Gražu, paprasta ir norisi paimti į rankas. Šiais tris principais vadovavosi dailininkė Jolita Vaitkutė, kurdama viršelį Akvilės Kavaliauskaitės romanui „Jausmai“. Kodėl rašytojai buvo svarbu, kaip atrodys jos knyga?

Irma Laužikaitė/ žurnalas KNYGOS.lt

Akvilės darbo kambaryje ant sienos kabo Jolitos darbas – skandalingojo Charleso Bukowskio portretas: „Susipažinome, kai jį pirkau, pasikalbėjome, pasijuokėme, ir iškart Jolitos paklausiau, gal norėtų mano novelių knygai „Kūnai“ sukurti viršelį. Ji labai užsiėmusi, visada ką nors didelio kuria, o čia – mažytis viršelis, net netikėjau, kad bus įdomu. Bet sutiko, ir netgi su džiaugsmu. Viršelis išėjo toks, kad ir dabar, praėjus penkeriems metams, negaliu atsižiūrėti. Taigi, su „Jausmais“ nekilo klausimų – vėl kreipiausi į Jolitą.“

Pirmasis knygos – „Kūnų“ – viršelis Jolitai tapo atradimu: ji suprato, kad tai patinka daryti. Netgi labai! Tapo ir puikia treniruote, kaip toks procesas vyksta. „Kaprizingas žanras su savo taisyklėmis, lyg rebusas. Viršelis – tai istorijos įpakavimas“, – sako menininkė. Abiejų šių knygų – „Kūnų“ ir „Jausmų“ – atveju tai nėra tik iliustracijos, kai sukuriamas personažas (Roberto Petrausko knygai „Poltava“ Jolita iš šovinių sudėjo Petro I portretą) ar atkartojamas siužetas. „Tai mano žvilgsnis į kūrinį: Akvilė jį parašė raidėmis, o aš turėjau perteikti vaizdu. Man patiko romanas, geras tekstas palieka tam tikrą sluoksnį. Norėjau tinkamai jį pratęsti.“

Kai kuria viršelį muzikos albumui, Jolita jo klausosi, regi garsus ir bando pojūčius išreikšti spalvomis: „O knygą skaičiau ir bandžiau išgaudyti tas mintis, kurios gali įkvėpti vaizdą. „Jausmams“ sukūriau naują personažą, kurio knygoje nėra. Tačiau tekste yra dalykų, įkvėpusių tokią asociaciją. Rašydama tekstą autorė palieka gaires, kaip jį galima suprasti, pajusti. Taip ir žvelgiant į viršelį svarbu, kad apimtų jausmas, o po to galbūt ateitų momentas – „a“. Reikia taiklaus šūvio, kuris sukeltų daug minčių, bet būtų lakoniška ir paprasta.“

Rankraštis į Jolitos rankas pateko labai įtemptu metu – didžiąją jo dalį perskaitė skrisdama lėktuvu. Skaitydama pasibraukė kai kurias vietas, užsirašė idėjas, pasižymėjo personažus, elementus, objektus ir vaizduotėje išnyrančias spalvas. Pirmiausia jos ir atsirado: mėlyna – tamsaus gilaus vandens ir oranžinė – lyg plūdė, ženklas. Lisabonoje sirgdama kovidu Jolita nupiešė gyvį, primenantį ir banginį, ir lėktuvą, jį dar įdėjo į rentgeno spindulių įrenginį, kuris oro uoste šviečia bagažą. „Paskui liko tik gyvis. Piešiau daug eskizų, nes norėjau suprasti, kas boingą daro boingu, o banginį – banginiu. Viršelyje – šeštas ar septintas variantas: paprastas, rankdarbiškas, panašus ir į gyvūną, ir į mechanizmą. Vienam primins kylantį lėktuvą, kitam – iš vandens iššokantį banginį. Tokį kaip herojų jausmai – dideli ir sunkūs, bet gebantys manevruoti. Gyvį nutariau pagaminti iš kartono, darydama vėl galvojau apie jausmus – kaip ir šie, jis turėjo būti kiek rankdarbiškas. Tarsi vaikas būtų paėmęs žirkles. Norėjau, kad būtų matyti, kad tas, kuris jį darė, dar tik mokosi.“

