Rusijos ir Ukrainos karas: ukrainiečių kilmės amerikiečio istoriko žvilgsnis į didžiausią konfliktą Europoje po Antrojo pasaulinio karo

Rusijos ir Ukrainos karas: ukrainiečių kilmės amerikiečio istoriko žvilgsnis į didžiausią konfliktą Europoje po Antrojo pasaulinio karo


Leidykla „Briedis“ pristato Serhijaus Plokhyjaus knygą „Rusijos ir Ukrainos karas. Istorija kartojasi“, kurioje ukrainiečių kilmės amerikiečių istorikas mėgina atsakyti į klausimą, kaip nutiko, kad Vladimiro Putino valdoma Rusija ryžosi atvirai karinei agresijai prieš Ukrainą ir ukrainiečius, kuriuos propaganda vis vadina „broliška tauta“.


„Nei emociškai, nei profesiniu požiūriu nebuvau pasirengęs suvokti įvykių, sau ir kitiems paaiškinti, kas nulėmė neišprovokuotą Rusijos agresiją. Atrodė, kad vieninteliai racionalūs paaiškinimai – beprotybė ir nusikaltėliška prigimtis, – rašo autorius. – Supratau, kad kai kalbama apie didžiausią karinį konfliktą Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, būdamas istorikas galiu pamėginti paaiškinti tai, ko negali paaiškinti kiti.“


2022 m. vasarį prasidėjęs Rusijos ir Ukrainos karas nepribrendo per vieną dieną. Jo giluminės priežastys siekia kur kas ankstesnius laikus, nei 2014 m. Euromaidano pergalė, prorusiško prezidento Viktoro Janukovyčiaus nuvertimas, rusų įvykdyta Krymo aneksija ir netrukus įsiplieskęs karinis konfliktas Donbase. Nors savo pasakojimą Plokhyjus pradeda nuo raudonosios imperijos – SSRS – žlugimo, kai Rusija ir Ukraina pasuko savais keliais, tolesniuose knygos puslapiuose nusikeliama į laikus, kai Moskovijoje buvo pradėta kurpti imperinė mitologija, pagal kurią Ukraina ir ukrainiečiai buvo vertinami kaip neatsiejama „vieningos rusų tautos“ dalis, o ukrainiečių gyvenamos teritorijos – „nedalomos“ Rusijos istorinės žemės.

REKLAMA


Būtent toks požiūris tapo visų Rusijos valdovų ideologijos šerdimi, kad ir kokia būtų valstybinė santvarka bei istorinis kontekstas. Ir carams, ir komunistų partijos vadams, ir dabartinės tariamai demokratinės Rusijos Federacijos lyderiams nepriklausoma, savo kelią pasirinkusi Ukraina buvo ne tik nepageidaujama, bet ir vertinama kaip didžiausia grėsmė pačiai Rusijai. Idealiu atveju Ukraina turėjo būti „sugrąžinta“ į Rusiją arba bent jau tapti „vyresniajam broliui“ visiškai pavaldžia valstybe. Nuo pat SSRS žlugimo Maskva metodiškai siekė savo tikslų: skyrė milijardus dolerių prorusiškiems politikams ir agentams, kurstė separatistines nuotaikas, šantažavo energetikos išteklių tiekimu. Kremliaus remiamas Janukovyčius 2014 m. vasarį buvo nuverstas, Krymo užgrobimas ukrainiečių nepalaužė ir neprivertė išsižadėti pusiasalio, mėginimai „federalizuoti“ šalį įperšant „Trojos arklį“ – rusų kontroliuojamo Donbaso teritorijas – taip pat neišdegė. Tikėtina, būtent tada Kremlius nusprendė imtis kraštutinio plano – atviros karinės agresijos prieš Kyjivą ir visą Ukrainą, nors užsienyje tokiu scenarijumi mažai kas tikėjo.

REKLAMA


Antrojoje knygos dalyje pasakojama apie pirmąjį Rusijos ir Ukrainos karo etapą. Kaip Maskvoje planuotas „kelių dienų“ žygis atsimušė į ukrainiečių ryžtą ginti savo šalį, kaip buvo apgintas Kyjivas, kaip okupantai vykdė civilių gyventojų žudynes Bučoje bei kitose vietovėse. Taip pat aprašyta padėtis kituose frontuose, Vakarų reakcija į karą: nuo sukrėtimo iki humanitarinės bei karinės pagalbos Ukrainai tiekimo, panagrinėta tarptautinė padėtis bei ateities perspektyvos. Autoriaus manymu, Rusijos ir Ukrainos karas ženklina didžiulius geopolitinius poslinkius, galinčius visiškai pa-keisti pasaulio tvarką.


