Suvalkija ir šio krašto istorija bei etnografiniai suvalkų bruožai

Suvalkija ir šio krašto istorija bei etnografiniai suvalkų bruožai


Sūduvos istorija prasidėjo prieš dvylika tūkstančių metų, kai baigėsi ledynmetis ir čia užklydo pirmosios elnių bandos, paskui kurias sekė medžiotojų gentys. Atklydėliai įsikūrė dabartinėje Suvalkijoje, o kad tai tiesa, įrodo Turlojiškės durpynuose, prie Kirsnos upelio, surasta bene seniausia žmonių gyvenvietė Lietuvoje. Gyvenvietė buvo įkurta prieš septynis tūkstančius metų. Archeologinių tyrinėjimų metu surasta ginklų, buities reikmenų, taip pat jie aptiko gerai išsilaikiusį Turlojiškės žmogaus skeletą. Seniausias „lietuvis" gyveno prieš tris tūkstančius metų ir šiuo metu ilsisi Marijampolės kraštotyros muziejuje.


Trečiajame mūsų eros amžiuje Suvalkijoje įsikurdino baltų gentis, kurią kaimynai slavai vadino jotvingiais, o germanai sūduviais. Kaip jie patys save vadino, tyrinėtojai iki šiol atsakyti negali, nes sūduviai nepaliko jokių rašytinių šaltinių. Kodėl? Todėl, kad neturėjo rašto. Tačiau mokėjo verstis žemdirbyste, naudojo arklą su geležiniu noragu, augino įvairius javus ir ypač rūpinosi naminių gyvulių auginimu. Sūduviai pamažėle apgyvendino ne tik dabartinę Užnemunę, bet ir dalį dabartinės Lenkijos Palenkės vaivadijos, be to, jų valdos nusidriekė iki Gardino miesto Baltarusijoje.


Sūduviai „išgarsėjo" IX–XII amžiuose, kai įvairių valstybių metraštininkai pradėjo dažnai minėti šią karingą gentį. Deja, sūduviai, kaip ir prūsai, savo valstybės nesukūrė, nepavyko ir dėl politinio darinio, kuris galėtų juos vienyti. Tuo pasinaudojęs kryžiuočių ordinas iki XIII a. pabaigos užkariavo jų žemes. Dalis sūduvių žuvo kovose, kiti pasitraukė į Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę, treti ištremti į prūsų žemę Sembą, kur sūduviai tebegyveno iki XVI amžiaus.

REKLAMA


Didžioji dalis Sūduvos virto beveik neapgyvendinta milžiniška dykra (neįžengiama giria), kuri skyrė kryžiuočių valstybę nuo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės. Sūduvių palikimas išliko vandenvardžiuose, piliakalniuose, pilkapiuose ir archeologų surastuose radiniuose. Kelis šimtus metų giria atitiko epitetą – neįžengiama, ir tik XVI amžiuje prasidėjo naujoji kolonizacija ir teritorijos apgyvendinimas. Tikėtina, kad į savo gimtinę sugrįžo dalis sūduvių. Čia taip pa kūrėsi mozūrai, gudai ir lietuviai. Miško proskynose išdygo miško kirtimo įmonių būdos, jas statėsi ir žvejai, vėliau kūrėsi kaimai ir miesteliai.


Suvalkijos vardas


Suvalkijos vardas kildinamas nuo Suvalkų miesto pavadinimo. Po Dviejų Tautų Respublikos pasidalijimo buvusios Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėms atitekus Rusijai, ši Užnemunėje įkūrė Augustavo guberniją, tačiau drąsus lietuvis grafas Liudvikas Mykolas Pacas nenorėjo, kad gubernijos „sostine" taptų Augustavas, todėl Rusijos carą užvertė prašymais. Neapsikentęs kaulijimų Rusijos patvaldys gubernijos sostine paskelbė Suvalkus, o vėliau Suvalkijos vardas prigijo visam kraštui.


Lenkų ir lietuvių kalbininkai sutaria, kad Suvalkų pavadinimas yra lietuviškos kilmės.


