Teatro ir kino aktoriaus Juliaus Žalakevičiaus širdis jau seniai – ne mieste. Ne Vilniaus kamščiuose, renginių šurmulyje ar bohemos vakarėliuose. „Tik laiko klausimas, kada visai apsigyvensime sodyboje“, – prisipažįsta aktorius, kurį kino žiūrovai jau visai netrukus pamatys kino komedijų meistro Tado Vidmanto filme „Milijonieriaus jubiliejus“.

Laisvė Radzevičienė

Sausio 9 dieną juoko ir šmaikščių pokštų pasiilgę žiūrovai išvys jau ketvirtąjį režisieriaus T. Vidmanto filmą apie milijonierius. „Milijonieriaus jubiliejus“ – tautinėmis juostomis, balta mišraine ir giminės santykiais apkaišyta kino istorija – neabejotinai primins lietuviškus giminių susiėjimus, šventes ir balius, kurie linksmai prasideda, tačiau ne visada smagiai baigiasi.

Turtingas, sunkiai dirbantis ūkininkas Jonas, kurio vaidmenį filme sukūrė aktorius Arvydas Dapšys, turi vienturtį sūnų. Paniręs į sostinės bohemą Giedriaus Savicko personažas Paulius gyvena nerūpestingai – kai nori, tapo paveikslus, kai nori, linksminasi. Kai gyvenimas toks linksmas, negi svajosi perimti tėvo žemę ir vairuoti traktorių?

Pagrindinio herojaus Pauliaus geriausias draugas, kurį ir vaidina J. Žalakevičius, apie kasdienybę galvoja kur kas rimčiau. Jis bent jau turi darbą ir butą, kuriame iš savojo išvarytas draugas gali pernakvoti. Ir būtent jo galvoje sukirba mintis, kad gal bičiuliui vis dėlto vertėtų grįžti į kaimą pas ūkininkaujantį tėvą. Kaimo turizmo sodyba ant upės kranto, traktorius, gyvuliai – argi ne romantika?!

Atvykę į kaimą, jiedu šalia tėvo pamato jauną, gražią moterį – tėvo simpatiją. Artėja tėvo jubiliejus, ūkininkas paprašo sūnaus ir mylimosios suorganizuoti jam šventę pagal visas lietuviškas tradicijas.

„Komedija tik iš pirmo žvilgsnio atrodo lengva ir juokinga, bet joje kalbama ir apie kur kas rimtesnius ir man labai artimus dalykus – gamtos ir žemės šauksmą, kuris jaučiamas mūsų visų genuose. Vienų – silpniau, kitų – stipriau“, – sako Julius.

Jis pats – vilnietis, visą gyvenimą praleidęs dideliame mieste, į Tauragę, pas senelius ar prie jūros išvykdavęs tik vasaromis. Vienas turistinis žygis jam įstrigo ilgam. Buvo tada gal šešiolikos. Kol draugai miegojo, jis pasisiūlė nepažįstamai, šalia upės gyvenusiai močiutei suskaldyti malkas. „Matytumėt, kaip ji apsidžiaugė, blynų man iškepė, pieno atnešė, patyriau tikrą žmogaus svetingumą. Gal jau tada mano genuose buvo įrašyta, kad norėsiu gyventi kaime“, – šypsosi.

Sodybą Julius su žmona Ramona nusipirko prieš dvejus metus. Dar reikės nemažai darbų padaryti, kol ji taps nuolatiniais namais, tačiau mintis kirba jau dabar.

„Galvoju, kai įrengsime, ar tik ten nebus mūsų vieta. Dabar namai – ir Vilniuje, ir kaime. Stabdo darbai, o ir visi trys mūsų sūnūs dar lanko mokyklą, bet neabejoju, kad tai – laiko klausimas“, – sako aktorius ir prisimena vaikystėje nenorėjęs dirbti tėvų sode.

„Pasikalbame su žmona, prisimename, kaip tėvai veždavo į sodą, bet metai, panašu, daro savo. Atsiranda vaikai, atsakomybė, pavargsti nuo triukšmo. O ir laikas toks, nestabilus. Gal geriau būti atokiau nuo miesto, turėti sandėliuką, į kurį agurkų gali pasidėti“, – svarsto ir priduria, kad šiandien laikas sodyboje jam – visiška terapija.

Laikas čia dingsta, niekur skubėti nereikia, žolę kad ir visą dieną gali pjauti ar į tekantį upelio vandenį žiūrėti.

Profesine prasme aktoriui gyvenimas atokiau nuo miesto – ne problema. Iš namų miesto centrą per kamščius pasiekia per keturiasdešimt minučių, iš sodybos – gal kiek daugiau, bet ramybė čia tikrai laimi prieš miesto triukšmą. Su spektakliais gastroliuoja po visą Lietuva, todėl didelio skirtumo, iš kur važiuoti, nėra.

Julius patyrė, kad kaime žmonės kitaip bendrauja – paprastai, nuoširdžiai, nesitikėdami naudos, o norėdami nuoširdžiai padėti.

Aktoriaus ir teatre, ir kine kuriami personažai visada turi jo paties. „Nuo savęs juk nepabėgsi“, – šypsosi „Milijonieriaus jubiliejuje“ renginių vedėjo personažą sukūręs Julius.
Personažo bičiulis, ūkininko sūnus dailininkas, blaškosi savęs ieškodamas moteryse ir bohemiškame gyvenime, o jis pats – būdamas šalia nevykėlio draugo. Jo herojus – linksmas, bendraujantis, toks, kuris gali atvirai pasakyti: „Baik blaškytis. Gyvenk ir žvenk. Traktoriai, gyvuliai, kaimo turizmas – kodėl ne?“

Po humoru, lengvu filmo tonu, sako aktorius, slypi daugeliui atpažįstama tema – kaip nelengva kartais atrasti savo šaknis ir vietą, kurioje gera būti.

Kaimas filme rodomas su didžiausia meile. Autentiškos sodybos, tikri, žmonių gyvenami namai Vilniaus ir Trakų rajonuose. „Girdėjau, kad tą kaimo turizmo sodybą, kurioje filmavome, parduoda. Graži vieta, o ir sentimentų iš filmavimo likę“, – sako J. Žalakevičius.

Pranešimas spaudai.