„S. Plokhyjus – svarbiausias ankstyvosios ir dabartinės istorijos metraštininkas. Ši knyga – griežta ir objektyvi, kartu puikiai skaitoma ir įtaigi.“ (Lukeʼas Hardingas, „The Guardian“)


Kitos leidyklos „Briedis“ išleistos S. Plokhyjaus knygos: „Europos vartai. Ukrainos istorija“, „Branduolinė kvailystė. Naujoji Kubos raketų krizės istorija“, „Černobylis. Branduolinės katastrofos istorija“, „Paskutinė imperija. Finalinės Sovietų Sąjungos dienos“, „Žmogus, šaudantis nuodais. Šaltojo karo šnipo istorija“.


Knygos ištrauka


2021 m. pabaigoje, kai Rusijoje ir užsienyje ėmė intensyviau sklisti gandai apie prastą Putino sveikatą, visuomenė pastebėjo jo išvaizdos pokyčius, įskaitant ir paburkusį veidą. Svarstyta, kad galbūt tai vaistų poveikis. Be to, buvo neįmanoma nepastebėti Putino siekio žūtbūt apsisaugoti nuo COVID-19 ar kitų infekcijų, sodinant pas jį atvykstančius užsienio svečius kitame absurdiškai ilgo stalo gale. Tai paskatino Rusijos politikos komentatorius susirūpinti Putino palikimo klausimu, kur svarbią vietą užėmė Krymas ir Ukraina. Kremliui artimas politinis konsultantas ir Ukrainos ekspertas Sergejus Markovas išsakė mintį, kad „Putinas negali atsistatydinti palikdamas okupuotą Ukrainą, ypač žinant, kad ten rusai pasitelkus terorą paverčiami antirusais“. Paskui jis paaiškino savo mintis iš panrusiško projekto pozicijos: „Juk Ukraina iš tiesų yra Rusios dalis.“



Imperinei panrusiškai idėjai Putinas pirmą kartą viešai pritarė 2013 m. vasarą lankydamasis Kyjive. Tada jis pareiškė, kad rusai ir ukrainiečiai yra ta pati tauta. Kartu su juo paminėti 1025-ųjų Kyjivo Rusios krikšto metinių atvyko Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarchas Kirilas. „Suprantame šiandienos realijas, – pareiškė Putinas, kreipdamasis į draugiškai nusiteikusią konferencijos dalyvių auditoriją kalboje, atitinkamai pavadintoje „Slavų stačiatikiškos vertybės. Ukrainos civilizacinio pasirinkimo pagrindas“. – Turime ukrainiečių tautą, baltarusių tautą, kitas tautas. Gerbiame visą tą palikimą, bet jo pagrindą neabejotinai sudaro mūsų bendros dvasinės vertybės, paverčiančios mus viena tauta.“


Putinas nuolat lyg mantrą kartojo, kad rusai ir ukrainiečiai yra viena ir ta pati tauta, tačiau dabar, pasak Markovo, atėjo laikas savo žodžius paversti darbais. Vis dėlto rusų nacionalistų stovykloje buvo ir tokių, kurie nemanė, kad karas tarp rusų ir ukrainiečių yra gera idėja. Visos Rusijos karininkų asamblėjos vadovas generolas pulkininkas Leonidas Ivašovas paskelbė atvirą laišką Putinui, kuriame pasisakė prieš karą, remdamasis Rusijos nacionaliniais interesais ir slavų vienybe. „Karinės jėgos panaudojimas prieš Ukrainą pirmiausia sukels abejonių dėl pačios Rusijos, kaip valstybės, egzistavimo, – rašė Ivašovas. – Antra, tai pavers rusus ir ukrainiečius mirtinais priešais visiems laikams. Trečia, abiejose pusėse žus tūkstančiai ar dešimtys tūkstančių sveikų jaunų vyrų. Tai neabejotinai paveiks būsimą demografinę padėtį mūsų šalyse, kurios ir taip nyksta.“


Putinas kelis mėnesius, savaites ir dienas prieš karą viešai neigė ketinimus jį pradėti. Vasario 12 d., likus mažiau nei dviem savaitėms iki invazijos, jis oficialiai paneigė bet kokius planus pradėti agresiją, nors amerikiečiai nuolat pranešinėjo, kad Rusijos kariuomenė toliau telkiasi prie Ukrainos sienų ir tas pajėgas sudaro 100 000, vėliau 150 000 karių. JAV vertinimais, prieš invazijos pradžią Kremlius iš viso mobilizavo 120 bataliono taktinių grupių, kurias sudarė nuo 150 000 iki 190 000 vyrų. „Faktai rodo, kad amerikiečiai dirbtinai kursto isteriją dėl tariamo Rusijos invazijos plano, netgi pateikia kažkokias invazijos datas“, – pareiškė Rusijos prezidentas.

