Akademiniai lietuvių kultūros židiniai kitose šalyse

Akademiniai lietuvių kultūros židiniai kitose šalyse


Iki XX a. 4 dešimtmečio Čikagoje gyveno daugiau lietuvių nei bet kuriame Lietuvos mieste. Lietuvoje tuo metu daugelis lietuvių gyveno kaimuose, o miestuose gyveno kitataučiai – žydai, lenkai, vokiečiai. Lietuvių skaičius Čikagoje XX a. pirmajame dešimtmetyje buvo 14 000, o XX a. trečiajame dešimtmetyje pasiekė net 80 000.


Tautvydas Lukaševičius


Nors dalis praturtėjusių lietuvių po Antrojo pasaulinio karo ar šiek tiek vėliau grįžo į tėvynę, tačiau like užjūriuose kūrė savo bendruomenes. Kartu minėdami šventes, iš lūpų į lūpas perduodami tradicijas ir lietuviško gyvenimo receptus, žmonės kūrė lietuvio tautinį identitetą ne tik už Atlanto, bet ir kitose Europos šalyse. Ten, kur susiformavo didesnės ir skaitlingesnės bendruomenės, reikėjo mokyklų, gimnazijų, universitetų. Ne bet kokių, o tokių, kuriuose būtų puoselėjama kalba, kultūra, paveldas. Iš šių švietimo įstaigų sparnus pakėlę abiturientai ar absolventai tapdavo kitų lietuvių bendruomenių aktyvistais ir lyderiais.


Nors mažoms bendrijoms užsitikrinti stabilų finansavimą visada būdavo sunkiausia, dėl vadovų, mokytojų, dėstytojų idėjinio pasiryžimo ir sunkaus darbo mažyčiais žingsneliais judėta bendro gėrio link. Gaila, tačiau globalios ekonomikos ir švietimo įstaigos, kaip verslo subjekto, kontekstuose bendruomenės geris, tautinis paveldas ir tradicijos dažnai tampa tik deklaratyviomis vertybėmis, kurias užmarštin akimirksniu nugramzdina bankų krizė ar vadovų kaita.

REKLAMA


Lituanistikos katedra JAV


Pirmasis viešai apie būtinybę Jungtinėse Amerikos Valstijose steigti Lituanistikos katedrą prabilo prof. Rimvydas Šilbajoris Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) seime 1978 m. Seimas tokiam pasiūlymui pritarė ir paragino naują PLB valdybą sudaryti sąlygas kuriame nors Šiaurės Amerikos universitete Lituanistikos katedrai įkurti. Tame pačiame Seime pirmąjį 1000 JAV dolerių būsimai katedrai paaukojo Romas ir Emilija Sakadolskiai. 


Nauja PLB valdyba ėmėsi vykdyti nutarimą ir ieškoti tinkamos vietos katedrai. Tam tikslui sudaryta iniciatyvinė grupė. Specialiai pakviestas Leonas Raslavičius lankė didžiuosius šalies universitetus ir rinko žinias apie juos. PLB valdyba, visą surinktą medžiagą svarsčiusi bei diskutavusi 1981 m. kovo 1 d. susitikime, nutarė Lituanistikos katedrą steigti University of Illinois at Chicago Circle [šiandien – University of Illinois at Chicago, UIC], o JAV LB ir Lietuvių fondas pakviesti būti katedros steigimo dalyviais ir susitarimo su universitetu dalininkais.


1981 m. lapkričio 20 d. PLB fondas (oficialiai – Lithuanian World Community Foundation, Inc.), pasirašęs sutartį su University of Illinois Foundation, įsteigė Lituanistikos katedrą (ang. The Endowed Chair in Lithuanian Studies), kuri pradėjo veikti 1984 m. rudenį.

REKLAMA


Vytautas Kamantas, ilgametis PLB fondo pirmininkas, laiške prisimena, jog „nors 1978–1987 metais buvo įvairių neaiškumų, intrigų, asmeniškumų, kaltinimų, trukdymų bei „politinių“ skersvėjų [metas], (...) tačiau daugiausia buvo savotiško pozityvaus entuziazmo, kurį parodė kai kurie akademikai (kaip prof. Šilbajoris ir kiti), jaunatviško idealizmo (kaip Romas ir Emilija Sakadolskiai), pasišventimo ir dosnumo (kaip šimtai savanorių, dirbusių komitetuose JAV, Kanadoje, Australijoje, Europoje ir Pietų Amerikoje) ir tam tikro užsispyrimo pasiekti galutinį tikslą“.


