Buvusio plėšiko biografija – „Organizacijos garbei“ (+ knygos ištrauka)

Buvusio plėšiko biografija – „Organizacijos garbei“ (+ knygos ištrauka)


„Organizacijos garbei“ – tai Sergiuszo Piaseckio (1901–1964), labai prieštaringos asmenybės su mistifikuota biografija, romanas, parašytas autobiografiniu pagrindu. Autorius, buvęs plėšikas, kontrabandininkas, kalinys, net žvalgybininkas ir policininkas, kartais vadinamas didžiausiu nusikaltėliu tarp rašytojų ir geriausiu rašytoju tarp nusikaltėlių.


Iš Baltarusijos kilęs S. Piaseckis 1921 m. buvo priimtas į lenkų žvalgybą. Vyrukas ne tik rinko duomenis apie tai, kas vyksta sovietų pusėje, bet ir susidėjo su kontrabandininkais, įniko į girtuokliavimą ir kokainą. 1926 m. susikompromitavęs agentas buvo atleistas iš tarnybos.


Vėl likęs be darbo ir pajamų, S. Piaseckis „su revolveriu rankose ir kokaino likučiais kišenėje“ klaidžiojo po Gardino ir Vilniaus apylinkes. Vėl ėmėsi nusikalstamos veiklos. Garsiausią nusikaltimą įvykdė, užpuolęs ir apiplėšęs siauruko Lyda–Gardinas keleivius. Pinigus iššvaistė degtinei ir moterims. 1927 m. už šiuos nusikaltimus S. Piaseckis Vilniuje buvo nuteistas mirties bausme, kuri pakeista 15 metų įkalinimu. Kalėjime jis atrado talentą rašyti, kartu mokėsi literatūrinės lenkų kalbos. Jaunąjį rašytoją pradėjo globoti garsus literatas M. Wańkowiczius. Jis rūpinosi S. Piaseckio pirmųjų darbų leidyba ir bausmės sušvelninimu. 1937 m., Lenkijos prezidentui suteikus malonę, rašytojas išėjo į laisvę. Jam kalint išleista knyga „Didžiųjų Grįžulo Ratų meilužis“ (lenk. „Kochanek Wielkiej Niedźwiedzicy“) apie nuotykius sovietų ir lenkų pasienyje tapo sensacija ir tarptautiniu bestseleriu.

REKLAMA


Antrojo pasaulinio karo pradžioje S. Piaseckis grįžo į sovietų okupuotą ir apiplėštą Vilnių, kuris netrukus buvo grąžintas lietuviams. Tačiau greitai sovietai grįžo, o po to įsiveržė naciai. Laikai buvo sunkūs ir neramūs.


Okupantai apiplėšė šalį, jos ekonomika buvo sužlugdyta, žmonės liko be pajamų, gyveno pusbadžiu. Įsivyravo visuotinis deficitas, juodoji rinka, spekuliacija. Maistas ir prekės buvo dalijamos pagal korteles. Tačiau buvo ir tokių, kurie Vilniuje gyveno visai neblogai. Tai Armijos Krajovos (AK) Vilniaus apygardos vadovybė. AK egzistavimo šaltiniu tapo Jungtinės Karalystės ir JAV finansinė parama. Karininkai gaudavo pastovius atlyginimus. Pinigų reikėjo ir ginklams įsigyti, diversijoms vykdyti.

1942 m. rudenį AK Vilniaus apygardos specialusis karo teismas nuteisė mirties bausme keturiolika asmenų, neva bendradarbiavusių su sovietais arba vokiečiais. Bet nė vienas nuosprendis nebuvo įvykdytas, mat trūko „specialistų“. Todėl apygardos vadovybė pasikvietė į pagalbą S. Piaseckį – vėtytą ir mėtytą „kietą vyruką“, teistą šešis kartus, kalėjimuose praleidusį keturiolika metų. Jis turėjo apmokyti egzekutorius žudyti. Tolesnius įvykius S. Piaseckis aprašo savo romane, kur riba tarp tikrovės ir autoriaus išmonės pranyksta.

REKLAMA


S. Piaseckis vadovavo specialiajai mirties nuosprendžius vykdžiusiai grupei – egzekutyvai. Dėl organizacijos – AK Vilniaus apygardos vadovybės prestižo ir garbės turėjo kristi tikrų ar menamų išdavikų lavonai. Parodomieji nuosprendžiai vyko Vilniaus gatvėse: prie Aušros vartų, Šv. Kotrynos bažnyčioje, Žvėryne, Vingio miške. Į pasmerktųjų sąrašą patekdavo visuomenei žinomi žmonės, kurių nužudymas keltų didelį rezonansą, nors tų asmenų kaltė buvo labai abejotina.


