Artumo šventumas – meilės istorija

Artumo šventumas – meilės istorija


Kario ir jo sužadėtinės sąjungą pašventinęs vyskupas Valentinas sumokėjo už tai gyvybe. Ir Jonas Krikštytojas žuvo, nes nesitaikstė su neleistinomis valdovo vedybomis. Pažvelkime, kodėl teisėti santykiai jiems buvo tokia vertybė.


Stasė RUDALEVIČIŪTĖ


Nubaustos aistra


Šiais laikais dažnai aukštinama aistringa meilė. Tačiau pats aistringumas nėra pirmykštis žmogaus bruožas. Bent moterims jis nebuvo duotas; jos jį gavo kaip bausmę. Tad ligos ir būtinybė „sugrįžti į dulkes“ – toli gražu ne visos blogybės, užgriuvusios žmoniją, praradusią Rojų.


Na, o ten Ieva nusikalto ne tik tuo, kad nepaisė draudimo valgyti tam tikrą vaisių, bet ir dėl to, kad nesakė tiesos kalbėdama su klastinguoju žalčiu. Taip, jis melavo ir gundė, bet ir Ieva teigė, jog Dievas draudė liesti vaisius nuo gero ir pikto pažinimo medžio. Iš tiesų Dievas apsiribojo draudimu ragauti, kad žmonės nemirtų dėl savivalės (Pr 2, 16–3, 6).


Pabrėžtina, jog dar iki dvasinio nuopuolio Dievas buvo palaiminęs vyrą ir moterį: „Būkite vaisingi ir dauginkitės.“ Iš Pradžios knygos matyti, kad tada moteris dar nejautė vyrui jokio potraukio. „Jiedu buvo nuogi“, bet net nesuprato esą nuogi (Pr 2, 25; 3,7). Dabar taip jaučiasi nebent kūdikiai. Todėl kai kurie tyrėjai mano, jog žmonėms daugintis galėjo būti numatyta kaip kas nors tokio, kas būtų nebeįmanoma puolusiam žmogui. O kad Dievo galimybės – neribotos, rodo Ievos atsiradimas iš to, kas Šv. Rašte vadinama šonkauliu (Pr 2, 21–22).

REKLAMA


Tik išlydėdamas mūsų pramotę iš Rojaus Dievas nubaudė ją ir jos palikuones aistringumu ir papildomais skausmais, susijusiais su motinyste. Na, o vyrai gavo Adomo pelnytą bausmę – „prakeiktą žemę“ ir būtinybę darbuotis „visas savo gyvenimo dienas“ (Pr 3, 16–17). Ta proga pasakysime, jog tiek senovės hebrajai, tiek krikščionys praeityje labai vertino ištekėjusias moteris, norinčias turėti ir turinčias daug vaikų. O vienu svarbiausių vyro bruožų laikytas darbštumas. Beje, jis ir dabar laikomas vertybe.


„Neatidengsi nuogumo“


Mes nežinome, kaip jautėsi pirmoji žmonių pora, praradusi Rojų, bet yra senovinė malda „Adomo rauda“, ir jos turinį nusako pats pavadinimas. Juk kaip neraudosi prisiminęs nerūpestingą gyvenimą iki nuopuolio ir matydamas pirmagimio Kaino piktadarystę. Kainas nužudė savo brolį Abelį, ir tik trečias sūnus Setas, tikėtina, tapo tėvų paguoda.


Setas, vėliau ir jo sūnus Enošas bei kiti dori to meto žmonės vėl ėmė šauktis Dievo. Priminsime, jog Dievo vardas – „Aš Esu, Kuris Esu“. Hebrajams tai – Jahvė („Jis yra“). Šio vardo hebrajai garsiai netarė, keitė jį žodžiu Adonai – „Viešpats“ (ir krikščionims galioja įsakas netarti Dievo vardo be reikalo).
Daugėjant žmonių Žemėje, gausėjo ir nedorybių. Galiausiai Dievas sukėlė tvaną ir sunaikino visus, išskyrus Nojaus šeimą. Nors tvyrojo visuotinis pakrikimas, Nojus buvo teisuolis. Įdomu, kad ir jis, ir du jo sūnūs suvokė, jog lytis yra šventa ir žmogaus kūnas – slėpininga šventenybė, į kurią nevalia kėsintis neturint Dievo pašventintos teisės.

