Lelijos – vasaros karalienės

V.Vyšniauskienės nuotr.


Gėlynus užliejo spalvingas, kvapus lelijų žydėjimas. Įvairių veislių lelijos žydi visą vasarą, paeiliui stebindamos žiedų gausa ir spalvų deriniais.


Rita Bielskė


Nuostabus lelijų žydėjimas visą vasarą puošia Editos Juozupaitienės sodybą Veliuonoje. Anksčiausiai, jau birželio pradžioje, iš visos šių gėlių draugijos pražysta miškinės lelijos (Lilium martagon), vėliau prisijungia malonų aromatą dovanojančios baltosios (L. candidum) lelijos, nuo seno vadinamos juozapinėmis. Birželio viduryje pasirodo azijinių lelijų žiedai, džiuginantys beveik du mėnesius. Šių karališkų gėlių žydėjimą papildo maždaug savaitę vėliau pražystančios jų giminaitės – LA (Longiflorum-Asiatic) lelijų hibridai.


Azijinių ir LA lelijų žiedai – 10–12 cm skersmens, labai puošnūs ir efektingi.
Anot kolekcininkės, pasaulyje nė vienoje gėlių grupėje nėra tokios didžiulės įvairovės ir daugybės originalių veislių bei hibridų kaip lelijų, kurių suskaičiuojama daugiau kaip 14 tūkstančių. Lelijų selekcijoje naudojamos ir natūraliomis sąlygomis augančios laukinės lelijų rūšys, savaime paplitusios Azijoje, Europoje, Šiaurės Amerikoje, Filipinų salose. Lietuvos miškuose auga miškinės lelijos ir raudonosios lelijos (L. bulbiferum L.).


Spalvinga kolekcija


Edita pasakojo, kad per 20 metų išbandyta labai daug įvairiausių lelijų grupių, o atrinkta daugiau kaip 130 veislių, tinkamų auginti mūsų klimato sąlygomis. Pirmosios į sodybą atkeliavo lietuviškos azijinių lelijų veislės, sukurtos gėlių selekcijos patriarcho Petro Balčikonio. ‘Sėkmė’ – pati vėlyviausia geltonžiedė azijinių lelijų veislė, gausiai žydinti rugpjūtį.

REKLAMA


Vėliau išpopuliarėjo ir jo mokinių J. A. Liutkevičiaus veislės ‘Kalvarija’ ir ‘Pergalė’ persikų spalvos žiedais, E. Dambrausko veislė ‘Abaddon’ dailiomis, ilgomis žiedų kekėmis, viena ankstyviausių ir atspariausių ligoms, V. Vyšniauskienės išvestos veislės ‘Pirmoji meilė’ (ankstyva, žiedai ryškiai geltoni abrikosų spalvos rausvais galais su tamsesne dėme), ‘Nakties princas’ (žiedai labai ryškiai raudoni su juodais taškais, subėgančiais į dėmę), ‘Mis Elegancija’, žydinčios šviesiais persikų spalvos žiedais.
Labai mylima mūsų kaimyno Latvijos selekcininko Gunčio Granto išvesta ilgai žydinti veislė ‘Saldas Atminas’. Šios lelijos žydi švelniais, šviesiai rausvais, beveik išbalančiais žiedais.


Ne mažiau mėgstamos jo išvestos veislės ‘Burvju Aplis’ lelijos puošniais, kontrastingais žiedais, taip pat nedideliais žiedeliais, bet įdomiu spalvų deriniu pasižyminčios veislės ‘Perkunputs’ šios gėlės. Vėliau siuntinukai su naujomis lelijų veislėmis į Lietuvą atkeliavo iš Lenkijos, Čekijos ir Anglijos lelijų selekcininkų – visų ir nesuminėsi.


Daugiausia – azijinių lelijų


Iš visų Editos gėlynuose auginamų lelijų daugiausia azijinių hibridų (Asiatic Hybrids). Šios lelijos Azijoje išvestos iš ten augančių rūšinių lelijų. Jų žiedai įvairių formų, gali būti nukreipti į viršų, į šonus ar į apačią, iš kitų lelijų rūšių išsiskiria turtingiausia spalvų gama. Šios vasaros karalienės puošnios vienspalviais žiedais: baltais, dramblio kaulo, šviesiai gelsvais, geltonais, gelsvai žalsvais, persikų spalvos, oranžiniais, rausvais, raudonais, purpuriniais ir beveik šokoladiniais. Jų įvairovę praturtina pereinamų ir kontrastingų atspalvių žiedai. Azijinių lelijų vizitinė kortelė – išraiškingos tango tipo lelijos (‘Rakaris’, ‘Spekavots’), kurių žiedai su daugybe taškelių, todėl tarsi susilieja į ištisinę dėmę. Dar kitos su kontrastingai derančiomis dėmėmis, pavyzdžiui, ‘Lady Elaine’, ‘Olina’ veislių lelijos.

REKLAMA


Aukščiausia iš azijinių lelijų ir gracingiausia – 120 cm aukščio ‘Vilma’ veislė, dovanojanti dailią persikų spalvos žiedų karūną. Nuo azijinių lelijų kiek nusileidžia skaisčiai baltais, maloniai kvepiančiais žiedais vadinamosios juozapinės lelijos, išaugančios iki 90–110 cm aukščio. Taip pat aukštokos – 90 cm aukštį pasiekiančios ‘Abaddon’, ‘Hameleon Rotala’ ypač stambiais rausvai abrikosiniais žiedais, ‘Red Velvet’ ryškiais, tamsiai raudonais žiedais bei kitos veislės.


