kad atvežtų galvijų ir nuganytų jo pievą, sumoka už šią paslaugą, bet gauna išmokas už prižiūrimas pievas. Tokia praktika diegiama ir Lietuvoje – pernai Lietuvos ornitologų draugija projektą jau išbandė keliose saugomose teritorijose“, – pasakoja J. Gulbinas.

Kartu pašnekovas atkreipia dėmesį, kad Baltijos aplinkos forumo atstovai siūlo ne standartines, o į rezultatą orientuotas išmokas – tokios gali labiau motyvuoti ūkininkus. Rezultatas būtų gausiai žydinčių pievų išsaugojimas, o pievų būklę įvertintų gamtos ekspertai ir kuo daugiau įvairių vertingų augalų rūšių joje aptiktų, tuo didesnę išmoką gautų pievos savininkas.

„Jau turime grupę taip pievas tvarkančių ūkininkų. Jie įsipareigoja pievų nesuarti, nesausinti, o visa kita leidžiama – jie gali tvarkytis savo nuožiūra pagal vietos sąlygas ir savo poreikius, nėra šienavimo, ganymo terminų ir pan. Mūsų ir ūkininkų svarbiausias tikslas yra pasiekti norimą rezultatą – nesugadinti, neperganyti vertingų pievų“, – aiškina Baltijos aplinkos forumo aplinkosaugos specialistas.

Pasak jo, svarbiausia – kompleksinis požiūris, tad vien išmokų nepakanka. Reikia remti gyvulininkystės sektorių, ypač smulkius ūkius, kokių saugomose teritorijose yra dauguma. Būtent tokie gyvulius paprastai ir gano pievose, nors yra taip gyvulius auginančių ir stambių ūkių, daugiausia – Klaipėdos krašte, apie Šilutę. Smulkiems gyvulininkystės ūkiams itin svarbu padėti trumpinti produkcijos realizavimo grandines, skatinti mažų mobiliųjų skerdyklų atsiradimą ir pan.

Dzūkijos parke...

Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direktorius Eimutis Gudelevičius teigia, kad šiame regione karvių liko labai mažai. Štai Mardasave, didžiausiame Dzūkijos nacionalinio parko kaime, vargu ar kas dar laiko karvę, prieš 10 metų čia buvo 4 karvės. O prieš 20 metų žmonės dar galėjo stebėti, kaip šiltais vasaros vakarais iš ganyklų grįžta karvės su piemeniu... Tokį vaizdą teko matyti ir šio straipsnio autorei su vaikais.

„Ko gero, pievos iš visų gamtinių buveinių Dzūkijoje patyrė didžiausių pokyčių. Neganomos ir nešienaujamos jos apaugo dilgėlėmis, kiečiais ir usnimis, vėl pradėjo želti karklai ir juodalksniai. Atgaivinti piemenavimą ir pieninių karvių auginimą jau nerealu – jaunimo kaimuose neliko, uždarytos mokyklos, baigėsi darbai. Pagal projektą perkame mėsinius galvijus – jie nereiklūs pašarui ir laikymo sąlygoms, nereikia tvartų. Duodame juos vietos gyventojams, sudarę paslaugų sutartis, kad prižiūrės šiuos gyvulius ir ganys atitinkamuose plotuose.

Žmonės gali deklaruoti pievas ir gauti išmokas, o mes pigesnėmis priemonėmis prižiūrime vertingiausias saugomas teritorijas, kad ten nereikėtų šienauti. Taip tvarkome Žuvinto rezervatą, Gautiškių pievas, kurios labai vertingos dėl paukščių buveinių, ir Nemuno salas prie Merkinės. Jose su Ornitologų draugijos atstovais iškirtome uosialapius klevus, nupirkom 10 karvių ir plaustą, kuriuo ten nuplukdome karves, o jos ėsdamos žolę „pasirūpina“, kad salos neapaugtų krūmais“, – pasakoja E. Gudelevičius.

Žmonėms siūloma išnuomoti pievas, kad jos būtų naudojamos, tariamasi su ūkininkais, kad imtųsi šios veiklos, ganytų gyvulius. „Galvijų ganymosi rezultatai labai geri: žolinė augalija tiesiog akyse atsigauna, gerėja pievų būklė. Kaimiečiai sako net galintys, kaip senais gerais laikais, pasivaikščioti į pievas išeiti“, – pokyčiais džiaugiasi gamtinio rezervato direktorius.