REKLAMA


Tai, kad šių nuostatų paisyta Nojaus laikais, kelia didelę nuostabą, nes kūno šventumą skelbiantys ir saugantys Dievo įsakai buvo duoti tik per Mozę, gyvenusį XIII a. pr. Kr. Jam priskiriama pirmųjų penkių Senojo Testamento knygų autorystė. Vienoje jų – Kunigų knygoje – yra ištisas skyrius, skirtas lyties šventumui. Ten vis kartojama: „Neatidengsi nuogumo...“ Tik vyras galėjo jį „atidengti“ ir pažvelgti į savo teisėtą žmoną. Ir tik į ją. Kitų giminaičių nuogumo buvo nevalia matyti.


Pirmasis chamas


Kaip minėta, įsaku vadovavosi kur kas anksčiau nei Mozė gyvenę du Nojaus sūnūs. O trečiasis jo nepaisė. Tai matyti iš to, kas įvyko jau pasibaigus tvanui. Išlipus į vėl atsiradusią sausumą, pirmasis Nojaus darbas buvo padėkoti Dievui ir pagarbinti Jį atnaša. Tik po to „artojas Nojus“ ėmėsi ūkio reikalų. Jis pirmasis „įveisė vynuogyną“ ir pasigamino vyno. Gal Nojus buvo išvargęs ar tiesiog neįvertino gėrimo stiprumo, šiaip ar taip, jis „pasigėrė ir gulėjo nuogas palapinėje“.


Šį vaizdą pamatė Nojaus jaunėlis sūnus Chamas. Šiuolaikinio žmogaus akimis, Chamas nepadarė didelio nusižengimo. Kas čia bloga, kad Chamas įėjo į tėvo palapinę ir pasakė broliams, ką joje išvydo. Tačiau Chamas, matyt, dar pasišaipė iš bejėgiškos tėvo būklės. Kad ir kaip ten buvo, Chamas pagrįstai pelnė tokią „šlovę“. O išsiblaivęs Nojus prakeikė šį nepraustaburnį sūnų bei jo įpėdinius (įskaitant visų laikų jo sekėjus). Kitus du sūnus (Semą ir Jafetą) tėvas palaimino. Šie broliai užsimetė ant pečių kažkokį drabužį, atbuli (kad nematytų tėvo nuogumo) įėjo į palapinę ir uždengė tėvą tuo drabužiu (Pr 9, 25–26).



Beje, vyriausias Nojaus sūnus Semas – Abraomo ir visų iš jo kilusių semitų tautų protėvis (terminas „semitizmas“ taip pat kilęs iš Nojaus sūnaus vardo).


Nepastebėjo apgaulės


Abraomo vaikaitis Jokūbas, kaip ir tolimas jo protėvis Semas, buvo toli gražu ne Chamo būdo. Jokūbas pamilo savo giminaitę – gražuolę Rachelę, o kadangi tada galėjo vesti giminaitę, kreipėsi į mergaitės tėvą. Jie sutarė, kad Jokūbas septynerius metus tarnaus būsimajam uošviui ir tai atstos išpirką už nuotaką. Rašoma, jog Jokūbas „taip labai ją mylėjo“, kad tie septyneri metai „atrodė jam tarsi keletas dienų“ (Pr 29, 18–30). Telieka daryti išvadą, jog kantrybės stoka rodo vyro jausmų netikrumą...


Praėjus sutartam laikui, Rachelės tėvas iškėlė vestuves, bet atėjus vakarui paėmė kitą, ne tokią gražią ir vyresnę, savo dukterį – Lėją – ir „įvedė ją pas Jokūbą“. Ir šis apgaulę pastebėjo ne išsyk, o tik prašvitus. Jokūbas sutiko dar septynerius metus tarnauti suktam uošviui, kad tik galėtų vesti ir Rachelę.


Po daugybės metų, kai Lėjos ir Jokūbo sūnus Judas jau buvo tapęs našliu, jis taip pat lengvai pasidavė apgaulei. Sykį, pamatęs pakelėje sėdinčią moterį, palaikė ją pagone, teikiančia vyrams mokamas tam tikras paslaugas (tada būta tokio stabų garbinimo būdo). Judas pasinaudojo pasitaikiusia proga. Nors buvo diena, jis nepamatė, kad ta moteris – našlaujanti jo marti Tamara: ši veidą buvo pridengusi šydu. Tamara griebėsi šios apgaulės, nes liko bevaikė, o Judas nedavė jai į vyrus kito sūnaus, nors ir privalėjo tai padaryti pagal to meto tvarką. Kadangi Tamara pastojo nuo Judo (buvo paėmusi jo daiktų kaip užstatą), šis ją pripažino teisesne, nei buvo pats. Tačiau jeigu Tamara tikrai būtų nuklydusi „į kairę“, uošvis būtų turėjęs teisę reikalauti jai mirties bausmės... Tamara pagimdė dvynukus. Vienas iš jų buvo karaliaus Dovydo, kartu ir Jėzaus žemiškasis protėvis (Pr 38).

