Psichologė I.Dulinskaitė: „Leiskime vaikams jausti“

Psichologė I.Dulinskaitė: „Leiskime vaikams jausti“


Vaikai geriau sutaria su bendraamžiais ir suaugusiais, lengviau išsprendžia tarpusavio konfliktus, atsispiria impulsyviam elgesiui, kai supranta save ir kitus – moka atpažinti, įvardinti, tinkamai išreikšti jausmus. Kaip padėti vaikams to išmokti ir ugdyti jų emocinį intelektą?


Visi jausmai – svarbūs ir reikalingi


Psichologė Ieva Dulinskaitė pabrėžia, kad nėra tokio amžiaus, kai jau per vėlu pradėti ugdyti emocinį intelektą. Tačiau kuo anksčiau vaikas mokomas suprasti savo jausmus, tuo greičiau juos pradeda tinkamai reikšti – žino, kaip elgtis konfliktinėje situacijoje, iš anksto numato savo elgesio pasekmes, išmoksta nusiraminti.


„Pirmiausia, vaikai turėtų žinoti, kad visi jausmai yra svarbūs ir reikalingi, nei vieno nereikia vengti ar slopinti. Pavyzdžiui, baimė įspėja, kad kažko galime netekti ir skatina ieškoti išeičių. Pyktis siunčia signalą, kad kažkas peržengė ir pažeidė tam tikras mūsų ribas, kurias svarbu atstatyti. Todėl leiskime vaikams jausti”, - sako psichologė.


Svarbu įvardinti savo ir atspindėti vaiko jausmus


Pasak I.Dulinskaitės, galima ir reikia leisti jausti pyktį, nerimą, baimę ar kitas stiprias emocijas, tačiau jos neturėtų būti reiškiamos netinkamu elgesiu. Destruktyvius vaiko veiksmus svarbu stabdyti ir mokyti keisti savo elgesį. Tai vaikui greičiau ir lengviau pavyksta, kai jis supranta, kaip jaučiasi pats ir kiti.


Kai tėvai patys nevengia įvardinti jausmų, pavyzdžiui, „Man liūdna, nes šiandien darbe nepavyko užduotis“, vaikas irgi kur kas greičiau pradeda jais dalintis. Atskleisti tai, kas vyksta ar neramina, vaiką paskatina ir jo jausmų atspindėjimas: „Matau, kad esi liūdnas“, „Turėtų būti sunku, kai draugai nuvilia“, „Tai turbūt tave trikdo“. Tuo tarpu įkyriai klausinėjant, kaip jautiesi, kas patiko, kodėl liūdi ir pan., vaikai dažniausiai užsisklendžia, nes jaučia spaudimą.

REKLAMA


Paramos vaikams centro psichologė pastebi, kad vaikui lengviau suprasti kitą ir keistis, kai jis girdi ne kaltinimus ar priekaištus, o tai, kaip jaučiasi tas žmogus dėl jo elgesio: „Nerimauju, kai laiku negrįžti“, „Man labai gera, kai matau sutvarkytą virtuvę“.


Kaip mokytis nusiraminti?


„Kai vaikas išmoksta įvardinti savo jausmus, taip pat svarbu mokyti įvairių nusiraminimo strategijų. Atsitraukti nuo situacijos ir grįžti į save padeda gilus kvėpavimas, skaičiavimas atbuline tvarka, galvojimas apie ką nors raminančio, kalbėjimasis su savimi. Aptarti šiuos metodus reikėtų iš anksto, pavyzdžiui, paskatinti sugalvoti raminančią vietą, į kurią supykęs vaikas galėtų nusikelti mintimis. Taip pat labai svarbu mokyti vaiką keisti automatines neigiamas mintis, tokias kaip „Aš nevykėlis/-ė“, „Man niekuomet nesiseka“, „Taip man ir reikia“. Kai kas nors nepavyksta, vaikas galėtų sau kartoti, kad tai „atsitiko netyčia“ ir „kiekvienas gali suklysti“, - pataria I.Dulinskaitė.


Tiek mokyti atpažinti jausmus, tiek nusiraminti, vaiko nereikėtų pasisodinus prie stalo lyg pamokoje. Kur kas efektyviau apie tai kalbėtis išėjus pasivaikščioti, žiūrint filmą, skaitant. Galima paklausti, ką vaiko nuomone, reiškia vieno ar kito praeivio kūno kalba, kaip galėtų jaustis knygos veikėjas. Taip pat galima pasiteirauti, kaip panašioje situacijoje jaustųsi pats vaikas, ką jautė, jeigu jam jau panašiai buvo nutikę.


Pasak I.Dulinskaitės, kuo dažniau įvairiose situacijose suaugusieji patys dalinasi, kaip jaučiasi, ir išklauso bei paskatina tai išsakyti vaikus, tuo greičiau kalbėjimas apie savo jausmus tampa įpročiu, padedančiu patenkinti kiekvieno emocinius poreikius ir kurti stipresnius tarpusavio santykius.