Mūsų prekybos tinklai neriasi iš kailio, stengdamiesi atrodyti kuo patrauklesni ir pigesni, tačiau tiesa yra tokia: Lietuvoje yra tik prekybos tinklai, pristatantys save kaip pigius, tačiau vadinamojo prekių krepšelio kainos juose skiriasi vos keliais eurais.

Berta JANUŠAUSKIENĖ

Tyrimų agentūra „SeeNext“ palygino prekių kainas prekybos tinkluose „Maxima“, „Lidl“, „Rimi“, „Iki“ ir „Norfa“ Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose. Pasirodė, kad tų pačių prekių krepšelio kaina svyruoja priklausomai nuo miesto ir prekybos tinklo: pigiausiai – už 49,27 euro – prekių krepšelį galima įsigyti bet kurio iš didžiųjų miestų „Lidl“ parduotuvėse, brangiausiai – už 59,41 euro – Kauno „Rimi“.

Vidutiniškai pigiausiai galima apsipirkti „Lidl“ parduotuvėse. Čia pirkėjai sumokėtų 49,27 euro už prekių krepšelį, prekybos tinkle „Maxima“ – 49,54 euro, parduotuvėse „Norfa“ – 53,85 euro, „Iki“ – 57,08 euro. Didžiausią sumą tektų išleisti apsiperkant prekybos tinkle „Rimi“ – 59,07 euro.

„Lidl“ parduotuvėse visuose išvardytuose miestuose prekės buvo įsigytos už vienodą sumą – 49,27 euro, net oficialiai buvo paskelbta, kad kainos visose „Lidl“ parduotuvėse Lietuvoje yra vienodos, nepriklausomai nuo vietovės.

Kitų prekybos tinklų kainos skirtingose vietovėse skiriasi nežymiai, didesni skirtumai fiksuojami vasaros sezonu, kai kainos pajūrio parduotuvėse gerokai šauna į viršų. Tiriamuoju laikotarpiu „Maximos“ parduotuvėse tos pačios prekės buvo pigiausiai įsigytos Panevėžyje – už 49,29 euro, brangiausiai – Šiauliuose – už 49,64 euro.

„Norfos“ parduotuvėse to paties prekių krepšelio kaina svyravo nuo 53,58 euro (Klaipėdoje) iki 54,28 euro (Kaune), „Iki“ – nuo 55,59 euro (Panevėžyje) iki 58,19 euro (Klaipėdoje). Beje, „Iki“ fiksuotas didžiausias skirtumas iš visų prekybos tinklų. „Rimi“ parduotuvėse prekių krepšelis pigiausiai kainavo Panevėžyje – 58,88 euro.

32 dažnai vartojamų prekių krepšelį (jį sudaro bananai, obuoliai, sveriami pomidorai, bulvės, ryžiai, šokoladas, batonas, saulėgrąžų aliejus, šviežias viščiukas broileris, pienas, grietinė, šviesusis alus ir kt.) pigiausiai gali įsigyti panevėžiečiai, savo miesto parduotuvėse už minėtąsias prekes sumokėję vidutiniškai 53,35 euro. Tų pačių prekių krepšelis brangiausiai atsieitų kauniečiams – vidutiniškai 54,10 euro.

Prekių grupių skirtumai

Prekybos tinkle „Lidl“ pigiausiai buvo galima įsigyti bulvių (0,20 euro už 1 kg), šaldytų argentininių jūrinių lydekų be galvų ir uodegų (3,24 euro už 1 kg), fasuoto fermentinio sūrio (5,13 euro už 1 kg). „Norfoje“ pigiausia – malta skrudinta kava (1,99 euro už 500 g), obuoliai (0,66 euro už 1 kg), pomidorai (1,03 euro už 1 kg). Visuose minėtuose prekybos centruose vienodai kainuoja batonas (0,21 euro), kefyras (0,59 euro), vištų kiaušiniai (1,15 euro).

Išanalizavus konkrečių grupių produktų kainas paaiškėjo, kad išvardytus vaisius ir daržoves už mažiausią kainą siūlo „Norfa“. Pieno ir mėsos produktai bei gėrimai pigiausi yra „Lidl“ ir „Maximos“ parduotuvėse. Grūdinių produktų kainos apylygės visų prekybos tinklų parduotuvėse. Kitus produktus pigiausiai galima įsigyti prekybos tinkluose „Norfa“ ir „Lidl“.

Kai kurie produktai sausį buvo pigesni nei dabar. Pavyzdžiui, kilogramas pigiausių bananų šiuo metu kainuoja vidutiniškai 1,09 euro, o prieš mėnesį kainavo 0,99 euro. Kilogramą pigiausių obuolių dabar galima įsigyti už 0,66 euro, o sausį jie kainavo 0,57 euro.

Tiesa, kai kurių prekių šiuo metu galima įsigyti pigiau. Pavyzdžiui, sviestas (82 proc. riebumo, 200 g) pigiausiai kainuoja 1,49 euro, o prieš mėnesį kainavo 1,59 euro. 500 g maltos skrudintos kavos vasarį buvo galima įsigyti už 1,99 euro, o sausį ji pigiausiai kainavo 2,47 euro. \

Slaptųjų pirkėjų tyrimų agentūra „SeeNext“ tyrimą atliko vasario 6 dieną. Agentūra turi daugiau nei 850 slaptųjų pirkėjų.