REKLAMA


„Prašyk ir karalystės!“


Anuomet neleistinu dalyku laikyta ir kėsintis į kito žmogaus suguloves, nes pasinaudoti jomis buvo tas pats, kas siekti sugulovių šeimininko turtų bei valdžios. Sugulovių turėjo ir minėtas Jokūbas. Pagal to meto huritų įstatymus, kuriais vadovavosi ir Abraomo vaikaitis Jokūbas, teisėtais vyro ir žmonos vaikais laikyti ir tie, kuriuos nuo vyro pagimdydavo žmonos tarnaitės. Tik gimdyti tekdavo ant žmonos kelių (Pr 30, 1–6). Taip dvi žmonos, padedamos tarnaičių, pagimdė Jokūbui net dvylika sūnų. Vyriausias iš jų – Rubenas – paaugęs pasikėsino į vieną iš tėvo sugulovių. Jokūbas jo neišvarė, bet prieš mirtį pasmerkė ir atėmė pirmagimystės teises, teikiančias daug pranašumų prieš kitus brolius (Pr 49, 3–4).


Praėjus daug amžių, karalius Dovydas, atėmęs iš valdinio žmoną, parodė blogą pavyzdį sūnums. Šie ėmė nedorai elgtis, kėsintis į tėvo sostą. Galiausiai Dovydas, nenorėdamas, kad sostas atitektų sūnui Adonijui, paskelbė karaliumi jaunąjį Saliamoną. Dovydui mirus, Adonijas pabandė gudrumu nušalinti Saliamoną. Jis kreipėsi į Saliamono motiną Batšebą ir paprašė, kad ji tartų žodį sūnui ir šis perleistų jam gražuolę, tarnavusią senajam Dovydui (šildė jį lovoje; 1 Kar 1, 1–4). Tačiau Saliamonas paklausė motinos, kodėl ji prašo tik tos mergaitės? „Prašyk jam ir karalystės!..“ (1 Kar 2, 20–22).


Persistengė


Netiesioginis kėsinimasis į Saliamonui atitekusį sostą Adonijui kainavo gyvybę. Vis dėlto kraujo praliejimo stengtasi išvengti. Beje, įsakas nepralieti žmogaus kraujo buvo duotas dar Nojui (Pr 9, 5–6). Kadangi du Jokūbo sūnūs – Simeonas ir Levis – nepaisė šio draudimo, prieš mirdamas tėvas juos pasmerkė. Jokūbas prakeikė jų įniršį, nes „jis nuožmus“, ir pyktį, nes „jis žiaurus“ (Pr 49, 5–7).


Šie broliai buvo įniršę lyg ir pagrįstai – reaguodami į sesers Dinos išniekinimą. Tai įvyko Jokūbui gyvenant Hamoro valdose. Hamoro sūnus Sichemas pagrobė Diną, o vėliau panoro ją vesti. Hamoras siūlė Jokūbui giminiuotis ir žadėjo visokių gėrybių. Ką būtų nutaręs Jokūbas, neaišku, nes minėti jo sūnūs, nepasitarę su tėvu, nusprendė krauju nuplauti jiems padarytą gėdą. Jie klastingai pažadėjo leisią Sichemui vesti Diną, jeigu visi Hamoro valdiniai vyrai bus apipjaustyti.

REKLAMA


Sichemas sutiko, apeiga buvo atlikta, bet trečią dieną po jos, kai vyrai dar kentėjo skausmus, Simeonas su Leviu juos užpuolė ir visus išžudė. Pasiėmę Diną, jie paliko pagrindinį Hamoro miestą. Kiti broliai, sužinoję, kas įvyko, elgėsi ne itin garbingai: jie apiplėšė gyventojus ir moteris su vaikais išvarė į nelaisvę. Lyginant su tokiais veiksmais, matyt, įprastais anuomet (XVIII a. pr. Kr.), per Mozę duotas įsakas „akis už akį“ yra didelis žingsnis humanizmo link.


