Socialinės globos namų, prieglobsčio prašytojų apgyvendinimo centrų, kalėjimų ir kitų uždaro tipo laisvės apribojimo įstaigų realybė yra žinoma tik tų vietų gyventojams ir darbuotojams.

Seimo kontrolierė dr. Erika Leonaitė ir Žmogaus teisių biuro vedėja Aurelija Baltikauskaitė dalijasi, kad neplaninių įstaigų patikrinimų metu yra tekę pamatyti ir išgirsti visko, tačiau bendradarbiaujant galima pasiekti teigiamų pokyčių.

Sunku nuslėpti tiesą apie gyvenimo sąlygas

Įgyvendindama nacionalinės kankinimų prevencijos institucijos funkcijas, Seimo kontrolierių įstaiga vykdo patikrinimus skirtingose laisvės apribojimo vietose.

„Pagrindinė patikrinimų paskirtis yra nustatyti ir rekomendacijomis padėti suvaldyti rizikas, kurios gali lemti žmogaus teisių pažeidimus dabar ir ateityje. Žinome, kad negalime pasikliauti vien įstaigų raštais apie atliktus remonto darbus, konstruktyviai sprendžiamas problemas ir panašiai, todėl būtina realiai nuvykti į vietą, patiems viską įvertinti, pasikalbėti su įstaigų darbuotojais, administracija ir gyventojais. Deja, atskirais atvejais tenka pamatyti sąlygų, kurios gali būti pripažintos nežmoniškomis ar žeminančiomis orumą“, – sako Seimo kontrolierė.

Siekiant išvengti bandymų nuslėpti ar pagražinti situaciją, įstaigoms nėra pranešama apie vyksiančius patikrinimus, jos taip pat negali uždrausti ekspertų komandai patekti į patalpas ir kalbėtis su žmonėmis. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai įstaigų darbuotojai greitai bando pašalinti žmogaus teisių atžvilgiu netinkamas aplinkybes, bet dažniausiai jos vis tiek išlenda į paviršių.

A. Baltikauskaitė prisimena, kaip vienuose socialinės globos namuose gyventojai pasidalino, kad neklausantiems „uždeda marškinukus ir riša“. Nors patikrinus pagrindines įstaigos erdves minėtų marškinių rasti nepavyko, vizito pabaigoje, užėjus į ūkinės paskirties pastate įsikūrusią siuvyklą, buvo aptikti savadarbiai tramdomieji marškiniai.

Tramdomųjų marškinių siuvimas buvo organizuojamas kaip viena iš užimtumo veiklų, gyventojams duodant prie didelio dydžio marškinių prisiūti nuo kitų marškinių nukirptas rankoves ir dirželį.

„Visgi galima pasidžiaugti, kad per pastaruosius keletą metų tikrintuose socialinės globos namuose nebesutikome nieko panašaus. Teikiame išsamias rekomendacijas ir įstaigos yra suinteresuotos pagal galimybes jas įgyvendinti, kad užtikrintų aukštesnę paslaugų kokybę. Kita vertus, pažeidimų viešinimas taip pat veikia preventyviai“, – apie motyvaciją užtikrinti gyventojų teises svarsto A. Baltikauskaitė.

Kalėjimuose – kastos, blakės ir paros nesiprausus

Nuteistųjų skundai kasmet sudaro apie ketvirtadalį visų Seimo kontrolierių įstaigoje gaunamų skundų, todėl kalėjimai yra vienos iš atidžiausiai stebimų įstaigų. Didžioji dalis problemų, E. Leonaitės teigimu, reikalauja kalėjimų infrastruktūros atnaujinimo, o be jo yra beveik neišsprendžiamos.

„Šiuo metu absoliuti nuteistųjų dauguma gyvena daugiavietėse patalpose, kai kuriose jų vienu metu laikoma virš 20 asmenų. Kai vienoje vietoje yra daug nuteistųjų ir mažai pareigūnų, sudaromos prielaidos narkotinių medžiagų vartojimui bei platinimui, kriminalinei subkultūrai ir smurtui. Kadangi trūksta personalo, nuteistųjų kastų problema yra dalinai toleruojama siekiant išvengti rimtų neramumų ir smurto protrūkių.

Pavyzdžiui, viename iš kalėjimų kiekviena kasta turi savo gyvenamąjį aukštą. Žemiausiajai kastai, „nuskriaustiesiems“, priskiriami nuteistieji gyvena antrame kalėjimo aukšte, o aukščiausiai kastai – viršutiniame. Kalėjimuose, kuriuose įsigalėjusi kastų sistema, „nuskriaustiesiems“ neleidžiama dirbti virtuvėje, maistas patiekiamas tik specialiai pažymėtuose dubenėliuose ir tik prie jiems dedikuotų langelių“, – pasakoja E. Leonaitė.

Kontrolierė pabrėžia, kad Europos Sąjungos valstybės, kurioms pavyko sėkmingai eliminuoti kastų sistemą savo įkalinimo įstaigose, užtikrino nuteistųjų apgyvendinimą kamerinio tipo aplinkoje, kai kartu gyvena nuo 2 iki 4 asmenų.