Konsultacijų bendrovės „Strategy Labs“ pernai atlikta apklausa atskleidė, kuriuose prekybos tinkluose apsipirkti gyventojams yra pigiausia ir kurie iš savo klientų už atitinkamus ar panašius produktus prašo didžiausios kainos bei ką apie tai mano patys klientai.

Štai, pavyzdžiui, tada, kai „Lidl“ buvo rinkos naujokas ir stengėsi išsikovoti savo rinkos dalį itin žemomis kainomis, pirkėjams atrodė, kad šio tinklo parduotuvėse standartinį prekių krepšelį galima įsigyti 5 proc. pigiau nei kitų didžiųjų prekybos tinklų parduotuvėse, nors iš tikrųjų tuo metu krepšelio kainos skirtumas buvo apie 23 proc. (deja, dabar apie tokį ženklų kainų skirtumą jau galime tik pasvajoti).

Specialistų teigimu, žmones galėjo klaidinti „Lidl“ parduotuvių išvaizda – visos parduotuvės buvo naujos, gražiai apšviestos, kvepiančios šviežiais kepiniais, tad nekėlė asociacijų su žemomis kainomis. Akivaizdu, kad viskas, kas mus džiugina prekybos tinkluose – geras apšvietimas, kokybiški šaldytuvai ir lentynos, greitai dirbantys kasininkai, gražios darbuotojų uniformos, net jų nuotaika, gausus asortimentas (nors jis labiau atlieka dekoratyvinį vaidmenį), net platūs tarpai, – galiausiai įskaičiuojama į kainą, kurią mokame už maisto produktus. Paradoksas – jei tinklas nori įtikinti, kad jis tikrai yra pigus, turi atrodyti skurdokai...

Kitas galimas paaiškinimas, kodėl „Lidl“ apklausos dalyviams atrodė brangesnis, – skyrėsi šio prekybos tinklo taikomų nuolaidų dažnis ar lygis: kadangi šis tinklas – realiai buvo pigesnis, akys jame neraibo nuo akcijų. Beje, pasak specialistų, 40–50 proc. nuolaidos yra mūsų mažmeninės prekybos vadybininkų išradimas ir agresyvus būdas privilioti pirkėjų į savo parduotuves.

Pirkėjų manymu, prekybos tinkluose „Maxima“, „Iki“ ir „Barbora“ kainos yra šiek tiek didesnės, nei rodo tyrimo metu surinkti duomenys. „Maximoje“ – maždaug 6 proc. brangiau nei rinkos vidurkis, tačiau žmonės mano, kad ten maždaug 11 proc. brangiau nei vidurkis. Panašiai manoma ir apie prekybos tinklus „Barbora“ ir „Iki“. „Iki“ – apie 13 proc. brangiau, bet pirkėjai mano, jog beveik 18 proc. brangiau.

Brangiausias prekybos tinklas, remiantis tirtu krepšeliu, – „Rimi“, jame – 16 proc. brangiau už vidurkį, o pagal apklaustųjų atsakymus – 24 proc.

Taip pat buvo analizuojama, kaip dažnai mūsų šalies gyventojai apsiperka prekybos centruose. Tyrimo duomenimis, Lietuvoje žmonių, kurie apsiperka kartą per savaitę ar rečiau, skaičius yra nedidelis, apie 70 proc. gyventojų apsiperka kas 1–3 dienas.

Parduotuvėse lankantis dažniau perkama mažiau, todėl kainų pokyčiai ne taip pastebimi, be to, susidaro iliuzija, kad išleidžiama ne tiek ir daug. Tačiau tai – jau kita, racionalaus pirkimo, tema. Tie, kurie apsiperka kartą per savaitę ar rečiau, mano, jog kainos yra aukštesnės, nei yra iš tikrųjų.

Dėmesys kainoms – būtinas

„Viena vertus, kainos yra tokios, kokios yra, kita vertus, nuolatinis vartotojų dėmesys jas padeda keisti“, – sako nepriklausomo racionalaus pirkimo ir kainų palyginimo portalo „Pricer.lt“ vadovas Arūnas Vizickas, ir pats turintis patirties mažmeninės prekybos srityje. Jo teigimu, kiekviename prekybos centre yra apie 10 tūkst. prekių, ir jas visas stebėti reikia labai didelių išteklių. Tačiau ir kelių dešimčių prekių kainų nuolatinis fiksavimas turi teigiamos įtakos, nes priverčia prekybininkus dirbti, o ne vien užsiimti kainodaros triukais.

Pasak „Pricer.lt“ vadovo, kai tik visuomenės dėmesys sumenksta, prekybininkai užsiima įvaizdžio kūrimu, kad štai mūsų tinklas yra pigiausias, pirkite čia. Išvengti rinkodaros triukų ir prekybos tinklų vilionių akcijomis, kai nusiperki vieną pigesnį produktą ir 20 brangesnių, A. Vizicko teigimu, galėtų padėti viešai skelbiama išankstinė kainų informacija. Tuomet pirkėjai galėtų racionaliai apsispręsti prieš eidami į parduotuvę, tačiau prekybos tinklai tuo nesuinteresuoti.