Tebuvo vienas


Nors skaistumas senovėje itin vertintas, atrodo, kad dar didesnė vertybė buvo svetingumas. Štai Abraomo giminaitis Lotas, gyvendamas Sodomoje, į savo namus priėmė vyrų pavidalą įgavusius Dievo angelus. Miesto gyventojai apspito Loto namus ir reikalavo išduoti jiems tuos vyrus. Lotas buvo pasirengęs paaukoti smurtautojams savo skaisčias dukras, kad tik tie, kurie įžengė jo „stogo pavėsin“, nebūtų išniekinti (Pr 19). Angelai, be abejo, įveikė užpuolikus – nuplieskė juos akinančia šviesa.


Pridursime, kad Sodomos ir Gomoros gyventojai mums labiausiai žinomi dėl netradicinės lytinės orientacijos, bet manoma, kad Dievas juos sunaikino ne tik už tai. Rašoma, kad šie žmonės nejuto nei gėdos, nei gailesčio ir džiaugėsi tik patys darydami ar stebėdami kitų nedorus, piktus darbus. Tačiau tai nekliudė jiems sėkmingai ūkininkauti (Pr 13, 10–13). Nepaisant gyventojų nedorumo, šie miestai būtų išlikę, jeigu ten būtų buvę bent po dešimt teisių žmonių. Tačiau tebuvo vienas – ateivis Lotas (Pr 18, 32).


Tiek Senasis, tiek Naujasis Testamentas draudžia ne tik Sodomoje mėgtus, bet ir tradicinius nesantuokinius ryšius. Apie tai daug ir nuosekliai rašo apaštalas Paulius (1 Kor 5, 5–13; 6, 9–10). Ir Evangelijoje esama raginimų nesidairyti į svetimus vyrus ar moteris. O Jonas Krikštytojas viešai smerkė valdovą Erodą Antipą už tai, kad jis pasiėmė savo brolio Pilypo žmoną Erodiadą (prieš tai metęs teisėtą savo žmoną). Jonas Krikštytojas buvo įkalintas, ir Erodiada pasistengė, kad jis būtų nukirsdintas (Mk 6, 17–28).


Juozapas nesusigundė


Tyrėjų nuomone, Erodiada pati norėjo palikti Pilypą ir atitekti Erodui Antipui, nes šis užėmė aukštesnę socialinę padėtį, tad moteris, manoma, gundė Pilypo brolį. Pabrėžtina, kad Erodiada kiek primena XVII a. pr. Kr. gyvenusią egiptietę, kurios vardo Šv. Rašte nėra – minimas tik jos vyras Potifaras. Šis žmogus nupirko brolių į vergiją parduotą Juozapą – „dailiai nuaugusį ir gražų jaunuolį“. Potifaro žmona, „užmetusi akį“, tai pastebėjo ir panoro juo pasinaudoti. Moteris tiesiai pasisiūlė Juozapui, bet šis doras, dievobaimingas žmogus ryžtingai pasipriešino aistros apimtai šeimininkei. Kerštaudama ji apkaltino Juozapą pasikėsinus į jos garbę, tad „nedoras“ vergas ilgam pateko į kalėjimą (Pr 39)...


Taigi, kad ir kokias dorovės normas diegtų religija ar visuomenė, jos galioja tik tiems, kurie junta poreikį jų laikytis. Štai jau Senajame Įstatyme žmogus raginamas: „Nenešiosi melagingų paskalų...“, „Neseksi daugumos pavyzdžiu kaip dingstimi darydamas pikta...“, „Neimsi kyšių, nes kyšiai apakina pareigūnus...“ (Iš 23, 1–9). Visgi kasdien girdime, kad šie ir kiti daugiau nei prieš 3 tūkst. metų žmonėms duoti įsakai dar netapo visuotinai priimtini.


Slėpiningos gelmės


Žmogaus siela – slėpininga, pačiam žmogui ne iki galo pažini sritis, tad kas gali tiksliai paaiškinti, kodėl Nojus ir Lotas, gyvendami nedorėlių apsuptyje, išliko teisuoliai, o trejus metus šalia įsikūnijusio Dievo praleidęs Judas Iskarijotas išdavė jį už trisdešimt sidabrinių? Ir kodėl vienos poros kartu gyvena keliasdešimt metų, o kitos tuoj skuba skirtis?


Matyt, ne veltui sakoma, kad žmogus sukurtas būti šventove ir tai, ką iškelsime ant savo širdies altoriaus, kreips mūsų gyvenimą viena ar kita linkme...


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 13 (2024)

    Savaitė - Nr.: 13 (2024)