Tautvydas Lukaševičius

Tai vienas iš daugybės anekdotų ir linksmų pasakojimų, kuriais skirtingų Lietuvos etninių regionų atstovai bando vienas kitą pašiepti ir išjuokti. Žemaičiau juokiasi iš suvalkiečių taupumo, suvalkiečiai iš žemaičių užsispyrimo. Mažosios Lietuvos gyventojai yra labai nepatiklūs, kantrūs ir tvarkingi, o aukštaičiams netrūksta atkaklumo, tiesmukumo ir konkretumo. Visgi šios psichologinės charakterio ypatybės tėra tik iliustracinės, o Lietuvos etnokultūrinių region problematika yra daug gilesnė ir svarbesnė. Kas kitas, jei ne region autentiškos tradicijos, kalba ir papročiai kurs Lietuvos tautinį identitetą, o galbūt globalios rinkos pasaulyje visi turi neišvengiamai suvienodėti?

Lietuvos etnokultūriniai regionai (etnografiniai regionai) – istoriškai susiformavę etninės Lietuvos regionai. Dėl to, kad šie regionai apibrėžiami dėl kultūrinių skirtumų, jų ribos neatitinka administracinių ar valstybinių sienų ir įvairių mokslo sričių atstovų jie suvokiami labai nevienodai,– nesutariama tiek dėl šių regionų ribų, tiek dėl jų skaičiaus. Regionai apibrėžiami pagal kultūrinius požymius – tradicijas, tradicinį gyvenimo būdą, dainas, pasakojimus. Iš dalies etnografinių regionų ribos atitinka lietuvių kalbos tarmių ribas, tačiau kituose moksliniuose kontekstuose ribos gali kardinaliai skirtis dėl įvairių istorinių aplinkybių ir minėtų ribų „paišytojų” skirtingai suvokiamo socialinio-kultūrinio konteksto.

Problematika: kaip oras, kuriuo kvėpuojame, tačiau nesuvokiame

Profesorius dr. Norbertas Vėlius teigė: „Etninės kultūros negalima atskirti nuo visos kultūros. Tai yra viena iš ryškiausių mūsų kultūros spalvų. Etninė kultūra kaip oras supa mus ir yra mumyse pačiuose. Mes jos nesuvokiam, kaip ir oro, kuriuo kvėpuojame“.

Etnografinis regionas – tai istoriškai susiformavusi teritorijos dalis su savo kultūrinėmis tradicijomis, gamta, kraštovaizdžiu, integruotu joje gyvenusių genčių palikimu. Šis palikimas iki mūsų laikų išliko kaip materialusis ir nematerialusis paveldas, pasireiškiantis ir labiausiai atpažįstamas pagal tokius savitumo raiškos požymius (dėmenis): tarmę, tautosaką, muzikinį folklorą, tautinį drabužį, etnoarchitektūrą, papročius, tautodailę ir tradicinius dirbinius, kulinarinį paveldą.

Keli etnografinio regiono požymiai nurodyti ir Lietuvos Respublikos Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje pateiktame apibrėžime: „Etnografinis regionas – istoriškai susiformavusi teritorijos dalis, kurioje išlaikyta savita tarmė, tradicijos ir papročiai, integruotas baltų genčių palikimas.“

Lietuvoje šiuo metu paprastai išskiriami penki etnografiniai (etnokultūriniai) regionai, pasižymintys istoriškai susiformavusiais kultūriniais ypatumais: Aukštaitija, Dzūkija (Dainava), Mažoji Lietuva, Suvalkija (Sūduva) ir Žemaitija. Šie regionai formavosi ne vienu metu ir jų vaidmuo istorijos eigoje buvo kiek skirtingas.