Apie 80 cm aukščio yra gražuolės lelijos ‘Nakties princas’, ‘Kalvarija’, ‘Saldas Atminas’, ‘Sweet Surrender’. Iš tiesų daugiausia azijinių lelijų būna vidutinio – 60–70 cm – aukščio. Iš žemaūgių labai populiari 30 cm aukščio veislė ‘Tiny Padhya’ – originaliais lyg žvaigždės formos, stambiais, kaip ir daugelio lelijų, 10 cm skersmens žiedais. Žemutės lelijos akį traukia augdamos gėlynų priekyje, jos gali augti ir vazonuose, o vidutinio aukščio ir pačios aukščiausios – kaip pagrindiniai akcentiniai gracingi augalai spindi kitų fone. Jos skinamos puokštėms, gražiai atrodo ir vienos, ir deriniuose su kitomis gėlėmis.


Karštą ir sausą vasarą lelijos žydi trumpiau, greičiau peržydi, o esant vėsesniems orams puošnios išlieka net ir rugpjūčio pradžioje.


Geriausi palydovai


Gėlynuose su lelijomis dera daug įvairių daugiamečių gėlių: baltais, gelsvais ar rausvais žiedais žydinčios astrancijos, gubojos, siūbuojančios vėjyje smulkučiais perliukų debesėliais, baltažiedės, geltonžiedės ir raudonžiedės kraujažolės, visų mėgstamos baltagalvės, pentiniai melsvais, sodriai mėlynais ir violetiniais pilnaviduriais žiedais, šilingės geltonais ir baltais žiedais.



Lelijoms į draugiją tinka ir įvairiaspalvės dekoratyviosios ežiuolės, tikrosios levandos mėlynais kvapiais varpų žiedynais, taip pat veronikos melsvais ar mėlynais žiedais ir sidabriškai žalia ar visiškai žalia lapija, kvapieji daugiamečiai gvazdikai. Dauguma šių augalų naudojami natūralistiniuose gėlynuose ir kartu yra geri lelijų kompanionai. Jų didžiulis palaikomasis vaidmuo vertinamas dar ir tada, kai lelijos dar nežydi, arba, priešingai, joms peržydėjus. Tada palydovės išskleidžia ryškiau savo uždangą ir kartu maskuoja likusias nedekoratyvius lelijų stiebus. Tinkamą foną lelijoms sudaro ir jų grožį išryškina dekoratyvia lapija gėlynus puošiančios melsvės, alūnės.


Auginimo subtilybės


Pasak Editos, azijinės lelijos iš visų šios genties atstovių yra pačios stipriausios, gyvybingiausios – gerai dauginasi ir itin atsparios šalčiui, sveikiausios, todėl plačiausiai išplitusios. Šias lelijas patartina kas 3–4 metus iškasti, padalyti ir persodinti. Ilgiau auginant vienoje vietoje sutankėja kerai, susmulkėja žiedai, gali užpulti ir ligos. Lelijų svogūnėliai iškasami ir į dirvą sodinami, kai augalai visiškai nudžiūsta (nupjovus ir sudeginus stiebus), rugsėjo mėnesį, kad iki žiemos spėtų gerai įsišaknyti. Anksčiau stiebams nudžiūvus galima iškasti rugpjūtį ir svogūnus laikyti iki sodinimo gerai vėdinamame sandėlyje, kur nepatenka saulės spinduliai. Kad svogūnai neperdžiūtų, dėžutėse laikomus jų gumbelius galima užpilti durpėmis.


Azijinių, LA hibridų, miškinių lelijų svogūnai sodinami 3 svogūnėlių gyliu (pagal aukštį), tik juozapines reikia sodinti sekliau ir prieš žiemą apdengti eglišakėmis. Jų nesodinkite ir po kitų svogūninių gėlių. Po lelijų ar kartu su lelijomis patartina auginti fitoncidinių savybių turinčius augalus: serenčius, pelynus, krapus, garstyčias.


Lelijos mėgsta saulėtą vietą ar lengvą pavėsį, tinkamiausia joms laidi, normalaus drėgnumo ar sausesnė, silpnai rūgščios ar neutralios reakcijos (pH 6,5–7) priesmėlio dirva. Sodinant priemolio dirvoje dėl geresnio drenažo į griovelių dugną patariama įpilti žvyro sluoksnį, nes jos nepakenčia užmirkusios dirvos. Prieš sodinimą galima žemę pagerinti kompostu 10 kg/kv.m.

REKLAMA


Drėgmės joms turi pakakti per visą augimą, bet labiausiai jos reikia vasaros pradžioje, kai auga nauji stiebai, šaknys, ir po žydėjimo, kai formuojasi nauji pakaitiniai svogūnai. Anksti pavasarį, balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje, lelijos tręšiamos kompleksinėmis trąšomis (30 g – 1 kv. m) ir prieš žiedpumpurių susidarymą 0,2 proc. kompleksinių trąšų su didesniu kalio kiekiu tirpalu.


Kad lelijos per vasarą būtų sveikos, ilgai žydėtų ir susiformuotų didesni svogūnai, patariama profilaktiškai per vasarą tris–penkis kartus kas 7–10 dienų nupurkšti nuo ligų fungicidų arba biopreparatų „Konflic“, „Mimoten“, „Zytron“ 0,2 proc. tirpalais, kurie padidina augalų atsparumą nepalankiems aplinkos veiksniams, o kartu ir patręšia. Prieš sodinimą lelijų svogūnus galima dezinfekuoti fungicido tirpale, tada tikriausiai kitą vasarą nereikės purkšti fungicidais.


Daugiau aktualių naujienų rasite žurnale „Namie ir Sode“.