REKLAMA


Oficialų sprendimą pradėti karą Putinas priėmė vasario 21 d. vykusiame Rusijos saugumo tarybos posėdyje, kuriame buvo pritarta faktiniam Minsko susitarimų denonsavimui ir pasiūlymui pripažinti dviejų marionetinių valstybėlių Donbase „nepriklausomybę“. Prieš kameras Putinas prasitarė, kad sprendimo denonsuoti susitarimus ir pripažinti Donbaso „respublikų“ nepriklausomybę jis iš anksto su Saugumo tarybos nariais neaptarinėjęs, nes norėjęs išgirsti jų nuomonę. Sumontuota filmuota posėdžio medžiaga nepaliko abejonių, kad tik nedaugelis turėjo savo nuomonę. Dauguma pasistengė pateikti argumentus už jau priimtą sprendimą, o užsienio žvalgybos vadovas Sergejus Naryškinas net sulaukė Putino priekaištų iš pradžių už svyravimus dėl dviejų „liaudies respublikų“ pripažinimo, o paskui dėl to, kad užbėgdamas už akių pasiūlė jas prijungti prie Rusijos.


Filmuotoje medžiagoje buvo aiškiai matyti, kad sprendimą pradėti karą priėmė pats Putinas, o likusieji buvo tik tam, kad išreikštų palaikymą. Tarp susirinkusiųjų buvo ir Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, su kuriuo, pasak žurnalisto Christo Grozevo, Putinas neva niekada nesitaręs dėl karo prieš Ukrainą. Vakarų šalių apžvalgininkai dalijosi vienu anekdotu. Esą paklaustas, kas yra Putino patarėjai, Lavrovas atsakęs, kad Petras Didysis, Jekaterina Didžioji ir Aleksandras II, XVIII–XIX a. Rusijos imperatoriai.


Rusijos televizija, parodžiusi Saugumo Tarybos posėdžio įrašą, paleido transliaciją ilgos Putino kalbos, kurioje jis paaiškino savo sprendimą denonsuoti 2015 m. Minsko susitarimus. Kalba liudijo, kad Putinas neketina apsiriboti tik Donbasu, nesvarbu, koks bus marionetinių valstybėlių statusas. Putinas siekė visos Ukrainos. Jis grįžo prie pagrindinių 2021 m. liepą publikuotos savo esė temų, mėgindamas kvestionuoti Ukrainos, kaip valstybės, ir ukrainiečių tautos egzistavimą.

REKLAMA


„Šiuolaikinę Ukrainą sukūrė Rusija, o jei tiksliau, bolševikinė, komunistinė Rusija, – pareiškė Putinas. – Faktiškai šis procesas prasidėjo iškart po 1917 m. revoliucijos. Leninas ir jo bendraminčiai žiauriai pasielgė su Rusija. Atskyrė tai, kas istoriškai yra rusų žemė.“ Toks požiūris buvo giliai įsišaknijęs rusų baltagvardiečių emigrantų, tokių kaip generolas Antonas Denikinas, raštuose, taip pat buvo svarbi Solženicyno mąstymo ir rašymo gija. Savo argumentams Putinas nusprendė pridėti svorio pabrėždamas, kad šią temą „tyrinėjo remdamasis archyviniais dokumentais“.


Ukrainos socialinėje žiniasklaidoje į Putino pareiškimą reaguota pašaipiai. Per kelias valandas socialinį tinklą „Facebook“ užplūdo Vladimiro Lenino, nustebusio, kad tai jis sukūrė Ukrainą, atvaizdai. Kitame montaže Leninas buvo įterptas į paminklą legendiniams Kyjivo įkūrėjams – broliams Kyjui, Ščekui ir Choryvui bei jų seseriai Lybidei. Leninas pakeitė Lybidę valties, kurioje plaukė Ukrainos sostinės įkūrėjai, priekyje. Paminklas išreiškia ukrainiečių įsitikinimą, kad jų šalies šaknys siekia viduramžius. Putinas mažai domėjosi ukrainiečių reakcija, nes sprendimas jau buvo priimtas.