Kultūrines kiekvieno regiono ypatybes atskleidžiantys duomenys daugiausia atspindi XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės laikotarpį, dėl to būtent šis laikotarpis laikomas pagrindiniu atspirties tašku, pristatant Lietuvos etnografinių regionų savitumus

Svarbu atkreipti dėmesį, kad gamta, visas gamtinis karkasas su miškais, lygumomis, kalvomis, upėmis, ežerais, jūra, tiesiogiai ar netiesiogiai lemia istorinę, ekonominę, kultūrinę vieno ar kito etnokultūrinio regiono, jo bendruomenės vystymosi raidą. Dėl regioninių požymių persipynimo griežtas ribas tarp Lietuvos etnografinių regionų galima nustatyti tik sąlygiškai.

Puikiai etninės kultūros ir jos ribų problematiką atskleidžia Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas, knygos „Lietuvos etnografiniai regionai“ sudarytojas Virginijus Jocys. Jis teigia, kad kiekvienam lietuviui naudinga pažinti savo šaknis per tautosaką, muzikinį folklorą, tarmę, tautinį drabužį, etnoarchitektūrą, papročius, tautodailę, tradicinius dirbinius ir kulinarinį paveldą. Būtent šiuos aspektus galime laikyti ingredientais, suteikiančiais etninės kultūros „sriubai“ jos savitumą ir originalumą.

Žemė, kuri yra aukščiau už žemaičių

Knygoje aiškinama, kad pirmą kartą Aukštaitijos vardas paminėtas Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronikoje, pasakojant apie 1294 m. įvykius. Paskui jis ne kartą iškyla kryžiuočių ir Lietuvos XIV a. šaltiniuose, o paskutinį kartą paminėtas 1420 m. Vytauto laiške, kur paaiškinta jo reikšmė (žemė, kuri yra aukščiau nei žemaičių).

Jau XIV a. šaltiniuose kaip skiriamoji Aukštaitijos ir Žemaitijos riba išryškėjo Nevėžis. XVI–XIX a. Aukštaitija buvo suvokiama kaip viena iš dviejų tikrosios Lietuvos sudedamųjų dalių, bet vadinta jau ne Aukštaitija, o Lietuva siauresne prasme. Pastaruoju metu išpopuliarėjo archeologo Adolfo Tautavičiaus hipotezė, kad pirmine prasme aukštaičiais vadinosi tik Vidurio Lietuvos gyventojai (abipus Nevėžio), tačiau rašytiniais šaltiniais tokia Aukštaitijos samprata beveik nepagrindžiama.

Vienas iš senesnių Aukštaitijos centrų buvo Kernavė, vėliau valstybės sostinės titulą perėmė Trakai, Vilnius. XIII–XIX a. Aukštaitija smarkiai išsiplėtė. Baltų (aisčių) gentinių darinių palikimas ir ankstyvi kultūriniai ryšiai su rytų slavais lėmė šiandieninės Aukštaitijos savitumą, gyvensenos ir etninės kultūros įvairovę.

Terra Deynowe

Dainavos žemė greičiausiai apėmė visą dainavių genties gyventą kraštą, daug didesnį negu šiandieninė Dzūkija. Teigiama, kad tai buvo viena iš kelių jotvingių žemių. Pirmą kartą ji kaip „terra Deynowe“ (Dainavos žemė) paminėta 1253 m. karaliaus Mindaugo donaciniame akte Livonijos kryžiuočiams. Dažnai lenkų, rytų slavų, Voluinės gyventojų ir kryžiuočių puldinėjami jotvingiai nusilpo ir ėmė nykti, todėl XII–XIII a. Dainava buvo įjungta į LDK sudėtį, tai nulėmė dainavių genties sulietuvėjimą.

Daugelis tyrinėtojų pripažįsta, kad dzūkų etninėje kultūroje galima rasti ne taip jau mažai dainavių (jotvingių) kultūrinio paveldo bruožų, kurie aiškiai pastebimi ir dabartinėje dzūkiškoje savimonėje. Dzūkai pagal gyvensenos ypatumus, tradicinės kultūros bruožus, charakterio savybes skirstomi į šilų, laukų ir Užnemunės dzūkus. Išskirtiniais bruožais pasižymi ir Dieveniškių, Švenčionių bei kitų arealų dzūkai, kurie gyvena ne dainavių teritorijoje, o istorinio Lietuvos valstybės branduolio žemėse.