AK gretose netrūko vokiečių ir sovietų agentų, bet niekas jų nelietė. Reikėjo rasti tariamų išdavikų. AK Vilniaus apygardos štabo viršininkas papulkininkis Lubosławas Krzeszowskis (slapyvardis Ludwikas) buvo sovietų agentas nuo 1940 metų. Greičiausiai išduoti sovietų agentūros buvo nuteisti aršūs antikomunistai: publicistas ir rašytojas Jozefas Mackiewiczius (knygoje Janas Jaskevičius) ir laikraščio „Gońiec Codzienny“ redaktorius Czesławas Ancerewiczius (knygoje Kancerevičius). S. Piaseckio garbei galima pasakyti, kad, netikėdamas J. Mackiewicziaus kalte, jis nesutiko pastarojo nužudyti. Autorius netapo aklu žudymo įrankiu. Jis netgi atsisakė stoti į AK ir prisiekti, nors buvo Lenkijos patriotas ir iki tol dalyvavo pogrindiniame pasipriešinimo judėjime.


Nepaisant beletristinės formos, šis kūrinys yra pirmaeilis istorijos šaltinis. Kone visi romano personažai turėjo realius prototipus, o S. Piaseckis nuvainikuoja AK herojiškumo ir altruizmo mitą.



Knygos ištrauka


Juzefas ruošė pasikėsinimą į Klobovskį. Galų gale leista jį įvykdyti. Klobovskis gyveno pas savo tėvų kaimynę, bet kartkartėmis dieną užsukdavo į namus, kur buvo priregistruotas. Po miestą nevaikščiojo, tik Žvėryne lankė pažįstamus. Vakare prieš komendanto valandą eidavo į Ąžuolų gatvę. Ten buvo lengva nukauti jį net ir ryto valandomis, bet Juzefas manė, kad vakare pasikėsintojai bus visai saugūs. Nušovę Klobovskį temstant, galės pereiti tiltu į Vingį. Ten pernakvos pas Zeksą. Jiems užteks laiko truputį pamėtyti pėdoms skersgatviuose netoli Konarskio gatvės. Paskui save išlaistys buteliuką karbolio, kad policijos šunys pamestų pėdsakus, jeigu bus imtasi tą patį vakarą tirti įvykį.


Tai, kad Klobovskis niekada nenakvoja namuose, Juzefui atrodė įtartina. Gali būti, kad Klobovskis žino apie jam paskelbtą mirties nuosprendį. Tad galėjo būti ypač atsargus, gal net ir ginkluotas. Parinko pasikėsinimui tinkamą vietą ir nutarė, kad apsaugai skirs Magą ir Zeksą. O įvykdyti nuosprendį turėjo Rysius. Norėjo jį išbandyti ir glaudžiau susieti su grupe.


Kai paruošė pasikėsinimo planą, surengė pasitarimą su Zeksu ir Magu. Paaiškino jiems viską kuo smulkiausiai. Po to paklausė:


– Ar turite kokių klausimų?


– Viskas aišku ir paprasta, – tarė Magas. – Bet kodėl užduotį įvykdyti skiriamas Rysius, kuris nieko apie tai nesupranta ir kurį reikia vesti už rankytės viską aiškinant? Ir dar saugoti, kad neįkliūtų.


– Noriu, kad įsijungtų į darbą ir būtų pasirengęs kartu su jumis veikti.


– Kad jis mums išvis nereikalingas.


– Gali praversti ateityje.


– Būtų geriau, jei skirtumėte jam kitą darbą.


– Ką turite omenyje? – paklausė Juzefas. – Mano planas jums nepatinka? Sakykite atvirai. Nesu išpuikęs ir nemanau, kad esu visada teisus.

REKLAMA


– Jūsų planas geras. Net per geras! Bet kam statyti pastolius, norint nuraškyti nuo medžio vieną obuolį, jeigu pakanka kopėčių ar tik karties?


– Iš tikrųjų mano planas gal ir pernelyg sudėtingas. Sau tokio neruoščiau. Bet kai darbą atliekate jūs, noriu būti tikras, kad nieko nepražiopsojau.


– Ir pats turiu tokį planą, – tarė Magas, – galėčiau pasirinkti ir laiką, ir vietą. Ir man nereikės jokios apsaugos.