Pasenusi infrastruktūra lemia ne tik smurto ir narkotikų vartojimo problemas – materialinės sąlygos kartais neatitinka minimalių higienos standartų. Kai kuriuose kalėjimuose nuteistųjų galimybės naudotis dušu yra ribotos ir tai daryti galima tik keletą kartų per savaitę, kitose – įsiveisusios blakės. „Nors dezinfekcija atliekama reguliariai, pastatuose su senomis medinėmis grindimis tai yra tik laikinas sprendimas“, – sako kontrolierė.

Žmogaus teisių biuro vadovė atkreipia dėmesį, kad infrastruktūros pokyčiai yra būtini siekiant, jog Lietuvos kalėjimai atliktų savo funkciją: „Juk tikslas yra užtikrinti, kad žmonės, nusikaltę nusistovėjusiems visuomenės standartams, po bausmės atlikimo integruotųsi į visuomenę kaip pilnaverčiai jos nariai ir ateityje nebegrįžtų į įkalinimo įstaigas. Tam reikalingas nuteistųjų orumo užtikrinimas ir prasmingas užimtumas, nes pokytis neįvyks pats savaime sėdint kameroje su dar 16 asmenų.“

Kai į žmogų pažiūrima kaip į statistinį vienetą

Kaip rodo patikrinimai, dalis žmogaus teisių atžvilgiu neraminančių aspektų laisvės apribojimo vietose, pavyzdžiui, asmenims su negalia nepritaikyta aplinka, vertėjų trūkumas ar reguliaraus darbuotojų kvalifikacijos kėlimo stoka, yra susiję su nepakankamais finansiniais ištekliais. Kitą dalį lemia darbuotojų nuostatos.

„Buvo atvejis, kai labai žemo ūgio vyras buvo apgyvendintas antrame kalėjimo kameros dviaukštės lovos aukšte. Kadangi lova neturėjo kopėtėlių, jam tekdavo užlipti ant pirmo aukšto gulto ir dėl to prieš jį būdavo smurtaujama. Kai nuteistasis pats kreipėsi į administraciją ir paprašė būti perkeltas į pirmą lovos aukštą dėl savo žemo ūgio, jam buvo pasakyta, kad tam reikia gydytojo išvados. Kiek man žinoma, žemesnis nei vidutinis ūgis nėra liga... Kitu atveju buvo tarsi „nematoma“, kad nuteistasis juda tik su pagalbinėmis priemonėmis, nes nebuvo tinkamai įformintas negalios faktas. Tai tik pora pavyzdžių, kai orumą žeminančias sąlygas lemia pernelyg formalus pareigūnų požiūris“, – prisimena Seimo kontrolierė Erika Leonaitė.

Labiau nei bet kur kitur, socialinės globos namuose ir slaugos ligoninėse empatija yra integrali darbo dalis. A. Baltikauskaitė ne kartą susidūrė su situacijomis, kai darbuotojų rūpestingumo trūkumas nulėmė gyventojų ir pacientų emocines kančias. Vienas įsimintiniausių atvejų – moteris, kuri puikiai suprato, kas vyksta aplink, tačiau buvo visiškai paralyžiuota.

„Jos lova buvo pastatyta taip, kad nuo ryto iki vakaro ji matė tik sieną, nors kitoje kambario pusėje buvo didelis panoraminis langas su vaizdu į parką. Kai vizito metu žmogus mums išsako kokią nors problemą, pirmiausia klausiame darbuotojų, ar jie domėjosi asmens poreikiais. Dažnai sulaukiame gynybinės reakcijos ir pasiteisinimo, kad jiems niekas nieko nesakė, bet juk darbuotojai kasdien mato esamą situaciją. Labai džiugu, kad tą kartą pacientės lova buvo apsukta į langą, bet tokių atvejų būtų galima išvengti paprasčiausiai žmogiškai pažvelgiant į esamas aplinkybes“, – sako A. Baltikauskaitė.

„Kasmet matome, kad žmogaus teisėmis grįstas darbuotojų požiūris stiprėja“, – teigia ekspertė. Pasak jos, darbuotojai kasdieniuose sprendimuose vis dažniau remiasi ne tik vidaus taisyklėmis ar patogumu, bet ir vertina, kaip konkretus veiksmas paveiks žmogaus orumą, savarankiškumą ar emocinę savijautą: „Matome daugiau pastangų įsiklausyti į individualius poreikius: ar žmogui patogu, ar jis jaučiasi saugus, ar turi galimybę pasirinkti. Tai, kas anksčiau neretai būdavo laikoma „smulkmena“, šiandien vis dažniau suprantama kaip žmogaus teisių dalis.“

A. Baltikauskaitė neslepia, kad yra tekę ir palaikyti žmones už rankų – kai kuriais momentais būtent to labiausiai ir reikia.

Pranešimas spaudai.