Žemaičiai tampa mažlietuviais

Kovų tarp Lietuvos ir Ordino metu šiame regione beveik nebeliko gyventojų. Kraštas vėl pradėtas apgyvendinti po Melno taikos (1422 m.). Tada gyventojų pagrindą sudarė per karus likusieji vietiniai baltai, prūsai ir naujai atsikėlę lietuviai. Nuo XIII a. veikiama vokiškos kultūros, Mažojoje (Prūsų) Lietuvoje susiformavo savita lietuvių kultūra, kuri skyrėsi nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių kultūros. Mažosios Lietuvos lietuviai save vadino lietuvininkais, taip pat šišioniškiais.

Iki 1525 m. Mažoji Lietuva buvo Vokiečių ordino valstybės, 1525–1701 m. – Prūsijos kunigaikštystės, 1701–1871 m. – Prūsijos karalystės sudėtyje, 1871–1919 m. priklausė Vokietijos imperijai. Mažąją Lietuvą sudarė Tilžės, Klaipėdos, Gumbinės, Šilutės, Įsruties, Stalupėnų, Ragainės, Geldapės, Labguvos ir kitos apskritys. 1918 m. lapkričio 30 d. žymūs Mažosios Lietuvos veikėjai Tilžės aktu kreipėsi į Europos tautų tarybą, prašydami „leisti Mažajai (Prūsų) Lietuvai šlietis prie Lietuvos.“ Tik dalis Mažosios Lietuvos (Klaipėdos kraštas) po 1923 m. Klaipėdos sukilimo buvo prijungta prie Lietuvos.

1939 m. nacistinė Vokietija užėmė Klaipėdos kraštą ir panaikino šį administracinį darinį. 1944 m. Lietuvai vėl buvo sugrąžinta Mažosios Lietuvos dalis, atitinkanti buvusį Klaipėdos kraštą. Likusioji dalis buvo atiduota Rusijos Kaliningrado (Karaliaučiaus) sričiai ir Lenkijai (Geldapė). Prasidėjus sovietinei okupacijai, dauguma buvusio Klaipėdos krašto gyventojų pabėgo į kitas šalis, nemaža dalis buvo išžudyta ar ištremta. Į ištuštėjusias Mažosios Lietuvos žemes, kurios buvo prijungtos prie Lietuvos, atsikraustė žmonių iš kitų Lietuvos regionų (daugiausia Žemaitijos). O Kaliningrado sritis buvo apgyvendinta atvykėlių iš įvairių Sovietų Sąjungos vietų, įskaitant ir šiek tiek lietuvių iš Didžiosios Lietuvos.

Keliasdešimčia metų daugiau laisvės

Sūduvių vardas šaltiniuose paminimas anksčiau nei bet kurios kitos istorinių laikų baltų genties, gyvenusios dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Jau apie 150 m. parašytoje Klaudijaus Ptolemėjaus „Geografijoje“ minimi galindai ir sudinai kaimynystėje išgyveno iki pat XIII a., kai apie juos daugiau informacijos pateikė Petras Dusburgietis. Sūduvių žemių konfederacijos formavimosi procesą sužlugdė kryžiuočiai, 1278–1283 m. jie sunaikino svarbiausius Sūduvos centrus. Kraštą galutinai nuniokojo XIII a. pabaigos – XIV a. karai, kol nemaža jo dalis pavirto dykra, apaugo giriomis.

