Lygiai prieš 10 metų vaikinas iš Šri Lankos Dilanas Dampela GAMAGĖ meilės jausmų lietuvaitei turistei vedamas atkako į Kauną. Likimas lėmė, kad čia jis surado savo laimę, susikūrė jaukius namus, kuriuose gyvena su drauge Renata Kundelyte ir sūneliu. „Meilė ir laimė tapti tėvu pakeitė mano gyvenimą, o dar ir netikėtai tapau TV3 televizijos žvaigžde“, – šypsosi 34-erių vyras.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Svečiuose pas laimingą šeimą

Sušvelnėjus karantino suvaržymams, šrilankietis D. D. Gamagė, vienas iš TV3 kulinarinių laidų „Virtuvės istorijos“ ir „Maisto kelias“ vedėjų, pokalbio pakvietė į savo patogiai ir gražiai įrengtą butą viename iš Kauno blokinių namų. Pašnekovas primygtinai prašė vadinti jį tiesiog Dilanu.
Vyras teigė, kad paskelbtas karantinas jam išėjo į naudą, nes atsirado gerokai daugiau laiko mylimajai Renatai, o ypač dievinamam aštuonių mėnesių sūneliui Neidui. Kitomis aplinkybėmis tikriausiai man būtų tekę jo ieškoti darbovietėje, beje, trečiojoje Lietuvoje – Prienų rajone įsikūrusio viešbučio „Harmony Park“ restorane.

Tad man pasisekė susipažinti su šrilankiečio kulinaro drauge dvejais metais už jį jaunesne Renata, pamatyti jų gražutį tamsaus gymio sūnelį. Mažylis netrukus buvo paguldytas pietų miego ir netrukdė mūsų pokalbiui. Abu džiaugėsi, kad surado vienas kitą, ir tai vadino stebuklinga istorija, apie kurias skaitome tik romanuose ar matome kino filmuose. Tiesa, Dilanas skuba paaiškinti, jog Renata nėra ta mergina, dėl kurios prieš dešimtmetį paliko tėvynę. Su ana jo keliai po kiek laiko išsiskyrė.

Su Renata jis susipažino prieš dvejus, kai abu dirbo tame pačiame restorane Kauno senamiestyje. Po kelių pasimatymų, pasisėdėjimų kavinukėse po darbo, nuoširdžių pokalbių vaikinas supratęs, kad ši kukli, darbšti ir rūpestinga mergina jam likimo skirta. Netrukus jiedu apsigyveno kartu nuomojamame bute. Tada atvykėlis suvokė, kad įsimylėjo bendramintę, kuri jį supranta.

Dilanas buvo gavęs leidimą gyventi Lietuvoje, išlaikęs (beje, dešimtukui) lietuvių kalbos egzaminą, tad abu nutarė paimti paskolą ir nusipirkti trijų kambarių butą viename iš blokinių namų. Butą įsirengė moderniai, o vieną kambarį apdairiai paskyrė būsimam kūdikiui. Prieš aštuonis mėnesius gimęs sūnelis įprasmino judviejų meilę.

Su vestuvėmis neskuba

„Mano gyvenimas labai pasikeitė, kai tapau tėvu. Niekada nemaniau, kad gali apimti toks jausmas, kai jautiesi esąs atsakingas ne tik už save, bet ir už tą mažą žmogutį, už savo moterį, kuri jį pagimdė. Mūsų meilė dar labiau sužydėjo“, – emocingai kalbėjo pašnekovas. Renata, ką tik užmigdžiusi vaikelį, šypsojosi ir gyrė Dilaną. „Turiu puikų vyrą, labai rūpestingą. Kai reikia, jis keliasi naktimis ir sūpuoja mažiuką, padeda jį maudyti, tik sauskelnių nelabai mėgsta užmauti. Jis mane ne tik myli, bet ir lepina gardžiais šrilankietiškais valgiais. Kitos man gali pavydėti“, – šypsosi nuo Rokiškio krašto kilusi mergina.

Su vestuvėmis pora neskuba, nes vis dėlto yra šiokių tokių rasės, religijos, kultūrų skirtumų: Renata yra katalikė, o Dilanas – budistas. Bet tai, anot vyro, nėra kliūtis jų bendrystei ir būsimai santuokai, gal tik atstumas tarp tėvynės, kurioje liko jo tėvai, giminės, ir Lietuvos labai didelis.

