Ridikėlių populiarumas visiškai suprantamas: tai ne tik galimybė papildyti pavasarinį racioną trūkstamais vitaminais ir geriau pajusti atėjusį pavasarį, bet ir stipri paskata pradėti naują daržininkavimo sezoną. Daugelis daržininkų jau ne tik pasisėjo ridikėlių, bet, tikėtina, kremta pirmąjį derlių. Balandžio viduryje tikrai ne vėlu pasisėti šio puikaus pavasarinio skanėsto ir, laikantis kelių svarbių taisyklių, galima tikėtis greitai sulaukti derliaus.

Rima Marcinkevičienė

Ridikėlių pavadinimas kildinamas iš lotynų kalbos žodžio radix, reiškiančio „šaknis“. Tiesa, pirmosios žinios, pasiekiančios mus iš Senovės Egipto Cheopso piramidėje esančių įrašų, byloja ne apie ridikėlius, o apie ridikus. Egiptiečiai iš ridikų sėklų spausdavo aliejų ir naudodavo jį ligoniams gydyti. Vėliau ridikai pateko į senovės Graikiją ir Romą. Beje, panašų ridikų sėklų aliejų gamino ir Senovės Kinijos gyventojai. Ridikų liekanų buvo rasta ir Japonijoje. Todėl neatsitiktinai kita ridikų kilmės versija teigia, kad į Europą juos atvežė garsusis keliautojas Markas Polas.

Na, o mus kiekvieną pavasarį džiuginantys ridikėliai – tai ne kas kita kaip ridikų bei ropių giminaičiai, atsiradę viduramžių selekcininkų dėka. Skirtingai nei baltieji ar juodieji ridikai, ridikėliai gali būti raudoni, raudoni su baltu galiuku, balti, pilki, alyviniai, rudi ar net geltoni. Taigi šiandien jie – ne tik puikus pavasarinis skanėstas, bet ir stalo puošmena.

Auginti tikrai verta!

Vis dar abejojate, ar verta auginti ridikėlių savo lysvėje? Štai keli argumentai „už“.

Pirma, ridikėlius galima sėti nuo ankstyvo pavasario (vos atitirpus dirvai) iki rugsėjo. Žinoma, rugpjūtį ar rugsėjį užauginti ridikėliai sunkiai atlaiko konkurenciją su kitomis daržovėmis, tačiau pavasarį jie nepakeičiami! Ridikėliai lengvai ištveria nedideles šalnas. Jiems netgi patinka, kai spusteli šaltukas, – vėsiai augantys ridikėliai būna malonesnio, švelnesnio skonio. Subręsta ridikėliai labai greit – jau po 3–4 savaičių galima mėgautis pirmuoju derliumi.

Antra, ridikėliai – vertingas vitaminų, mikroelementų bei ląstelienos šaltinis. Juos ypač svarbu valgyti pavasarį, kai organizmas jaučia vitaminų stygių. Ridikėliuose gausu vitaminų С, В1, В2, РР. Nedidelis ryšelis ridikėlių vitamino C kiekiu prilygsta pusei citrinos, trims pomidorams ir net dešimčiai slyvų. Šakniavaisiuose esantys B grupės vitaminai padeda nugalėti pavasarinį dirglumą, karotenas lygina ir gražina odą, kalcis saugo kaulus, o fluoras – dantis. Taip pat ridikėliuose daug kalio, natrio, geležies, chloro, todėl jie gali pakeisti druską įvairiuose patiekaluose.

Trečia, ridikėliai ne tik stiprina organizmą, bet ir gydo. Senovės Egipte buvo manoma, kad ridikėliai gerina regėjimą ir valo smegenis! Iš tiesų šiose daržovėse yra daug geležies, kuri kraujui padeda į smegenis tiekti pakankamai deguonies ir taip padidinti protinį pajėgumą. Dėl geležies gausos ridikėliai padeda kraujodaros procesui, padidina hemoglobino kiekį kraujyje. Ridikėliuose esančios maistinės skaidulos padeda pašalinti iš organizmo cholesterolio perteklių, suaktyvina žarnyno peristaltiką, mažina riziką susirgti ateroskleroze. Ridikėliai malšina kosulį, gydo reumatą, padeda šalinti inkstų akmenis, gerina apetitą, padeda organizmui geriau pasisavinti baltyminį maistą ir t. t.

Ketvirta, ridikėliai ne veltui vadinami pavasarinių salotų karaliais – jie tikrai suteikia daugeliui patiekalų pavasarinės gaivos.

Taigi neabejokite – auginti juos tikrai verta! O kad nenusiviltumėte derliumi, siūlome laikytis kelių svarbių taisyklių.

I taisyklė: pasirinkti tinkamą veislę

Ankstyvą pavasarį reikėtų pasirinkti tokias ridikėlių veisles, kurios pritaikytos auginti uždarame grunte ir duoda gerą derlių esant nuolat kintančiai temperatūrai bei palyginti trumpoms dienoms. Tokių veislių ridikėlių vegetacijai palankus metas, kai diena ne ilgesnė kaip 11–15 valandų. Ankstyvieji ridikėliai (‘De dix-huit jours’, ‘Primara F1’, ‘Rudolf’ ir kt.) paprastai neaugina vešlios lapijos.

Nuo balandžio vidurio iki gegužės vidurio sėti galima beveik visas ridikėlių veisles. Šiuo metu jau sėjama tik lauke – šiltnamiuose jiems per šilta. Ridikėlių sėjos pabaiga laikoma antroji gegužės pusė – vėliau sėti tinka tik nedaugelį ridikėlių veislių.

Vasarą tiktų auginti tik žydėjimui atsparias ridikėlių veisles. Tokie ridikėliai auga ilgos dienos laikotarpiu ir dažniausiai turi labai vešlią lapiją (‘Mondial F1’, ‘Rafina F1’, ‘Parat’ ir kt.). Tačiau net ir šių veislių ridikėliams vasarą reikia specialios priežiūros: jie vėsinami ryte ir vakare apipurškiant šaltu vandeniu.

Rudeniniam derliui tinka daugelis pavasarinių veislių, nes sąlygos yra panašios: trumpesnė diena ir mažesnis karštis. Tuomet ridikėliai sėjami rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo mėnesį.

II taisyklė: laiką sėjai numatyti atsižvelgiant į oro temperatūrą

Šiltnamyje ridikėlius dažniausiai galima sėti jau nuo trečiosios kovo dekados, o pirmojo derliaus sulaukti maždaug po 18–20 dienų jiems sudygus. Sudygę ridikėliai puikiai ištveria šaltį iki –6 °C, o dygti gali esant 2–4 °C temperatūrai. Tiesa, jei ir dienomis termometras nepakyla aukščiau 8 °C, dygti ridikėliai gali ilgokai.

Paprastai tinkamiausiu laiku ridikėlių sėjai lauke laikoma balandžio pirmoji pusė. Vis dėlto dažniausiai sėjos laiką diktuoja oro temperatūra. Jos poveikis dygimui yra skirtingas:

• jei temperatūra iki 10 °C, ridikėliai dygs ilgai;
• 10–15 °C temperatūroje daigeliai pasirodys po savaitės;
• orui sušilus iki 16 °C, ridikėliai sudygs po 4 dienų.

Augantiems ridikėliams palankiausia vidutinė paros temperatūra – apie 16–20 °C. Taigi sėjos laiką protingiausia pasirinkti atsižvelgiant į orų sąlygas.

Dar tris svarbias taisykles ridikėlių auginimui rasite žurnale „Namie ir Sode“. O daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.