– Jūs tik šiandien sužinojote apie planuojamą pasikėsinimą!


– Taip. Bet aš asmeniškai pažįstu Klobovskį. Esu bendramokslis iš gimnazijos laikų. Buvau jaunesnėje klasėje. Žinau, kur gyvena, prieš kelias savaites kalbėjausi su juo gatvėje. Jis manimi pasitiki – galiu pas jį ateiti, ištaikyti patogų momentą ir nukauti.


– Bendramokslį? – paklausė šypsodamasis Juzefas.


– Toks ir bendramokslis! – niekinamai gūžtelėjo pečiais Magas. – Jeigu jis, – linktelėjo galva į Zekso pusę, – pradėtų dirbti gestapui, ir jį likviduočiau!


– O aš tave! – neliko skolingas Zeksas.


– Taigi, – tęsė Magas, – galiu atlikti viską be jokios rizikos. Nueisiu pas Ryžą. Taip vadindavome jį gimnazijoje. Pasikalbėsime. O paskui padarysiu taip, kaip bus patogiausia. Ta gatvelė visada tuščia, vieta tinkama. Kam blusą kirsti kirviu, kai nago pakanka? Ar ne taip?


– Sutinku. Kada norite surengti repeticiją?


– Šiandien vakare. Bet tai nebus repeticija. Tikrai jį likviduosiu!


– Duosiu jums parabelumą.


– Man atrodo, kad turite septinto kalibro brauningą.


– Turiu nuosavą.


– Norėčiau brauningo. Lengviau nešiotis paslėpus. O mažas kalibras nėra svarbu. Jei dviejų kulkų bus mažai, suvarysiu keturias.


– Ginklo teks eiti į Antakalnį.


– Niekis. Iš Antakalnio keliausiu į miesto centrą. Turiu slaptavietę Tilto gatvėje. Papietausiu, pailsėsiu, o vakare eisiu pas Ryžą.

REKLAMA


Atsisveikino su Zeksu ir abu išėjo. Kai prisiartėjo prie miesto centro, ėjo atskirai. Bet už tilto per Vilnią vėl keliavo greta.


Juzefas paliko Magą palaukti ant kalvos šalia Antakalnio karių kapų. Nenorėjo vestis į savo namus, nors ir pasitikėjo. Griežtą savo būsto konspiraciją laikė svarbiausiu dalyku. Todėl niekas iš pažįstamų nežinojo, kur jis gyvena.


Išėmė brauningą iš slėptuvės malkinėje ir grįžo pas Magą. Kapuose viešpatavo tyla. Ošė aukštos pušys. Ant kalvų stūksojo miškas. Vidurdienio saulė stipriai šildė, oras buvo prisotintas į smilkalus panašaus aromato, gaiviai kvepėjo žolė.


Juzefas prigulė ant žolės šalia Mago ir ištraukė iš kišenės pistoletą bei atsarginę apkabą.


– Šis brauningas, – pasakė jis, – susijęs su paslaptinga istorija. Į mano rankas pateko nepaprastu būdu. Puikios būklės.


Magas suėmė gruoblėtą brauningo rankeną ir ėmė apžiūrinėti. Matėsi, kad jam patinka ginklai.


– Užtaisytas. Kulka vamzdyje, – pridūrė Juzefas. – Kai nešiojuosi panašius žaislus, jie visada paruošti šauti. Gali būti, kad nebus laiko ginklui užtaisyti.


– Rytoj jame bus keliomis kulkomis mažiau, – tarė Magas.


– Nieko tokio. Belgiškam septintukui šovinių gauti nesunku.


– Gal jau eisiu.


– Gerai.


– Šiandien vakare Ryžą sutvarkysiu. Galima jam ten, – parodė kapų pusėn, – iškasti duobę.


– Jeigu jis turės dokumentus, prašom paimti. Tai svarbu.


– Atsimenu. Kur ryt susitiksime?


– Gal šičia?


– Puiku! Man patinka ši vieta. Kada?


– Irgi vidurdienį. Čia saugu ir veda ne vienas kelias. Dabar grįšime kitu maršrutu.


Užkopė ant kalvos, peržengė piktžolių prižėlusį griovį ir nuėjo takeliu tarp senų medžių. Šešėliais mirguliavo aštrių saulės spindulių ruožais nušviesta miško paklotė. Judėjo tylomis.