Visgi šiomis dienomis PLB Lituanistikos katedra gyvena ne pačius geriausius metus – dėl ekonominės krizės uždarytos magistrantūros ir doktorantūros programos, trūksta rėmėjų, o universiteto valdžia neturi vieningos nuomonės dėl katedros reikalingumo ir ateities.


Akademiniai lietuvių kultūros židiniai kitose šalyse


Lituanistikos katedroje dėstanti Daiva Litvinskaitė: tėvynę mylėti reikia darbais, o ne kalbomis


Jei svetur išvykęs žmogus primiršta, kaip kalbėti lietuviškai, tai nereiškia, kad jis nebedirba dėl Lietuvos. Kiekviena kalba yra gyvas organizmas, o tautiečių noras ją švarinti prilygsta ravėjimui, dėl kurio prarandamas visas grožis. Ilinojaus universitetas tarptautinis, studentai čia atvykę iš įvairiausių pasaulio šalių. Tačiau tikrai ne visi žino, kad čia yra įsteigta ir Lituanistikos katedra. O tie, kurie žino, kad yra katedra, mano, kad tai bažnyčia. Mokytis lietuvių kalbos atvyksta įvairiausių tautų studentai – ir kinai, ir korėjiečiai, ir rusai. Į paskaitas ateina ir išeivijos anūkai – jie nori patobulinti lietuvių kalbos įgūdžius, o tie, kurie puikiai kalba lietuviškai, siekia prisiminti rašybos taisykles.


Kurso tikslas yra analizuoti 1945–1990 m. ir po nepriklausomybės lietuvių autorių parašytus tekstus, kurių užsienietis įprastai neperskaitytų. Be to, supažindinu ir su istoriniu kontekstu – lietuvių kilmės studentai turi daugiau žinių iš senelių ir tėvų pasakojimų, tačiau užsienio studentai dažnai nežino nieko arba žino labai mažai. Studentams labai patinka Sauliaus Šaltenio novelė „Amžinai žaliuojantis klevas“, nes, skaitydami ją, jie pirmą kartą susiduria su ezopine kalba, kai iš pirmo žvilgsnio tekstas neaiškus, bet vėliau, lyg žaidžiant šaradą, paaiškėja užslėpta žinutė: „Tėtis simbolizuoja Lietuvą, atvažiavęs užsienietis – okupantą, o tas amžinai žaliuojantis medis – vilties ir nepriklausomos ateities simbolį. Pasidaro aišku, kad literatūra galima manipuliuoti ir netiesioginėmis užuominomis pasipriešinti tuometinei tvarkai.



Bet kokioje kitoje kalbinėje aplinkoje tikras iššūkis išlaikyti savo gimtosios kalbos pagrindus. Mums, suaugusiesiems, tai lengviau, nes lietuvių kalbą vartojome ilgus metus, prieš išvykdami svetur, o vaikams, gimusiems anglakalbėje šalyje, viskas sudėtingiau. Per televizorių, besikalbėdamas su draugais, girdėdamas šnekant kitus angliškai vaikas tapatinasi su tos kalbos aplinka. Man, kaip mamai, yra sunku ir skaudu pripažinti, kad anglų kalba yra jų gimtoji kalba


Prisimenu ir vieną iš savo studenčių, kuri mokėsi intensyviuosiuose lietuvių kursuose ir tapo lietuvių kultūros ambasadorė – įkūrė lietuvių kalbos kursus internetu, subūrė bendruomenę, minėjo svarbius Lietuvai įvykius. „Tai tik vienas nuostabus pavyzdys, kai lietuviškai nekalbantis žmogus geba dirbti dėl Lietuvos. Man atrodo, kad ne tik kalba, bet ir darbai parodo mūsų atsidavimą gimtajai žemei