Kartoninis gyvis dar turėjo virsti viršeliu. „Dažniausiai dirbu viena, procesą mato nebent tie, kuriuos pasitelkiu į pagalbą, kai trūksta rankų. O knygos viršelis – kolektyvinis darbas, kuriame dalyvauja autorė ir dizaineris. Jie mato idėjos gemalą ir jį minko“, – pasakojo menininkė. „Jolita yra vunderkindė, ir aš nė kiek neperdedu, – tvirtina Akvilė. – Ji gali kurti iš molekulių, gali iš lėktuvų, autentiškai jaučia medžiagas, aplinką, netgi tekstą. Tokio padaro nesusapnuočiau, o ji savo rankomis sukonstravo. Ir vėl – vienas gražiausių viršelių, kokius tik teko matyti, bet jis ne užgožia tekstą, o tik atskleidžia. Dizaineris Tadas Šaučiulis išjautė kiekvieną viršelio milimetrą. Vis užeidavau į leidyklą pažiūrėti, kaip jiems sekasi dirbti, o galiausiai paėmusi į rankas atspausdintą knygą negalėjau patikėti, kad ji tikrai mano.“

Knyga galėjo atrodyti kiek kitaip – pirmajame variante lėktuvas-banginis buvo mėlynas, o fonas kur kas ryškesnis ir oranžinis. „Kai į rankas paėmiau viršelio maketą, kurį leidykla patvirtino, pasijutau sutrikusi – nejaugi čia jau viskas? – juokiasi Jolita. – Toks pat jausmas apėmė, kai Akvilė pasakė, jog nusifotografavo su šiuo viršeliu (tiksliau, dar jo maketu). Tad kai pranešė, kad nutarta jį keisti, viduje sau ištariau: yes.“ Ar nebuvo gaila, kad reikia nubraukti, kas padaryta? „Daugybė mano darbų nubraukiami vienu rankos judesiu, suvalgomi ar kaip nors kitaip sunaikinami. Neprisirišu prie savo kūrinių ir lengvai juos paleidžiu. Kartais dirbu aštuoniolika valandų, kol suprantu, kad nepatinka tai, ką matau, ir akimirksniu sunaikinu. Nesigraužiu, nes suprantu, kad to laiko, tiek valandų, reikėjo ieškant geriausio sprendimo.“ Į spaustuvę iškeliavo kitas viršelio variantas – lėktuvas-banginis pakeitė spalvą. Ir dėmesio: knygos priešlapiuose skaitytojas randa techninę gyvio išklotinę – vingiuojančios sidabrinės linijos viršelyje nėra atsitiktinės, tai rentgeno spindulių bangos. Žaidimas su skaitytoju tik prasideda!

„Idealiu atveju viršelis turėtų tapti neatsiejama kūrinio dalimi, sufleruoti knygos nuotaiką, atspindėti vyraujančias temas ir žanrą, – įsitikinusi Akvilė. – Jeigu tai nepavyksta, skaitytojas yra klaidinamas. Neseniai skaičiau jaudinančią dramą fizikos vadovėlį primenančiu viršeliu. Kadangi domiuosi knygų naujienomis, išsirinkau pagal aprašymą, bet jeigu pirkčiau spontaniškai, vargu ar tą knygą būčiau paėmusi į rankas. Taigi, taip, viršelis labai svarbu. Aišku, jeigu tekstas prastas, pakuok jį kad ir tarp auksinių viršelių – skaitytoją tai tik suerzins. Tikiuosi, „Jausmais“ taip nenutiks.“

Pranešimas spaudai.