Tą patį galima pasakyti ir apie mažmeninę degalų rinką – negi važiuosi automobiliu per visą miestą, ieškodamas geriausios kainos? Tokiu atveju padėtų tik išankstinė informacija. Tačiau jos, deja, nėra.

Nuolaidos mūsų neišgelbės

„Lidl“ parduotuvių kainoms priartėjus prie Lietuvoje įprastų kainų, vėl likome be tikrai pigaus prekybos tinklo, tiesa, A. Vizickas pabrėžė, jog nėra taip, kad naujas prekybos tinklas mūsų šalyje visai nieko nebūtų pakeitęs. Vis dėlto prekybos tinklų segmentacijai, kai yra visai pigių ir brangesnių prekybos tinklų, Lietuvoje vietos nėra dėl kelių priežasčių. Visų pirma, mūsų šalyje nėra tiek turtingų žmonių, kad didelių kainų prekybos tinklas išsilaikytų.

Antra, Lietuvos pirkėjai – labai nelojalūs, kaip parodė tyrimas, apsiperka mažiausiai trijuose prekybos tinkluose. Vadinasi, net ir pasiturintys žmonės ramiausiai nueina į pigesnius prekybos tinklus ir nusiperka pigesnių prekių – kaip buvo pabrėžta vienoje konferencijoje, pirkėjai elgiasi su prekybos tinklais taip, kaip ir prekybos tinklai su jais.

Prekybos tinklai išnaudoja ir kitas mūsų silpnybes – visiems žinoma, kad lietuviai mėgsta nuolaidas (tyrimas atskleidė, kad net 65 proc. vartotojo krepšelio sudaro prekės, kurioms taikomos nuolaidos), taigi prekybininkai tų akcijų ir papila. Nors dažnai iš užsienio atvykę lietuviai sako, kad tos pačios prekės Europoje ir be nuolaidų kainuoja pigiau.

Taip pat reikėtų kelti klausimą, kiek „premium“ prekių ženklo produktai yra geresni už prekybos tinklo prekių ženklo produktus, kai pastarieji yra dukart pigesni. Kitaip sakant, ar tiek kartų skiriasi ir kokybė, ar tai – tiesiog žaidimas kainomis?

Ima pavyzdį iš valdžios

A. Vizicko teigimu, kainų analizė, racionalūs vertinimai – į naudą mums visiems, taip pat ir prekybininkus jie skatina pasitempti ir profesionaliau atlikti tiesioginį savo darbą.

Tiesa, pašnekovo nuomone, prekybininkų elgesys atkartoja Vyriausybės, nesutinkančios įvesti maisto prekėms lengvatinio pridėtinės vertės mokesčio, elgesį. Viena vertus, tai – nelankstumas, realybės ignoravimas, negebėjimas prisitaikyti prie esamos situacijos (nemažai žmonių apsiperka kaimyninėse šalyse), kita vertus, – elgesio pavyzdys. Vyriausybė sako, kad ji turi surinkti tam tikrą sumą mokesčių ir surinks bet kokia kaina, prekybininkai – taip pat – naudodami visas įmanomas priemones generuoja vis didesnį pelną.

Mūsų pirkėjai – išlepinti

Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius Laurynas Vilimas, paklaustas, kodėl mūsų šalyje nėra užimta tikrai pigaus prekybos tinklo verslo niša, pirmiausia pabrėžė, kad, atvirkščiai, Lietuvoje nėra brangių prekybos tinklų ir tai lemia lietuvių noras pirkti kokybiškas prekes, tačiau mokėti mažai.

Todėl, pasak L. Vilimo, gamybininkai ir prekybininkai priima labai mažai kompromisų dėl maisto produktų kokybės ir yra priversti konkuruoti kainomis, prekybos tinklų aplinka, aptarnavimu ir kitais būdais. Vis dėlto, pašnekovo teigimu, žmonių Lietuvoje mažėja, todėl prekybininkai negali konkuruoti parduodamų prekių kiekiu, apyvartumą galima išlaikyti tik didinant kainas, bet ir čia ribotos galimybės, nes spaudžia didžiulė konkurencija.

Beje, jei kalbėtume apie pigių prekių tinklą, jis galėtų mažinti sąnaudas aplinkos patrauklumo „sąskaita“, tačiau Europoje tokie prekybos tinklai, kur viskas netvarkingai sukrauta dėžėse prastai šildomose ir menkai apšviestose patalpose, jau nueina nuo arenos. „Net kioskai Lietuvoje yra modernūs, geležinių dėžių vargiai rastume“, – kalbėjo prekybininkų asociacijos atstovas ir pabrėžė, kad mūsų pirkėjai yra išlepinti, mažmeninės prekybos rinka – išplėtota, moderni, palyginti net su išsivysčiusiomis šalimis, tad vargu ar toks prekybos tinklas sulauktų populiarumo.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