Vasario 21-ąją, Saugumo Tarybos posėdžio dieną, Putinas įrašė dar vieną kreipimąsi, kuris turėjo būti paskelbtas invazijos rytą. Jame jis pateisino būsimą agresiją kaip atsaką į tai, ką jis pavadino „rusų genocidu“, kurį vykdo „jėgos, 2014 m. surengusios perversmą Ukrainoje ir veikiančios prieš milijonus Donbaso gyventojų“. Jis teigė, kad Kyjivo elgesys nepaliko Rusijai kito pasirinkimo, kaip tik veikti. „Tokiomis aplinkybėmis, – pareiškė Putinas, – turime imtis drąsių ir neatidėliotinų veiksmų. Donbaso liaudies respublikos paprašė Rusijos pagalbos.“ Kalbėta apie prašymą, kurį pateikė marionetinių pseudovalstybių vadovai rusų kontroliuojamame Donbase. Visai neseniai Kremlius tas „respublikas“ pripažino nepriklausomomis. Separatistų prašymas suteikė Putinui oficialų casus belli, nubrėžė minimalų Rusijos agresijos tikslą užimti visą Donbasą ir suklaidino Ukrainos pusę, kad karas apsiribos tik Donbasu.


Tačiau kitose kreipimosi dalyse nuskambėjo pareiškimas, kad Donbasas – tik dingstis. Nors savo agresiją Putinas vadino „specialiąja karine operacija“, Stalino Didžiojo Tėvynės karo koncepcijos pavyzdžiu ją apibūdino kaip visuotinę kovą prieš priešiškus Vakarus ir jų remiamą Ukrainos fašizmą. „Susitelkusios į savo tikslus, pagrindinės NATO šalys Ukrainoje remia kraštutinius dešiniuosius nacionalistus ir neonacius. Tuos, kurie niekada neatleis Krymo ir Sevastopolio žmonėms už laisvą pasirinkimą susijungti su Rusija, – tvirtino Putinas. – Jie neabejotinai mėgins sukelti karą Kryme, kaip tai darė Donbase, žudyti nekaltus žmones, kaip tai darė Ukrainos nacionalistų baudžiamųjų padalinių nariai ir Hitlerio bendrininkai per Didįjį Tėvynės karą. Jie taip pat atvirai pareiškė pretenzijas į kelis kitus Rusijos regionus.“


Savo „specialiosios karinės operacijos“ tikslą Putinas suformulavo taip: „Demilitarizuoti ir denacifikuoti Ukrainą, taip pat patraukti atsakomybėn tuos, kurie įvykdė daugybę kruvinų nusikaltimų prieš civilius gyventojus, įskaitant Rusijos Federacijos piliečius.“ Demilitarizavimo prasmė buvo visiškai aiški: Ukraina turėjo būti palikta bejėgė ir atiduota Maskvos malonei. Tačiau ką reiškė „denacifikacija“? Putino propaganda ne vienus metus kai kurias 2014-ųjų Ukrainos savanorių karines formuotes vaizdavo kaip nacistines gaujas. Tačiau ant kortos buvo pastatyta daugiau nei tie batalionai. Keliomis dienomis anksčiau JAV įspėjo Jungtines Tautas, kad Rusijos žvalgybos tarnybos sudarinėja sąrašus žmonių, kuriuos „reikia nužudyti arba išsiųsti į stovyklas“. Į juos buvo įtraukti „Ukrainoje gyvenantys rusų ir baltarusių disidentai, žurnalistai, kovos su korupcija aktyvistai, pažeidžiamos visuomenės grupės, pavyzdžiui, religinės ir etninės mažumos, LGBTQI+ asmenys“. Taip pat beveik neabejota, kad visi pasipriešinusieji invazijai bus nužudyti arba įkalinti. Putinas paragino Ukrainos kariuomenę „nedelsiant sudėti ginklus ir grįžti namo“.


[...]


Putino kreipimasis buvo parodytas per Rusijos televiziją ankstyvą vasario 24-osios rytą, minint aštuntąsias sprendimo pradėti Krymo aneksiją metines. Jis tikėjosi, kad įsiveržimo rezultatai bus tokie pat greiti, ryžtingi ir teigiami, kaip tada.


Savo kalbą Putinas baigė kreipimusi į Rusijos piliečius: „Tikiu jūsų parama ir nenugalima jėga, kurios šaknys glūdi Tėvynės meilėje.“ Pagrindinius kreipimosi motyvus, įskaitant Ukrainos „denacifikaciją“, Rusijos žiniasklaida perėmė ir išpopuliarino artimiausiomis dienomis bei savaitėmis, nors žaibiškai pakeisti propagandinę liniją buvo sunku. Rusijos Valstybės Dūmos užsienio reikalų komiteto vadovas Leonidas Sluckis invaziją neigė net tą pačią dieną, kai ji prasidėjo. „Mes neketiname pradėti jokio karo. Neketiname įsiveržti į Ukrainą, kaip mus kaltina pačioje Ukrainoje ir ne tik ten“, – kalbėjo jis žurnalistams. Sakant šiuos žodžius, rusų kolonos jau judėjo link Ukrainos sostinės.