Ištrauka iš LRT radijo laidos Ryto garsai


Akademiniai lietuvių kultūros židiniai kitose šalyse


Vasario 16-osios gimnazija Vokietijoje


Nors lietuvių pabėgėlių po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Vokietijoje buvo kur kas mažiau negu kitų rytų europiečių, bet tik lietuviai ir vengrai sugebėjo čia iki šių dienų išlaikyti savo gimnaziją. Lietuvių gimnaziją įkūrė Prano Zundės vadovaujama Vokietijos LB valdyba tuo metu, kai dėl prasidėjusios iš Vokietijos emigracijos lietuvių stovyklose veikiančios mokyklos viena po kitos užsidarė. Gimnazija įkurta Diepholze, kur buvusiose kareivinėse buvo pakankamai vietos mokyklai ir bendrabučiui. 1951 m. vasario 16 d., švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės dieną, mokyklai buvo suteiktas Vasario 16-osios vardas.


Mokiniai tampa bendruomenių lyderiais


Iš pradžių šioje gimnazijoje mokėsi tik Vokietijos lietuvių jaunimas. Tai buvo vargingų šeimų vaikai, kurių tėvai dėl ligos ar kitų priežasčių negalėjo emigruoti. Šiems jaunuoliams gimnazija buvo išganymas, nes į vokiečių gimnazijas jie dėl savo socialinės kilmės ir būklės nebūtų patekę. Gimnazija darbą pradėjo turėdama 30 mokinių. Greitai moksleivių skaičius išaugo iki 200. 1954 m. pradžioje į nuosavas patalpas Hüttenfelde persikėlė jau tik 156 mokiniai. Mokinių skaičius kasmet mažėjo. 1982 m. teliko 53 mokiniai, kurių tik 40 buvo iš Vokietijos. Po to mokinių skaičius vėl padidėjo, ypač padaugėjo mokinių iš kitų Europos kraštų. Nuo 1970 m. lankyti gimnaziją pradėjo daugiau mokinių ir iš užjūrio. Mokiniai iš Pietų Amerikos ir Australijos atvykdavo jau savo kraštuose baigę gimnazijas ir čia mokėsi tik lituanistinių dalykų. Buvo dėstoma pagal vokiečių gimnazijų programą.


Gimnaziją yra baigę jaunuoliai iš Anglijos, Belgijos, Olandijos, Prancūzijos, Švedijos, Šveicarijos, Austrijos, Italijos, JAV, Kanados, Brazilijos, Argentinos, Kolumbijos, Venesuelos, Urugvajaus, Dominikos Respublikos ir Malio. Nenuostabu, kad daug buvusių mokinių reiškiasi šių kraštų lietuvių bendruomenių veikloje. Pavyzdžiui, Vokietijos LB valdybos ir tarybos narių daugumą sudaro buvę šios gimnazijos auklėtiniai. Ryškiausiai gimnazijos įtaka jaučiama Pietų Amerikoje, kur dėl buvusių Vasario 16-osios gimnazijos mokinių atsigavo lietuvių veikla.
Mokytojo pašaukimas

REKLAMA


Dėl sunkios ūkio padėties Vasario 16-osios gimnazijai ypač iš pradžių buvo labai sunku surasti mokytojų, nes algos buvo mažos. Mokytojai ilgą laiką neuždirbdavo nė pusės to, ką jų kolegos gaudavo vokiečių mokyklose. Tik nuo 1985 m. padėtis pagerėjo. Bet gimnazija visuomet rasdavo mokytojų, kurie savo pasišventimu ir idealizmu pavyzdingai atliko savo pareigas.


Daugiau negu 20 metų dėstę gimnazijos mokytojai ir auklėtojai: kun. Jonas Dėdinas, Marija Dambriūnaitė-Šmitienė, Alfonsas Krivickas, Vilius Lemkis, Bronė Lipšienė, Herta ir Kazimieras Motgabiai, ev. kun. Fricas Skėrys ir Ronaldas Tesnau. Lietuviams mokytojams padėjo vokiečiai: daugiau negu 20 metų dėstė vokiečiai Bernhard Kempf, Irmela Krauter-Werner, Marion Schuldes, Ruth Staufenberger, Alois Weigel ir prancūzė Brigitte Chauvet-Heidt.