Škotai išmokė auginti bulves ir įskiepijo taupumą


Nors dauguma Abiejų Tautų Respublikos kilmingųjų buvo pamėgę prancūzų kultūrą, tačiau Liudvikas Mykolas Pacas buvo „anglomanas". Jis keliolika metų praleido Didžiojoje Britanijoje (nors buvo ilgai gyvenęs ir Prancūzijoje), todėl 1815 metais į savo valdomą dvarą Suvalkijoje pasikvietė kelis šimtus škotų žemdirbių, amatininkų, sodininkų bei daržininkų. Šie pradėjo naują erą mūsų krašto žemdirbystėje, įkalbinę žemdirbius pereiti iš trilaukės žemdirbystės į sėjomainą, bet – juk taip iš tikro galėjo nutikti – perdavė vietiniamas gyventojams škotams būdingą taupumą. Ne šykštumą ar godumą, bet taupumą! Škotai suvalkiečus išmokė daugybės naujovių: būtent škotai atvežė ir išmokė vietos gyventojus, kaip reikia auginti bulves ir kaip jas išsaugoti per žiemą. Prieš du šimtus metų škotų atvežtos ir suvalkiečių visur pradėtos auginti bulvės virto į tautinį patiekalą – cepelinus. Verta paminėti, kad bulvininkystę pradėjo daržininkas Džonas Heitonas.

REKLAMA


Suvalkijos istorijai svarbus ir didysis prancūzų karvedys Napoleonas. Anoje pusėje Nemuno, Lietuvoje, šis karvedys sėjo baimę, gaisrus ir badą, o Suvalkijai jis atnešė laisvę. 1807 m. Napoleonas įkūrė Varšuvos kunigaikštystę ir padovanojo Konstituciją. Buvo leista šaukti savo seimą, įvestas pažangiausias civilinis kodeksas ir panaikinta baudžiava. Suvalkijos krašte Napoleono kodeksu buvo vadovaujamasi iki pat Antrojo pasaulinio karo. Taigi sudėkite jau minėtą, iš škotų nusižiūrėtą taupumą, pridurkite laisvę ir suprasite, jog iš šių elementų ir susiformavo suvalkiečiai. Prakutę ir įkūrę savo ūkius, jie pradėjo rūpintis vaikų ateitimi ir leisti juos mokslų krimsti – taip XIX amžiaus antroje pusėje prasidėjo lietuvių tautos atgimimas.


Suvalkiečiai buvo praktiški žmonės, todėl bent vieną sūnų stengėsi išmokyti kunigu, štai todėl didžioji dalis Lietuvos atgimimo tėvų mokėsi Seinų kunigų seminarijoje, kuri visai netoli. Tiesa, dalis drąsesnių vyrų pasipriešindavo tėvų valiai ir pasirinkdavo kitą kelią – žinių jie siekė universitetuose. Iš pastarųjų garsiausias yra Jonas Basanavičius, kuris subrandino Nepriklausomos Lietuvos idėją bei lietuviškam raidynui parvežė čekiškų raidžių, kad mūsų abėcėlė skirtųsi nuo lenkiškos. Vincas Kudirka, tautos himno kūrėjas, Petras Kriaučiūnas, dėstęs lietuvių kalbą Marijampolės berniukų gimnazijoje ir paruošęs daugybę patriotiškai nusiteikusių lietuvių, vyskupas Justinas Staugaitis, Vasario 16-osios akto signataras, Mykolas Krupavičius, Smetonos Lietuvos žemės reformos „tėvas", ir daugelis kitų yra Suvalkijos krašto didžiavyriai, iškilūs praeities žmonės.


Suvalkija ir šio krašto istorija bei etnografiniai suvalkų bruožai


Paveldėta sūduvių drąsa


Galima manyti, kad paveldėjome sūduvių narsą, nes suvalkiečiai aktyviai dalyvavo abiejuose, 1831 m. ir 1863 m. sukilimuose. Iš dvidešimties Vasario16-osios akto signatarų šeši buvo kilę iš Suvalkijos. Kai reikėjo ginti jauną valstybę, suvalkiečiai prašėsi savanoriais į kariuomenę, daugybė jų buvo apdovanoti Vyties kryžiumi už narsą, parodytą mūšio metu. Tarpukaryje ūkininkai surengė sukilimą prieš Antano Smetonos valdžią. Pokaryje daug jaunų vyrų išėjo į miškus ir kovėsi su okupantais partizanų Tauro apygardos gretose. Atgavus Nepriklausomybę, suvalkiečiai ūkininkai vėl blokavo Lietuvos kelius ir pasiekė pergalę, išsaugodami seniausią lietuvišką cukraus fabriką.