Išėjo į ilgą, smėlėtą, menkai pastatais užstatytą Gailestingųjų Seserų gatvę. Juzefas parodė ranka dešinėn.


– Ten yra karo ligoninė ir Sapiegos gatvė. O toliau – Antakalnio gatvė.


– Žinau. Matosi Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kupolas.


Atsisveikino paspaudę vienas kitam rankas. Magas nuėjo lengvai žengdamas. Juzefas žiūrėjo jam įkandin. Paskui atsisėdo žole apžėlusioje šalikelėje ir užsirūkė papirosą. Pamanė: gal nereikėjo sutikti, kad Magas atliktų pasikėsinimą... Ir net be stebėtojo.


„Gali įsivelti į kvailą istoriją... Bet pats norėjo, įtikinėjo!“ – ramino save.


Kitą dieną sutartu laiku atėjo į karių kapus. Magas jau laukė.


„Visada punktualus!“ – pamanė Juzefas.


Prigulė šalia jo ant žolės. Buvo matyti, kad Magas susirūpinęs.


– Nepavyko? – paklausė.


– Nieko neišėjo, – tarė Magas. Jis išėmė iš kišenės brauningą ir atsarginę apkabą. Padavė juos Juzefui.


– Kas nors sutrukdė ar nepavyko jo rasti?


– Radau. Nakvojau pas jį. Galėjau nušauti jį daugybę kartų. Bet... Kaip nužudyti nekaltą žmogų? Galite apie tai raportuoti. Sutinku reabilituotis, atlikti bet kokį pasikėsinimą, net ir sunkiausiomis sąlygomis, bet Klobovskio nušauti negaliu. Ir nujaučiu, kad panaši istorija būtų ir su boksininku Klendzinu... – jis nutilo ir kaip nusižengęs vaikas žvelgė į šoną. Paskui parodė į kryžių kapuose.


– Negaliu įsmeigti kryžiaus į gyvą žmogų, lenką, buvusį bendramokslį, būdamas tikras, kad jis visai nekaltas.


– Manote, kad jam skirtas mirties nuosprendis yra neteisingas?


– Kas jį nuteisė ir už ką – nežinau. Bet esu tikras, kad jis nekaltas.


– Ar Klobovskis žino, kad jam paskelbtas mirties nuosprendis?


– Nežino. Jam tai net neateina į galvą, gal todėl, kad anksčiau slapstėsi nuo bolševikų, o dabar slapstosi nuo gestapo.


– Keista istorija! – pasakė Juzefas. Jis prisiminė Jaskevičiaus atvejį. Bet tuomet buvo žinomas bent jau nuosprendžio pagrindas, o apie šią bylą nieko nežinojo.


– Gal trumpai papasakosite apie savo pokalbį su Klobovskiu? Kodėl nusprendėte, kad jis nekaltas?


– Visų pirma todėl, kad jis bijo gestapo ir policijos.


– Gal anksčiau bendradarbiavo su gestapu?


– Jis niekada netarnavo nei gestapui, nei NKVD. Kai bolševikai įžengė į Vilnių, pradėjo slapstytis, nes neprisistatė ir neužsiregistravo kaip lenkų karininkas. Dirbo kaime. Kasė durpes. Paskui tiesė kelią. Bet prieš metus netoli geležinkelio stoties buvo sulaikytas. Aptiko jo dokumentus. Pase buvo pažymėta, kad yra rezervo karininkas. Nusivežė į gestapą ir laikė ten kelias dienas. Kvotė, bet nemušė. Jis sakė gestapininkams, kad slapstėsi nuo bolševikų ir buvo priverstas toliau slėptis, nes neturėjo jokių registracijos įrodymų. Klobovskį paleido, bet dokumentus pasiliko. Liepė prisistatyti po savaitės. Nuėjo, bet dokumentų neatgavo. Vietoj jų išdavė pažymą ir liepė vėl ateiti po savaitės. Bet po kelių dienų naktį į jo namus atvažiavo gestapininkai. Jam pavyko pabėgti. Nuo to laiko namo užsuka tik dienomis ir tik tada, kai tai būtina.


– Ar jis turi priešų?


– Kiekvienas turime kokių nors priešų. Argi Drobnas ir jo sėbrai nepašalintų jūsų organizacijos narių rankomis? Jie tarėsi, kaip sumanyti kokią nors aferą ir paskui apkaltinti jus, kad naudojate egzekutyvą asmeniniams reikalams. Esu apie tai girdėjęs.