Direktoriais yra buvę: dr. Antanas Palaitis (1951 – 1952), Antanas Giedraitis (1952 – 1954), dr. Vladas Literskis (1954 – 1957), dr. Antanas Rukša (1957), Tautvydas M. Gailius (1957 – 1958), dr. Jonas Grinius (1958 – 1960), kun. dr. Ladas Gronis (1960 – 1962), kun. Bronius Liubinas (1962 – 1966), kun. dr. Petras Bačinskas (1966 – 1967), Vincas Natkevičius, M.A. (1967 – 1980), Jonas Kavaliūnas (1980 – 1982), Andrius Šmitas (1982 – 2008 12 14) ir dr. Bronė Narkevičienė (nuo 2009 09 07 – 2014 07 21).
Gimnaziją įsteigė ir iki 1968 metų išlaikė pati Vokietijos lietuvių bendruomenės valdyba. Nuo 1968 m. bendruomenė įkūrė specialią organizaciją šiam reikalui – Vasario 16-osios gimnazijos Kuratoriją, į ją pasitelkė ir kitų lietuvių organizacijų atstovus. Kuratorijos valdybą sudaro trys asmenys: direktorius ir du rinkti nariai. Pirmininku nuo 1968 iki 1977 metų buvo: direktorius Vincas Natkevičius, tėvas Alfonsas Bernatonis (1977 – 1987), dr. Jonas Norkaitis (1988 – 1992), Vingaudas J. Damijonaitis (1992 – 2003), dr. Vilius Lėnertas (2003 – 2007) ir Rimas Čuplinskas. Valdybos nariais yra buvę Jonas Valiūnas, Jurgis Barasas, Justinas Lukošius, kun. Bronius Liubinas, Juozas Sabas, dr. Alina Plechavičiūtė-Vaigelienė, Petras Nevulis, Tomas Bartusevičius ir kun. Vidas Vaitiekūnas.


Išlaikymas


Vokiečiai iš pradžių nebuvo patenkinti, kai Vokietijos LB valdyba Diepholzo stovyklos mokyklą perorganizavo į Vokietijos lietuvių gimnaziją. Jie, perėmę stovyklos adminstravimą, norėjo pabėgėlius integruoti į Vokietijos ūkį ir visuomenę, o mokinius perkelti į vokiškas mokyklas. Bet jie netrukdė lietuviams. Niedersachseno kraštas toliau skyrė paramą – keturių mokytojų algą, kuri buvo mokama Diepholzo stovyklos pradinei mokyklai. Tai buvo labai kukli parama. Todėl buvo sumanyta visame pasaulyje steigti rėmėjų būrelius. Pagal tuometines kainas vieno mokinio mokymas ir išlaikymas kainavo 30 dolerių per mėnesį. Taigi vienam būreliui paprastai priklausydavo 30 lietuvių, kurie kas mėnesį aukodavo po 1 dolerį ir tokiu būdu išlaikydavo vieną mokinį. Tokių būrelių vienu metu buvo net 160. Daugiausia rėmėjų būrelių – apie 40 – buvo subūręs kun. Benediktas Sugintas Čikagoje. Surinkti pinigai buvo perduodami Bendrąjam Amerikos Lietuvių Šalpos Fondui (Balfui), kuris juos persiųsdavo gimnazijai. Balfas taip pat keletą dešimtmečių apmokėdavo gimnazijos duonos sąskaitas ir gimnaziją aprūpindavo įvairiais maisto produktais: sūriu, pieno milteliais, miltais, mėsos konservais ir kt. Nepaprasai didelę paramą gimnazijai, jai persikėlus į Hüttenfeldą, suteikė ir lietuvių sargybos bei darbo kuopų prie JAV armijos vyrai.