Suvalkija yra vėliausiai susiformavęs Lietuvos regionas, todėl drabužių tęstinumo iš sūduvių neišliko. Bet anksti tapę laisvais suvalkiečiai prakuto ir jų drabužiai buvo siuvami iš geros kokybės pirktinių bei naminių audinių, Didelę įtaką madoms darė miestietiškos mados ir šalia esanti Prūsija. Moterys puošėsi ne gintariniais, bet koralų karoliais, atvežtais iš prūsų. Tiesa, Suvalkija nėra vienalytė, todėl Zanavykų (Šakių krašto) drabužiai šiek tiek skyrėsi nuo kapsų.


Dvarai Suvalkijoje taip pat netapo tokie reikšmingi pramonės ir kultūros židiniai kaip Aukštaitijoje ar Žemaitijoje. Kai valstiečiai, panaikinus baudžiavą, tapo laisvi, dvarų įtaka nunyko ir nebeugdė nei lenkiško, nei lietuviško tautiškumo, mažai lėmė šio krašto žmonių gyvenimą. Išlikusieji dvarai „susikaupę" Zanavykuose.


Kaip buvo įkurta Marijampolė


Teigiama, jog Marijampolę įkūręs Prienų seniūnas Markas Antonijus Butleris su žmona Pransiška. Apgyvendinant girias ir kuriant kaimus Prienų seniūnai priėmė sprendimą prie jų valdomo Kvietiškio dvaro įkurti miestą. Ir vietoje Stara Būdos kaimo 1739 metais atsirado Storopolės (Seniūno miestas) miestelis, įsikūręs prie Šešupės upės. Šiek tiek anksčiau netoli Liublino Lenkijoje grafas Butleris įkūrė Frampolio miestą (pavadintą žmonos vardu). Po jo mirties grafienė Pransiška Ščiukaitė-Butlerienė su sūnumi Mykolu pakvietė vienuolius marijonus įsikurti šalimais Staropolės.


Ir 1750 metais teritorijoje tarp Šešupės bei Javonio upelio iškilo medinė bažnyčia ir vienuolynas. Taip atsirado Marijampolė (Marijos miestas). Legenda pasakoja, kad grafienė Pranciška rinkdama bažnyčiai ir vienuolynui vietą pėsčiomis ėjo iš Kvietiškio dvaro ir kalbėjo rožinį. Ten, kur ji baigė melstis, ir iškilo bažnyčia. Po keturiasdešimt dvejų metų miestas gavo Magdeburgo teises ir herbą (šv. Jurgis kovoja su slibinu), abu miesteliai (Staropolė ir Marijampolė) susijungė ir liko tik Marijampolė.

REKLAMA


Marijampoliečiai juokauja, kad jie vieninteliai pasaulyje žino visus pirmuosius miesto gyventojus. Jų buvo tik du – vienuoliai marijonai Adelbertas Voitechas Strachas ir Hiacintas Vasilevskis, kuris rūpinosi statybomis.


Kodėl verta aplankyti Suvalkiją ir Marijampolę?


Ogi todėl, kad čia nutiesta trumpiausia Lietuvoje Seinų gatvė, kurios ilgis tik 300 metrų, paklotas trumpiausias palių pažintinis takas – 120 metrų, iškeltas žemiausias apžvalgos bokštas – vos 1,5 metro aukščio... Marijampoliečiai didžiuojasi paminklu cukriniam runkeliui, nes tokio neturi nė viena kaimyninė šalis. Augindami ir perdirbdami cukrinius runkelius, suvalkiečiai dar labiau praturtėjo.