Salone ant stalo garbingoje vietoje stovi nedidelė Budos statula – tai šventa vieta, kur kasdien kelias minutes Dilanas susikaupia maldai. „Mano tėvynėje 77 proc. gyventojų – budistai. Daug kas iš vakariečių mano, kad budizmas yra religija, bet religijų tyrinėtojai jau seniai išaiškino, kad budizmas – gyvenimo filosofija, kuri anaiptol nedraudžia išpažinti ir kitą religiją. Aš nevengiu nueiti į katalikų bažnyčią, man patinka ten uždegti žvakutę, paklausyti giesmių. Mes su Renata ketiname pirmiausia pakrikštyti sūnelį.“

Porai jau įkyrėjęs klausimas: o kada judviejų vestuvės? „Mūsų vestuvės bus vėliau, bet jos tikrai bus, – šypsosi vyras. – Man svarbu pirmiausia nuotaką supažindinti su Šri Lankoje gyvenančiais tėvais, gauti jų palaiminimą. Mes norėjome vykti į mano gimtinę balandžio mėnesį, kai Šri Lankoje daug žiedų, tarpsta vaisiai, o svarbiausia, visą mėnesį švenčiamas Budos gimtadienis, tačiau sutrukdė dėl pandemijos paskelbtas karantinas. Tikimės, kad tai įgyvendinti pavyks šių metų pabaigoje.“

Renata mano, kad vestuvinis žiedas ant jos rankos santykius su mylimuoju ne ką tepakeis. Antra vertus, juk vestuvėms reikia gerai pasiruošti, sutaupyti pinigų, nes jai teks kviesti daug savo giminaičių, kurie jau ne kartą matė ir spėjo pamilti paslaugų ir linksmą šrilankietį. „Neseniai buvome pas mano tėvus. Dilanas padėjo tėčiui kapoti malkas, o mamai sodinti daržus ir apskritai visi giminaičiai juo džiaugiasi.“

Moki žodį – žinai kelią

Pirmuosius kelerius metus svetimoje šalyje Dilanui ne visada sekėsi. Kartais sulaukdavo įkyrių žmonių žvilgsnių, kartais replikų dėl tamsesnės odos spalvos, būdavo, kad atsidurdavo situacijose, kai nemokėdavo paaiškinti, ko jam reikia. Įleisti šaknis Kaune padėjo tai, kad netrukus susirado darbą viename senamiesčio restorane. Kadangi tuo metu nemokėjo lietuvių kalbos, buvo sunkoka bendrauti su darbdaviais, tad iš pradžių buvo paskirtas pagalbiniu darbininku virtuvėje. Jam dažniausiai patikėdavo paruošti mėsą, taip žingsnelis po žingsnelio mėgstantis bendrauti vyrukas pravertė ir savo kulinarinėmis žiniomis bei patarimais.

Dilanas nuo pat pirmų dienų suprato, kaip svarbu yra mokėti vietos kalbą. Juk ne veltui sakoma, kad kalba atveria visas duris. Atvykėliui tapo lemtingi 2018-ieji. Tada jis sutiko Renatą, suprato, kad nori su ja gyventi ir kurti savus namus. Tais pačiais metais virtuvės paslapčių žinovas buvo pakviestas dalyvauti TV3 laidoje „Maisto kelias“. Birželio pabaigoje prasidės jau trečias šios laidos sezonas. O prieš dvejus metus prodiuserė Vaida Skaisgirė jį pakvietė į dar vieną laidą – „Kulinarinės istorijos“.

„Maniškė juokiasi, kad tapau televizijos žvaigžde, o man tai nebuvo juokai, nes čia reikėjo ne tik kulinarijos žinių, bet ir artistiškumo. Na, ir lietuvių kalbos“, – pasakoja vyras. O kalba jam sekėsi nelengvai, ypač sudėtinga buvo derinti linksnius, laikus ir pan. Juk jis iš klausos mokėsi kalbėti lietuviškai, kalbėjo su keistu akcentu, bet kalbėjo... „Man labai pasisekė, kad pakliuvau į draugišką kolektyvą, kur laidos partnerė yra virtuvės šefė Ilona Juciūtė-Čibirkienė, o prodiuserė – geranoriška ir žavi Vaida, kuri pasirengusi padėti. Esu joms labai dėkingas, kad jos leidžia man nuklysti nuo scenarijaus rėmų, padrąsina sakydamos, kad mano žodžiai – tarsi šrilankietiški patiekalo prieskoniai.“

Norėjo pamatyti sniegą

Pokalbis pasisuko apie netikėtai gegužę iškritusį sniegą, kuris visus nustebino. Tai paakino Dilaną prisiminti jo tėvynę Šri Lanką, kurioje niekada nebūna sniego. Ten – kiti gamtos stebuklai, kurie grožiu traukia turistus. Jų įspūdžių Dilanas prisiklausydavo dirbdamas padavėju 5 žvaigždučių viešbučio restorane netoli šalies sostinės Kolombo. Iš įvairių pasaulio šalių atvykę svečiai būdavo vaišinami jiems įprastais europietiškais valgiais, bet dažnai norėdavo paragauti ir vietinių patiekalų. Čia ir atsiskleidė vaikino sugebėjimai paruošti šrilankietiškus valgius, o kulinarinių paslapčių jis išmoko iš mamos ir dviejų seserų, kurios gamina skaniai ir išradingai.