Po Žalgirio mūšio ir 1422 m. Melno taikos sutarties dalis etninių Sūduvos žemių buvo priskirta Lietuvai. Į savo tėvų žemes grįžo nemaža dalis gyventojų, agresijos metais pasitraukusių į dešinįjį Nemuno krantą. Dalį naujųjų gyventojų sudarė atsikėlę pabėgėliai iš kryžiuočių užkariautų Nadruvos, Skalvos, Bartos ir kitų gretimų sričių, čia taip pat įsikūrė atvykėlių iš Kauno apylinkių, žemaičių, aukštaičių, Lenkijos mozūrų ir kt. Gyventojams susimaišius, susiformavo savita etnografinė sritis. Sūduva, Suvalkija, kitaip vadinama Užnemune, – tai Lietuvos dalis, esanti kairiajame Nemuno krante. Jos gyventojai vadinami suvalkiečiais, sūduviais, užnemuniečiais.

Suvalkijoje iki šių dienų išlikusi stipri dviejų atskirų jos sričių gyventojų – zanavykų (gyvenančių netoli Novos upės, iki XVIII a. pabaigos jie priklausė istorinei Žemaitijai) bei kapsų (gyvenančių apie Marijampolę, Vilkaviškį, Kazlų Rūdą, Garliavą) tapatybė. XVIII a. pabaigoje – XX a. pradžioje Užnemunės ūkinė ir visuomeninė raida vyko kitaip nei likusioje Lietuvoje, nes šis kraštas nuo 1795 m. priklausė Prūsijai, nuo 1807 m. – Varšuvos kunigaikštystei, 1815–1915 m. – Lenkijos karalystei (Rusijos imperijos autonominiam vienetui, realią autonomiją išlaikiusiam iki 1863 m. sukilimo). Čia 1807 m., net keliasdešimčia metų anksčiau negu likusioje Lietuvos dalyje, buvo panaikinta baudžiava, valstiečiams suteikta asmens laisvė, tai paskatino spartesnę ekonominę, socialinę, kultūrinę raidą.

Atskiros žemaičių vyskupijos svarba

Žemaičiai pirmą kartą paminėti 1219 m.: tuo metu minimi žemaičių kunigaikščiai, drauge su kitais Lietuvos kunigaikščiais sudarę taiką su Voluine. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Žemaitija iki Nevėžio buvo administracinis-politinis darinys, turėjęs savivaldą. Dabar galima išskirti tris žemaičių kultūros sritis: šiaurinę – čia jaučiamas ryšys su žiemgalių kultūra, šiaurės vakarinę – čia akivaizdi kuršių įtaka, pietrytinę – čia buvo istorinės Žemaitijos branduolys su XVI–XVIII a. administraciniu Raseinių centru, juntama aukštaičių įtaka.

Dabartinėje Žemaitijos teritorijoje gyvenusi kuršių gentis susiformavo šiaurinėje Lietuvos pajūrio dalyje (dab. Lietuvos teritorijoje – tik pietinė visų kuršių dalis). 1267 m. šiaurinė Kuršo dalis buvo galutinai pajungta Vokiečių ordino ir tapo jo valdomos Livonijos, 1561–1795 m. – Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės (Lenkijos ir Lietuvos valstybės vasalo), 1795–1917 m. – Rusijos imperijos, nuo 1918 m. – Latvijos Respublikos dalimi. XIII a. antrojoje pusėje – XIV a. žemaičiai asimiliavo pietų kuršius, patys perimdami nemažai kuršiškosios kultūros bruožų (kuršių kalbos substrato ypatybių išliko žemaičių dounininkų tarmėje). XII a. pabaigoje ar XIII a. pradžioje žemaičiai įsijungė į besikuriančią Lietuvos valstybę. Žemaičiai kovojo ir laimėjo prieš Kalavijuočių ordiną Saulės (1236 m.), Skuodo (1259 m.), Durbės (1260 m.) mūšiuose. Žemaitijoje savo valdžią bandė įtvirtinti Vokiečių ordinas, taktiniais sumetimais remdamasis Mindaugo, Vytauto ir Jogailos duotais dokumentais. 1422 m. Melno sutartimi Vokiečių ordinas Žemaičius galutinai ir visiems laikams pripažino LDK dalimi. Tačiau ir toliau visą LDK egzistavimo laiką Žemaičiai išlaikė tam tikrą autonomiškumą. Lietuvai priėmus krikštą 1387 m., Žemaitija buvo oficialiai apkrikštyta tik 1413 metais.