Marijampolėje veikia viena seniausių ir tikrai svarbiausia lietuvybei gimnazija – Rygiškių Jono gimnazija. Ją baigė V. Kudirka, J. Basanavičius, Lietuvos ministras pirmininkas ir prezidentas Kazys Grinius, palaimintasis vyskupas Jurgis Matulevičius-Matulaitis, rašytojas Kazys Boruta, poetas Vincas Mykolaitis-Putinas, lietuviškų lėktuvų ANBO konstruktorius Antanas Gustaitis, semiotikos mokslo pradininkas Algirdas Julius Greimas, poetas Pranas Vaičaitis, generolas Jonas Kubilius, keliautojas Matas Šalčius, jau minėtieji šeši Vasario 16 -osios akto signatarai ir dar daug šaunių vyrų ir moterų, kurių darbai svarbūs visai Lietuvai.


Šioje gimnazijoje mokėsi dar vienas svarbus lietuvių kultūrai žmogus, išskirtinė asmenybė – gimnazija ir pavadinta šio žmogaus vardu – Jonas Jablonskis. Lietuvių kalbos ugdytojas, tobulintojas, jos pagrindų kūrėjas, normintojas ir teoretikas bendrinės lietuvių kalbos pagrindu pasirinko suvalkiečių šnektą. O štai kaip garsusis kalbininkas „atrado“ žodį mokinys. Legenda skelbia, kad jaunas kalbininkas Jonas Jablonskis pėsčiomis grįžo namo į Rygiškių kaimą vasaros atostogų ir pakelėje pamatė valstietį, jaučiu ariantį lauką. Šalimais bidzeno jautukas. Jablonskis pasisveikinęs ir paklausęs, kodėl dirba tik vienas jautis. Artojas atsakė, kad antrasis yra tik mokinys. Šis žodis patiko kalbininkui ir vėliau prigijo mūsų kalboje. Beje, pirminis mokinio apibrėžimas buvo gyvulys, besimokantis amato.


Marijampolė, Suvalkijos sostinė


Marijampolės istorija pilna garsenybių – iš čia kilę pasaulinio lygio operos primadona Violeta Urmanavičiūtė–Urmana, vienintelis lietuvis kosmonautas–bandytojas Rimantas Stankevičius, kino režisierius Gytis Lukšas, poetė Nijolė Miliauskaitė, krepšininkas Darius Songaila.

REKLAMA


Marijampolėje jau šešti metai vyksta gatvės meno festivalis „Malonny. Marijampolė–Londonas–Niujorkas“. Dailininkai iš Niujorko, Londono ar kitų miestų piešia ant miesto pastatų sienų, tie piešiniai puošia miestą ir jį garsina visame pasaulyje.


Ir visai nereikia manyti, kad Suvalkija lygumų kraštas. Suvalkijos kraštovaizdį suformavo ledynmetis: tai ne tik lyguma, bet ir Suvalkijos aukštumos, besitęsiančios nuo Kalvarijos ir Vištyčio į kitą Lenkijos pusėje esančią Suvalkiją, ir gausybė ežerų Augustavo krašte. Kai abi valstybės tapo Europos Sąjungos narėmis, jas skiria tik simbolinė valstybinė siena, todėl Lietuvos pusės ir anapusiniai suvalkiečiai vis labiau suartėja.


Marijampolėje yra ne tik tradicinė žemės ūkio perdirbamoji pramonė, pvz., seniausias Lietuvoje cukraus fabrikas. Tačiau yra ir kita pramonė – koncernas „ALGA“ gamina mobiliojo ryšio bokštus, „Mantinga“ gamina prancūziškus duonos gaminius, „CIE LT FORGE“ automobilių variklių velenus, „ICECO“ valgomuosius ledus ir žuvies produktus, „IVEGA“ tekstilės apdailos įmonė siuva sporto sirgalių bei kariuomenės atributiką, „Sumeda“ augina futbolo ir golfo laukų veją.