Pasak jo, tik to yra maža – reikia padėti smulkiesiems ūkininkams realizuoti jų pagamintą produkciją. Tam buvo nupirkta priekaba galvijams pervežti, projektuojama ir skerdykla, kad būtų galima sutrumpinti maisto tiekimo grandinę ir kad Dzūkijos nacionalinio parke ūkininkaujantys žmonės galėtų parduoti ne veršiukus, o jų mėsą. Pirkėjų ir vietoje atsirastų, be to, Druskininkai netoli, ten rinka didesnė.

… Ir Aukštaitijoje

„Natūralit“ projekto koordinatorius Aukštaitijos nacionaliniame ir Labanoro regioniniame parkuose ekologas Tautgirdas Masiulis tvirtina, kad tradicinis gyvulių ganymas – ypač svarbi veikla, palaikanti gerą natūralių pievų būklę, sudaranti palankias perėjimo sąlygas retoms paukščių rūšims. Būtent ganymas yra viena natūraliausių gamtotvarkos priemonių, taikomų saugant vertingas gamtines buveines ir augalų bei gyvūnų rūšis nuo išnykimo.

„Atgaivinome ganymą laukiniame Pabiržės pusiasalyje. Porą metų ten ganėsi dešimt karvių, dabar jau trečius metus šiltuoju laikotarpiu ganome apie 100 avių – jas lengviau nuplukdyti į salas, jos nuėda ir krūmus. Pagilūtės telmologiniame draustinyje, griežlėms ir tilvikams svarbioje teritorijoje, ganomos 25 karvės. Rezultatais esame labai patenkinti, šią veiklą ateityje plėsime. Reškutėnuose, prie Kretuono ir Vajuonio ežerų, vertingoms pievoms išsaugoti ruošiame aptvarus galvijams.

Tikimės, kad kitąmet ten ganysis 40 galvijų. Jau sutarta su vienu ūkininku, kad jis ganys apie 20 karvių, antra tiek turėtų sudaryti vadinamoji mobilioji banda. Mūsų tikslas – pasiekti, kad po penkerių metų parke bent 100 galvijų ganytųsi, – su jų pagalba tvarkyti saugomas teritorijas yra labai efektyvu ir lengviau“, – sako ilgametis Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parko ekologas.

Beižionių bendruomenės iniciatyva

Beižionių kaime netoli Elektrėnų, kuriame veikė ir vaikų globos namai, bendruomenė 2007–2011 m. vykdė projektą „Tvarus ekologinis ūkininkavimas išsaugant biologinę įvairovę“. Su Baltijos labdaros fondo ir Mažųjų projektų programos parama bendruomenės nariai ir vaikų globos namai 2007 m. įsigijo 10 juodmargių telyčių, 40 Lietuvos juodgalvių avių, žemaitukų kumelę, tradicinių lietuviškų veislių gyvulių. 3 šeimos įsigijo po 10 Lietuvos juodgalvių veislinių avių, 10 šeimų – po 1 juodmargę, 15 šeimų – po 2 Lietuvos baltąsias žąsis.

Ūkininkai ir globos namų atstovai įsipareigojo paimtus gyvulius laikyti ir veisti išlaikydami jų veislę, juos ganyti numatytose teritorijose ne mažiau kaip 5 metus, užtikrinti tinkamą priežiūrą, leisti bendruomenės bei projektą finansuojančių organizacijų atstovams lankytis ūkyje, apžiūrėti gyvulius, teikti ataskaitas apie gyvulių produktyvumą, sveikatos būklę, o prieauglį padovanoti kitoms šeimoms.

Įsigijusi 40 avių (2006 m. Lietuvoje buvo tik apie 2 tūkst. Lietuvos juodgalvių avių), Beižionių bendruomenė įstojo į Avių augintojų asociaciją, netrukus tapo veislinių avių augintojais ir gavo avių veislyno statusą.

„Taip į projektą kasmet įsitraukė vis daugiau kaimo gyventojų, tarp jų – ir 12 globos namų vaikų šeimų. Kaime darbo nebuvo, tad gauta telyčia, avys buvo šeimoms didelė paspirtis“, – sako ilgametis Beižionių bendruomenės ir vaikų globos namų vadovas Vilmandas Palčiauskas. Jo teigimu, ta injekcija padrąsino žmones laikyti gyvulius, buvo gražiai šienaujamos pievos, nebuvo jokių šabakštynų – prisidėta prie augalų įvairovės didinimo, saugomų augalų rūšių išsaugojimo.

