„Vakaruose per daug kapitalo – intelektualinio ir finansinio – pasitelkta tenkinti kaprizingus, trumpalaikius vėlyvojo kapitalizmo poreikius“, – teigia Alexas Karpas savo knygoje Technologinė Respublika. Tai – manifestas, raginantis Vakarus išnaudoti technologijas galios didinimui, o ne maisto pristatymo programėlių vystymui.

Linas Kojala

Karpas ragina sugrąžinti technologijų sektorių į nacionalinio saugumo politikos centrą. Technologijų įmonės negali būti depolitizuotos ir ignoruoti geopolitiką. Dirbtinis intelektas ir programinė įranga – galios instrumentai, o ne žaislai. Ir turi būti naudojami tikslingai.

Anot Karpo, kadaise būtent organizuotos jėgos ir smurto priemonės leido Vakarams įgyti dominuojančią poziciją pasaulyje. Ne idėjos, vertybės ar valdymo forma yra Jungtinių Valstijų stiprybės ašis, o dominavimas jėgos pagrindu. Dabar tai pasireiškia per programinę įrangą. Ypač „karštojo šaltojo karo“ kontekste, su trijų frontų grėsme: Kinijos, Rusijos ir Irano. 

Jis lygina dirbtinio intelekto vystymą su branduolinio ginklo kūrimu. 1939-aisiais Einšteinas parašė laišką prezidentui Franklinui D. Rooseveltui, įspėjant, kad amerikiečiai privalo lyderiauti branduolinėse lenktynėse prieš nacistinę Vokietiją (jis, tiesa, neužsimena, kad Einšteinas vėliau gailėjosi savo vaidmens). Dabartinės technologijos turės ne mažesnę įtaką; jei Jungtinės Valstijos prisnūs, tuo pasinaudos priešai. 

Ideologiniai trikdžiai turi būti pastumti į šalį. Efektyvumas, meritokratija ir valstybės-privataus sektoriaus persiliejimas turi imti viršų.

Ši techno-militarizmo vizija nėra tik ambicinga teorija. Ji atlieka svarų vaidmenį formuojant Donaldo Trumpo administracijos nuostatas. Tiesiogiai, per įtakingus veikėjus. „Palantir“ investuotojas Davidas Sackas yra prezidento patikėtinis dirbtinio intelekto ir kriptovaliutų klausimais. Buvęs „Palantir“ vadovo patarėjas nominuotas tapti pagrindiniu šalies ekonomikos diplomatu. Nenuostabu, kad tokiame fone viceprezidentas JD Vance‘as artikuliuoja viziją, panašią į technorespubliką – ideologiją, kuri turi užtikrinti Jungtinių Valstijų lyderystę.

Kritikai įžvelgia pavojų. Karpas nėra tik paprastas filosofas; jis – didžiulės programinės įrangos kompanijos galva. Jo interesas – tolesnis augimas, kuriam reikia grandiozinių idėjų. Juk „Palantir“  pajamos tesudaro 1 proc. penkių didžiausių JAV gynybos įmonių bendrų pajamų. Bet „Palantir“ vertė rinkoje siekia net pusę tų pačių kompanijų vertės. Tai įrodo, kad „Palantir“ geba ne tik kurti, bet ir pasakoti istoriją – apie būsimą pasaulį, kuriame jų siūlomi instrumentai yra patys reikšmingiausi.

Europos vieta šioje vizijoje – miglota. Karpas teigia, kad žemynas įstrigęs biurokratijos liūne. Be to, susiformavo mentalitetas, neleidžiantis kelti visuomenei aktualių problemų. Pavyzdžiui, svarsto jis, didžioji dalis vokiečių nori griežtesnės migracijos politikos, tačiau esama ideologija tam kliudo. Mat to siekiantieji apšaukiami radikalais. Todėl, norint pajudėti iš mirties taško, teks keisti principus ir požiūrį į problemų sprendimą – kalbėti ciniškai ir nesislepiant už politinio korektiškumo.

Sunku neįžvelgti šios vizijos sąsajų su Trumpo retorika. Senų normų perrašymą jas sugriaunant; skepsį Europos atžvilgiu, akcentuojantį, kad transatlantiniai santykiai nėra prioritetas; įsitikinimą, kad tik Jungtinės Valstijos, bet ne Europa, pajėgios įgyvendinti šią viziją.

Silpnumas geopolitikoje nėra dorybė. Vakarai pasaulyje įtaką įgijo dėl galios, tik tai patys pamiršo, bet visas likęs pasaulis tą puikiai atsimena. Jei ne mes, tai mus. 

Tai ne tik žodžiai, bet ir politinė darbotvarkė. 

ELTA inf.