Gražiausia geležinkelio stotis Lietuvoje


Pirmą kartą išvydusieji Marijampolės geležinkelio stotį klausia: ar čia bažnyčia ? O marijampoliečiai išdidžiai atsako: čia mūsų geležinkelio stotis. 1923 metais, kai buvo nutiesti geležinkelio bėgiai nuo Kazlų Rūdos iki Šeštokų, netrukus Marijampolėje iškilo geležinkelio stotis, kurios architektas buvo Edmundas Alfonsas Frykas. Ypač daug pastatų pagal šio architekto projektus puošia „laikinąją sostinę" Kauną. Pasakojama, kad, kilus Antrajam pasauliniam karui, E. Frykas išvyko gyventi ir dirbti į Italiją ir projektavo pastatus dučei Benito Musoliniui. Dar kiti tikina, kad architektas tokią pačią geležinkelio stotį suprojektavo Šveicarijoje. Tuos, kas ją suras, miestelėnai žada apdovanoti.


Suvalkiečiai žino ir moka gausybę juokelių bei anekdotų apie save ir savo taupumą, mėgsta humorą, todėl daugybę metų buvo Lietuvos humoro sostine ir Melagių dieną, balandžio 1-ją, virsdavo Humorpoliu. Trumpiausias žodis irgi kilęs Suvalkijoje, jis susideda iš vienos raidės „ė“ (Kap ė, tep nuė – kaip ėjo, taip nuėjo).


Miestas sutvarkytas ir net išblizgintas: parkai, skverai, gatvės. Marijampoliečiai sakosi pirmieji 1933 m. Lietuvoje pasistatę šiukšliadėžes ir tuo metu lygiavosi į Paryžių bei Berlyną. Kol likusi Lietuvėlė tik valdžios įsakymu pratinosi prie lauko būdelių, suvalkiečių ūkiuose jos jau buvo nuo prūsų laikų. Todėl šį materialųjį paveldą, papuoštą „širduke", pabandysim išlaikyti ir toliau. Niekada niekur neverta skubėti, o geras daiktas visada „susigadys“.


Marijampolėje aplankykite Kraštotyros muziejų, kuriame susipažinsite su krašto ir miesto istorija, taip pat su Tauro apygardos partizanų kovos istorija. Muziejus turi savo filialą, kurio ekspozicija skirta poetui V. Mykolaičiui- Putinui. Prezidento K. Griniaus memorialinis muziejus jus supažindins su vieno iš trijų tarpukario prezidentų gyvenimu ir darbais. Palaimintojo vyskupo J. Matulaičio muziejuje sužinosite marijonų istoriją ir jo nuopelnus tikėjimui bei lietuvių tautai. Miesto choralinėje sinagogoje įsikūrusi Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerija, kurioje eksponuojami garsiausių išeivijos dailininkų ir skulptorių darbai.


Kai lankėsi kitų šalių valdovai…


Karą Rusijai didysis prancūzų karvedys Napoleonas paskelbė iš Suvalkijos Paežerių dvaro! O kai 1812 m. Prancūzijos Napoleonas, pralaimėjęs karą Rusijoje, per Marijampolę skubėjo į tėvynę, marijonų vienuoliai jį pakvietę pietų į vienuolyną. Marijonų vienuolyne yra lankęsis ir dar vienas Prancūzijos valdovas – 1798 metais marijonų knygoje pasirašė karalius Liudvikas XVIII, karaliumi pasiskelbęs tremtyje ir juo tapęs po to, kai sosto atsižadėjo Napoleonas.


Legenda pasakoja, kad Prūsijos karalienė Luiza, keliavusi per Marijampolę, pamatė du ligotus apiplyšusius vaikus ir sustojusi paklausė, kodėl jie nelanko mokyklos ir nesigydo. Vaikai nežinojo, nei kas ta mokykla, nei kas yra ligoninė. Karalienė liepė mūsų mieste pastatyti ligoninę ir jos įsakymas buvo įvykdytas. Pastatyta šv. Margaritos ligoninė, kuri nuo 1798 metų dirba iki šiol.


Daugiau įdomių straipsnių rasite žurnale „Ar Žinai, Kad?“ Rubriką „Kultūriniai Lietuvos etnografinių regionų bruožai“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.


Suvalkija ir šio krašto istorija bei etnografiniai suvalkų bruožai