– Taip, buvo šnekama apie ekspropriaciją, siekiant gauti pinigų ginklams pirkti.


– Rysius pasakojo apie šią kombinaciją.


– Ar sekimo duomenys buvo teisingi?


– Taip. Sutikau Ryžą prieš pat komendanto valandą. Jis nustebo, kad ten sukinėjausi. Pasakiau, kad grįžtu iš kaimo ir susivėlinau. Nespėsiu nueiti į miesto centrą iki komendanto valandos. Atseit ketinu grįžti į kaimą ir ten pernakvoti. Bet jis nusivedė mane į savo slėptuvę kažkokios prekeivės name. Leido nakvoti palėpėje. Į ją reikia užlipti iš kiemo pusės kopėčiomis ir įtraukti jas viršun. Iš ten lengva pabėgti. Ten ir miegojau. Kalbėjomės iki vidurnakčio. Matote, pone, galėjau nukauti jį be jokios rizikos.


– Užsiminėte, kad boksininko Klendzino istorija panaši.


– Ne visai panaši. Tiksliai pasakyti negaliu, tik esu girdėjęs, kad Klendzinas buvo skundžiamas organizacijai. Jis turi daug priešų. Boksininkas, žiaunų skaldymo specialistas. Bet Klendzinas žino, kad jam paskelbtas nuosprendis. Pasakė, kad jam į tai nusišikti, kad nešiojasi ginklą ir pats pirmas pils į kaktą kiekvienam įtartinam, kuris prie jo prisiartins. Jis irgi buvo areštuotas gestapo, bet po to paleistas.


Juzefas atsisėdo ir atsirėmė delnais į vešlią žolę. Susimąstęs žvelgė į plaukiančius dangumi lengvus debesėlius. Paskui pažiūrėjo į kryžių eiles ant kareivių kapų. „Turiu nueiti pas Andžejų ir viską jam papasakoti“, – pamanė.


Magas gulėjo įsikniaubęs į žolę. Žemė jau buvo įšilusi. Po kurio laiko paklausė:


– Gal netikite tuo, ką jums papasakojau?


– Visiškai jumis tikiu. Mąstau.


– Iš esmės aš neįvykdžiau įsakymo. Jeigu nebūčiau veržęsis pats, Ryžas jau būtų likviduotas ir reikalas baigtas. O dabar...


– Pone, nebuvo jokio įsakymo! Aš nevykdau niekieno įsakymų ir niekam neįsakinėju. Mes tik tarėmės!


– Ir nerašysite raporto?


– Ne. Aptarsiu visa tai su doru ir atsakingu žmogumi. Jūsų vakarykštį savanorišką žygį pas Ryžą laikau reikalui naudinga žvalgyba.


– Jeigu liepsite, bet kuriuo metu įvykdysiu pasikėsinimą į Kozlovą arba Baronovą, arba ką kitą. Dabar jaučiuosi bjauriai. Bet jausčiausi dar prasčiau, jeigu pasikėsinimą būčiau įvykdęs.


– Aš pasielgčiau taip pat. Pasikėsinimų į Klobovskį (Kazimierzo Kiełbowskio, slapyvardis Leonas prototipas. S. Kościałkowskis, slapyvardis Fakyras (knygoje Magas), netikėdamas jo kalte, atsisakė jį nušauti. 1943 m. birželio 26 d. Karoliniškėse už bendradarbiavimą su vokiečiais jį nušovė Kedyvo vadas A. Boryczka, slapyvardis Brona. Red. pastaba) ir Klendziną (Stanisławo Lendziono, slapyvardis Zwierzas, prototipas. Žymus Vilniaus boksininkas. 1940 m. tapo Lietuvos čempionu savo svorio kategorijoje. Už kriminalinius nusikaltimus buvo suimtas lietuvių policijos, bet paleistas į laisvę. AK apkaltino jį bendradarbiavimu su gestapu ir nuteisė mirties bausme. Žinomas žmogus, daug kas jam pavydėjo, todėl greičiausiai buvo apšmeižtas. 1943 m. J. Urbankiewiczius (knygoje Rysius) bandė jį nušauti Vingio parke, bet tik sužeidė. 1944 m. S. Lendzionas išėjo partizanauti į 1-ąją AK brigadą. Po Vilniaus užėmimo 1944 m. liepos 15 d. pasirodė mieste, buvo suimtas kito AK būrio ir sušaudytas. Red. pastaba) nerengsiu, kol nebūsiu tikras, kad nuosprendžiai yra teisingi.