„Projektas baigėsi jau prieš 12 metų, kai kurie žmonės baigė ūkininkauti, kai kurie tebeūkininkauja. Dabar Beižionyse ūkininkai laiko 2 avių bandas, gyvulių skaičius gerokai padidėjo. Pasibaigus projektui mūsų pievas daugiausia „prižiūri“ gyvuliai, čia ir gandrų labai padaugėjo“, – pasakoja V. Palčiauskas.

Kuršių nerijos patirtis: avis pakeitė ožkos

Daugelio itin mėgstamoje poilsio vietoje – unikaliame šalies kampelyje Kuršių nerijoje senų gyvulininkystės tradicijų nėra buvę: čia žmonės gyveno iš jūros, o ne iš žemės ir gyvulių. Diskusija, ar naminiai gyvuliai Kuršių nerijoje naudingi, ar žalingi, čia vyko ilgus dešimtmečius. Vos prieš du dešimtmečius jie buvo prievarta išguiti iš paskutinio privataus ūkelio Preiloje.

Dabar teiginys, kad ganymas yra vienas seniausių ir natūraliausių būdų išsaugoti ir atkurti pievas ir šiame unikaliame Lietuvos kampelyje, nekelia dvejonių. Siekiant išsaugoti unikalų Kuršių nerijos kraštovaizdį pasitelktas ir gyvulių ganymas.

Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos Biologinės įvairovės skyriaus ekologė Kornelija Dambrauskienė teigia, kad Lietuvai, kuri yra mišriųjų miškų zonoje, pievos ir joms artimos buveinės yra itin vertingos biologinei įvairovei. „Mūsų klimato sąlygomis atviros erdvės ilgainiui savaime užauga krūmais, medžiais ir gana greitai buvusių pievų vietose sužaliuoja miškai. Ganiava – vienas būdų palaikyti tas vietas atviras“, – tvirtina K. Dambrauskienė.

Pasak ekologės, ganymas Kuršių nerijoje atgaivintas 2015 m. ir vyksta iki šiol. Pirmoji ganiava pradėta Birštvyno ir Bulvikio pamario palvėse. Ten ganėsi iki 50 avių ir ožkų bandos.

Per porą pirmųjų gyvulių ganymo metų buvo pastebėta, kad avys ne viską nuėda, palieka krūmus, sumedėjusių augalų atžalas, o ožkos – atvirkščiai: labiau skanauja krūmus bei medžių atžalas, todėl laikui bėgant buvo pasirinktos tik ožkų bandos, nes ganomuose plotuose gausiau auga įvairūs krūmai ir kita sumedėjusi augalija.

„Šiuo metu Kuršių nerijoje ganosi 20 ožkų banda, kuri išgano 3–4 ha plotą. Ganiava prasideda gegužės pabaigoje–birželio pradžioje ir trunka iki rugsėjo vidurio, kol leidžia orai, nešalta. Ožkos ne tik padeda palaikyti atviras erdves, bet ir padeda kovoti su invazinių augalų bei nendrių plitimu. Gerus rezultatus matome jau ne vienus metus ganomose Pervalkos pievose“, – sako ekologė. Beje, šios ožkos – ne vietinės, atkeliauja iš Kretingos: savininkai gegužę jas atveža ir vasarą kasdien lanko savo gyvulius, juos prižiūri, nes parkas tam sąlygų neturi.

Kodėl ožkos ne vietinės? Kadangi šiuo klausimu Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos darbuotoja nebuvo kalbi, pasiteiravome to kelių Preilos senbuvių. Jie sutartinai tikina, kad niekas Kuršių nerijoje nenori imtis žemės ūkio, visi stengiasi gyventi „iš turistų“: visi buvę tvartai, sandėliukai yra atiduoti poilsiautojams ir apgyvendinti. Norint laikyti gyvulių, kad ir vištų, reikėtų gauti visų kaimynų sutikimą, o tai šioje kurortinėje vietovėje – tikrai sudėtinga. Pašnekovai atskleidė, kad tvartus tebeturinčiai ir ožkų laikančiai Preilos gyventojai Danai Artemjevai dėl noro laikyti gyvulių teko daug kartų bylinėtis su kaimynais ir minti teismų slenksčius. Daugiau Preiloje net nėra žmonių, kurie galėtų tai daryti.