Kas vis dėlto tuomet 24-erių vaikiną paakino palikti gerą darbą tėvynėje, šiltą klimatą? „Daug kas manęs šito klausia, – sako pašnekovas. – Išvažiavau ne vien susižavėjęs lietuvaite turiste, bet ir norėdamas pamatyti sniegą, kurį buvau matęs tik per televiziją, kitokią gamtą, suvokti, kaip šiaurėje gyvena žmonės. Iš prigimties esu nenuorama, nuotykių ieškotojas, norėjosi pamatyti visai kitą pasaulį – tą kraštą, kur būna sniego. Lietuvoje kitokiomis spalvomis atsivėrė gamta. Nepatinka man tik apniukusių ir vėjuotų dienų pilkuma. Tada atklysdavo mintys apie tėvynę, pasiilgdavau mamos maisto, bet nušvisdavo saulė ir vėl viskas būdavo gerai.“

Renata, klausydamasi vyro pasakojimo, prisipažino, kad ji labai mėgsta karštį ir svajoja kuo greičiau pamatyti Šri Lanką. Pirmiausia jai rūpi, o kaipgi pasitiks ją Dilano tėvai, plati giminė. Vyras ją ramina, kad viskas bus gerai, nes jie jau pažįsta jo išrinktąją iš feisbuko, yra matę daugybę nuotraukų, kuriose jiedu kartu, o dabar jau ir trise. Beje, moteris buvo sujaudinta, kai po gimdymo ją mobiliuoju ryšiu su sūnelio gimimu pasveikino mylimojo mama ir kiti giminaičiai.

Žavi skonių ir kvapų įvairovė

Kas Dilanui labiausiai patinka iš lietuviškų patiekalų? „Net nežinau, gal bulvių plokštainis su grietine ir spirgučiais, o gal cepelinai... Iš pradžių, kai jų paragavau, nuo to sotumo mane labai traukdavo miegas, o dabar bulvių patiekalus valgau su saiku. Bet labiausiai mėgstu Renatos namie keptus varškėčius“, – prisipažįsta pašnekovas.

Na, o apie šrilankietišką virtuvę vyras gali pasakoti valandų valandas ir ne tik kalbėti, bet ir pamokyti kitus, kaip ir ką pagaminti. Jis teigia, kad visi šrilankiečiai labiausiai mėgsta šviežią žuvį, nes Indijos vandenyne jos sugaunama daug, taip pat mielai valgo paukštienos kepsnius, troškinius su ryžiais, lęšiais, daržovėmis.

Šri Lankos virtuvės neįmanoma įsivaizduoti be prieskonių, kurių yra per 50 rūšių. Dauguma jų turi ir vaistinių savybių, tad vartojami ir arbatai ruošti. Populiariausias – karis, su kuriuo gaminama visas kaleidoskopas patiekalų su daržovėmis, mėsa, žuvimis, lęšiais, pupelėmis ar net vaisiais. Šri Lankoje galima paragauti kopūstų, agurkų, burokėlių ir net mangų kario. Karis susideda iš daugiau nei 12 komponentų: ciberžolės, krapų ir garstyčių sėklos, kardamonai, kalendros, cinamonas, gvazdikėliai, pipirai, kmynai, šafranai, ir kt. Neretai, prieš įmaišant į patiekalus, karis paskrudinamas sausoje keptuvėje, todėl jo spalva būna tamsesnė nei įprasta. Kiekviena šeimininkė turi savo „patį teisingiausią“ kario receptą, kuris yra perduodamas iš kartos į kartą.

Dilanas pasakojo, kad jo tautiečiai valgo labai daug ryžių ir lęšių, ypač rudųjų, nes jie yra geriausi. Ryžius ir lęšius reikia labai gerai nuplauti, maždaug 4–5 kartus. „Pusryčiams mes valgome baltos šrilankietiškos duonos su kokiu nors kariu: kiaušinių, žuvų, krevečių. Pietums – ryžiai su kitokios sudėties kariu, kuris patiekiamas įvairių spalvų – nuo gelsvos iki tamsiai rudos. Skonių įvairovė sunkiai aprėpiama ir nusakoma, nes priklauso tik nuo kulinaro išmonės. Į karį maišomi įvairių rūšių prieskoniai – pagrindiniai yra ciberžolės, kardamonai, muskatai, gvazdikėliai ar pipirai. Jie suteikia maistui ajurvedinės galios“,– aiškina kulinaras.

Budistai paprastai nevalgo nei jautienos, nei kiaulienos, mėgstamiausia mėsa – paukštiena. Populiariausi desertai – ledai, varškė su medumi, kokosų pienas su palmių sirupu, vaisių salotos.

Dilanas pasakoja, kad saloje auga aštuoniolikos rūšių bananai, o mangų – dvylika rūšių. „Mano šalies vaisiai daug skanesni, negu perkami čia, be jokių cheminių priedų, sultingi, – giria šrilankietis. – Na, bet aš žaviuosi ir lietuviška gamta, čia augančių sodų nokinamais obuoliais, uogomis, kurių nėra mano tėvynėje. Juk tiesiog stebuklas, kad mūsų planeta tokia skirtinga ir visur savaip graži. Kulinaras džiaugiasi, kad lietuviams įdomūs šrilankietiški patiekalai. Jis kviečiamas rengti degustacines vakarienes ar pamokas.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.