2022 m. vasario 24 d. prieš pat 4 val. ryto Kyjivo laiku prasidėjo Rusijos puolimas prieš Ukrainą keliais frontais. Kyjivo, Charkivo, Odesos, Zaporižios, Žytomyro, Mykolajivo ir Chersono (išvardyti tik pagrindiniai regioniniai centrai) gyventojai pabudo nuo sprogimų. Rusijos aviacija ir raketos atakavo aerodromus ir karinius objektus visoje šalyje. Radijas ir televizija šią žinią pranešė remdamiesi pranešimais socialiniuose tinkluose iš visos Ukrainos. Taip pat buvo pranešimų apie rusų desantininkų išsilaipinimą Juodosios jūros pakrantėje esančioje Odesoje ir Mariupolyje prie Azovo jūros. Vėliau paaiškėjo, kad šie pranešimai buvo melagingi.


Rusijos ginkluotosios pajėgos bombardavo Ukrainos valdymo ir kontrolės centrus, priešlėktuvinę gynybą, svarbią infrastruktūrą. Iš oro ir jūros paleista daugiau kaip 100 trumpojo nuotolio balistinių raketų. Rusų tankų ir transporterių kolonos pradėjo kirsti Ukrainos sienas iš Baltarusijos Kyjivo kryptimi, iš Rusijos judėjo link Charkivo, iš okupuoto Krymo link Chersono ir Naujosios Kachovkos pietuose. Staiga pajudėjo dešimtys tūkstančių kareivių. Ukraina, kurios nei vyriausybė, nei gyventojai netikėjo didelio masto Rusijos agresijos galimybe, turėjo skaudžiai prabusti.


Visa karinė operacija, paremta Putino įsitikinimu, kad ukrainiečių tauta neegzistuoja ir kad ukrainiečiai trokšta gyventi Rusijos valdžioje, buvo vykdoma pagal Krymo užgrobimo scenarijų. Pirmajame sausumos kariuomenės ešelone, link Kyjivo žengiančiame iškart po desantininkų, buvo raitosios policijos dalinių. Sudegintuose tankuose ir automobiliuose ukrainiečiai rasdavo paradines rusų uniformas, paruoštas pergalės žygiui pagrindiniu Kyjivo prospektu – Chreščiatyku. Kareiviai turėjo maisto davinių tik dviem ar trims dienoms, nes jiems buvo pažadėta, kad operacija Ukrainoje netruks ilgai. Kadangi invazija buvo vadinta išvadavimo misija, karininkams ir kareiviams įsakyta nerodyti jokio priešiškumo vietos gyventojams. Jiems buvo aiškinta, kad karinė operacija vykdoma siekiant užkirsti kelią NATO bazių įrengimui Ukrainoje.


„Rusijos kariuomenei buvo duotas įsakymas nepulti miestų ir jų gyventojų. Rusijos gynybos ministerijos vadovybė pabrėžia, kad broliškos šalies gyventojams nėra ko bijoti Rusijos kariuomenės“, – antrąją invazijos dieną, 2022 m. vasario 25-ąją, žurnalistui skelbė politinis konsultantas Sergejus Markovas. Kalbėdamas apie tolesnį veiksmų planą, Markovas siūlė: „Visos Ukrainos ginkluotųjų pajėgų grupuotės bus apsuptos (daugiausia pasitelkus aviaciją) ir joms bus pateiktas ultimatumas sudėti ginklus. Jei viskas vyks normaliai, prasidės nuginklavimo procesas. Ten, kur padėtis nebus normali, grupuotės bus sunaikintos. Manau, kad dauguma Ukrainos ginkluotųjų pajėgų dalinių sudės ginklus, bet dalis ir toliau priešinsis. Tai neonacių karinės formuotės.“


Toks planas buvo ne tik Markovo, bet ir Putino. Savo kalboje karo pradžioje Putinas kreipėsi į Ukrainos kariškius, ragindamas sudėti ginklus. Tačiau Ukrainos kariuomenė ir toliau kovojo. Nė vienas dalinys nepasidavė, jau nekalbant apie perėjimą į kitą pusę. Putinas ir jo propagandistai, tokie kaip Markovas, turėjo skaudžiai atsitokėti.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 16 (2024)

    Savaitė - Nr.: 16 (2024)