ą

Atskiros Žemaičių vyskupijos įkūrimas 1417 m., jos egzistavimas išryškino savitą Žemaitijos kultūrinį veidą, stiprino žemaičių kultūrinę tapatybę. Žemaičių regioninė savimonė, besiremianti ilgalaikiu istoriniu, kultūriniu ir religiniu savarankiškumu, padėjo išsaugoti įdomią ir savitą Žemaitijos kultūrą, kuri yra neatskiriama bendrosios Lietuvos kultūros dalis.

Pagal Virginijaus Jocio sudarytą knygą „Lietuvos etnografiniai regionai“

Tarmės puoselėtoja Vaida Galinskienė: tantas ir unkulius unikalius daro ne tik tarmė

„Senieji būrai jau išmirę, bet likusi vidurinioji karta, jų vaikai (jiems šiandien maždaug 60 metų). Papasakosiu, kokius juos mačiau vaikystėje, nes šišioniškių vaikų vaikai tapatumo jau neturi“, – teigia lietuvių kalbos mokytoja Vaida Galinskienė, kuri yra viena iš nedaugelio kalbančių nykstančia lietuvininkų tarme.

Ji pasakoja, kad daugeliui į akis pirmiausia krinta šišioniškių uždarumas: „Nepatiklumas, uždarumas yra dominuojantys bruožai. Vietinį žmogų reikia kantriai prisijaukinti. Studijuodama turėjau padaryti vietinės šnektos įrašą. Maniau, viskas bus paprasta, nes mama puikiai sutarė su tantėmis, bet dažnai sulaukdavau pasiūlymo: – Mergelka, gal pirmiau daržų paravėti nori?“

Visgi reikia suprasti, kad nepatiklumą kurstė istorinės aplinkybės, o prisijaukinus šišioniškius surandamas ištikimas ir svetingas draugas.

Tie, kas skaitė Ievos Simonaitytės raštus, žino, kad šio krašto žmonės buvo tiesmukiški ir skaudžią tiesą sakydavo be jokių užuolankų. Be to, buvo labai sąžiningi. „Dabar mūsų krašte daug suvažiavėlių, labai daug dzūkų. Ir Drevernoje, ir Rusnėje yra Dzūkų gatvės. Daug atvažiavo bėgdami nuo brolžudiškų karų, bet kiti nelabai ką turėjo prarasti. Galima sakyti, kad atvažiavo ant sukurto gero. Tiesa, atvykėliai jau žinojo, kad jei šišioniškis suskaičiavo, juo aklai galima pasitikėti. Mama už parduotus gyvulius gautų pinigų niekada neperskaičiuodavo – Krukikė išdavė pinigus, viskas bus kapeika į kapeiką“, – pasakojo V. Galinskienė.

Lietuvininkų tarmės puoselėtoja prisimena, kad būrams labai rūpėjo tvarka: „Dėl netvarkingumo dažnai sakydavo geriau rusas nei žemaitis. Senbernis Fricius gyveno vienas troboje, bet darželis buvo aptvertas, pastatytas atskiras gardas veršiukams, atskiras – vištoms, jokio šiaudelio, tarsi ūkiu nesiverstų. Kapinės buvo kaip parkas. Tvarko vienas kito kapus iš eilės, nežiūri, kad ten ne jų. Jie tiesiog suvokia, kad jau daug giminių neliko. Takus smėliu apdrabstydavo, kad kiti neitų, nes pėdos pasiliks.“

V. Galinskienė pasakoja, kad šišioniškiai buvo labai stiprūs, į gydytoją kreipdavosi tik kraštutiniu atveju: „Buvo toks Jonis, kuris turėjo septynias mergikes, bekraunant šieną gyvatė jam įkando. Jis mano mamai sako, mergelioke, duok man penkis rublius. Nulėkė į parduotuvę, nusipirko pusę litro valstybinės ir vienu mauku išgėrė, o paskutinius lašus iš butelio ant žaizdos užlašino. Kitą dieną atėjęs dirbti pasakė, kad šnapsas didesnis nuodas nei gyvatės.“

Tantikės ir unkuliai (pagarbiai tetos ir dėdės) buvo itin prietaringi. „Kartais prietarus priimame kaip anekdotus bet turime suprasti žmonių norą nuspėti ateitį, pateisinti savo sprendimus (žvejybą, grybavimą). Labai daug prietarų. Ir šiandien jaučiu tančių ryšį su tautosaka. Atėjo mamos draugė, supau vaiką jau saulei nusileidus, todėl gavau pastabą – po saulės laidos supi vaiką, ar nori, kad laumė paimtų. Tu sena boba, o taip dar darai“, – pasakojo mokytoja.

Pokalbininkę žavi ir šio krašto rašto kultūra: „Mišknygės (gotiškai išspausdintos maldaknygės) buvo beveik visuose namuose, kultūra buvo gyva ir paprastų būrų šeimoje. Laidotuvių metu mišknyges dėdavo į karstą, vėliau – paklodę, o tada – kūną. Maniau, kaip jie nevertina tokių knygų, reikia į muziejų jas atiduoti. Nebėra žmogaus, nebereikia ir knygos. Knyga turėjo lydėti šeimininką į amžino poilsio vietą. Negi ji dulkės ir mėtysis be šeimininko. Sekmadienį tantikė užklodavo baltai stalą ir skaitydavo raštus.“

V. Galinskienė atkreipia dėmesį į žmonių dvasingumą. „Būriukui čigonė išbūrė septynias mergikes, o kai jis jas visas pergyveno ir susirado aštuntąją, pareiškė, kad jam jau laikas išeiti. Jis nebuvo pamaldus ar religingas, o veikiau dvasingas. Palaidoti pasiprašė prie pirmos mergeliukės“, – prisiminė ji.

„Visi vienodėjame, skirtumai matomi tik giliai kaimuose ir kultūros darbuotojų iniciatyva, kai finansuojami renginiai, paskelbiami tarmių metai ar panašiai. Taip šiek tiek praeities jaunimui perduodame, bet visi vienodėja. Mes Mažosios Lietuvos jau nebeturime. Prieš ketverius metus profesorius Jonas Bukantis suskaičiavo , kad 106 žmonės kalba mūsų krašto tarme. Kiek iš jų jau mirė? Juk savitumas pirmiausia yra kalba, o jei nelieka kalbos... Vaikams net sunku paaiškinti, kad regionas kitoks, skiriasi nuo kitų. Žemaitiškai šneka, o čia neliko kalbos, tarmės. Keli žmonės kalbą ir nusineš į kapus“, – pasakojo V. Galinskienė.

Keistos ir galbūt netikėtos senovinių žodžių reikšmės

Anglija – mėlyni dažai; Aitų kelias – pavirtimas niekais; Bluozgana – pleiskana; Čiupra – muštynės; Draugyba – bendrovė; Eržilas – nevedęs vyras, jaunikaitis; Gamarinė – gerklė; Išeiga – pramoga; Kiltiesmotriškė – kilminga moteris; Kobotas – liemenė; Laikšis – laiku mires; Mūką – kančia, vargas; Oliava – netekėjusi; Pirkšnis – žarija; Rankpelnis – darbininkas; Žaginyčia – arklidė.

Rubrikos „Nuo Aukštųjų kursų iki universiteto: akademinių bendruomenių įtaka kultūrai, tautinei savimonei ir visuomenės raidai“ straipsniai remiami Spaudos, radijo ir televizijos fondo.