REKLAMA


Akademiniai lietuvių kultūros židiniai kitose šalyse


Po kun. Benedikto Suginto mirties rėmėjų būrelių labai sumažėjo. Tuomet buvo įkurtas Onos Zailskienės vadovaujamas centrinis komitetas gimnazijai remti. Po jos mirties komitetą reorganizavo Birutė Jasaitienė. Jam vadovavo Karolis Milkovaitis, vėliau Ramojus Vaitys. Kanadoje ilgiausiai aukų rinkimui vadovavo KLB valdybos vardu Liudas Tamošauskas. Ilgus metus aukų rinkimu rūpinosi Dana Sakienė, o uoliausias būrelių vadovas ligi šių dienų yra Stasys Dalius. Iš tikrųjų reikėtų suminėti daugelį žmonių, kurie su pasišventimu rėmė gimnaziją ir rinko aukas. Daug padėjo ir institucijos – Lietuvių fondas, Kanados lietuvių fondas, lietuvių bankeliai, kooperatyvai ir kt.


1954 m. persikėlus į Hüttenfeldą, gimnazija prarado Niedersachseno valdžios mokamas algas, o naujasis kraštas – Baden-Württembergas – iš pradžių iš viso neskyrė paramos, nes, anot Švietimo ministerijos, tai užsienietiška mokykla, o ne reguliari vokiečių privati mokykla, kurią galėtų lankyti visi. Todėl gimnazija ilgą laiką išsilaikė vien tik iš rėmėjų būrelių įnašų ir aukų. Galų gale Baden-Württembergo ir Federalinės Vokietijos vidaus reikalų ministerijų pabėgėlių skyriai sutiko gimnaziją remti. Nuo 1960 m. buvo gaunama nuolatinė vokiečių valdžios parama, kuri kasmet didėjo. 1983 m. dėl abiejų kraštų sienų reguliavimo gimnazija perėjo iš Baden-Württembergo į Hesseną. Naujasis kraštas gimnaziją rėmė dar dosniau, bet Federalinė Vokietijos valdžia 2000 m. išvis nutraukė paramą iš pabėgėlių fondo.
Tada gimnazija atidarė paralelines klases mokiniams vokiečiams ir užsiregistravo kaip vokiška privati gimnazija, kurioje dėstoma dviem kalbomis. Hesseno švietimo ministerija, patikrinusi mokyklą, davė reikalingą leidimą ir suteikė valstybės pripažinimą.


Pagal Andriaus Šmito straipsnį


Bronė Narkevičienė: Romuvos sodyba visada buvo ir bus traukos centras


Ši gimnazija – mūsų tautos laisvės ir vienybės simbolis. 1950-aisiais metais ją įkūrė Vokietijos lietuviai, bet skolas už Hiuttenfelde nupirktus namus – Renhofo pilį su parku – sumokėjo Šveicarijos, JAV, Kanados ir kitų šalių lietuviai. Dar daugiau, Vasario 16-osios gimnazija – kultūros paveldas, gyvas tiltas tarp Lietuvos ir Vokietijos, mažoji Lietuvos ambasada, puoselėjanti ir skleidžianti lietuvių kultūrą, tradicijas. Tai vienintelėtokio pobūdžio mokykla Vakarų Europoje, o Vokietija – vienintelė šalis, kurioje lietuvių kalbos egzaminas yra tos šalies valstybinis abitūros egzaminas.


Dalis išeivių supranta, kad didžiausias turtas, kurį jie gali duoti savo vaikui – tai geras išsilavinimas ir galimybė studijuoti abiejose šalyse – Lietuvoje ir Vokietijoje. Labai gerbiu tėvus, o ypač tas mamas, kurios, vienos augindamos vaiką, daro viską, kad jis mokytųsi Vasario 16-osios gimnazijoje, įgydamas vokišką brandos atestatą, bet išsaugodamas savo lietuviškas šaknis.


Gimnazija ir jos teritorija kartais lietuvių meiliai vadinama Romuvos sodyba. Švietimo institucija visuomet yra traukos centras, nes šalia kuriasi jaunos šeimos, turinčios vaikų. Tai būdinga ir gimnazijai – Hiuttenfelde ir aplinkiniuose miestuose gyvena nemažai lietuvių šeimų, kurių vaikai čia mokosi. Jau daug metų Renhofo pilyje įsikūrusi ne tik gimnazija, bet ir centrinė Vokietijos lietuvių bendruomenės būstinė, Europos lietuvių kultūros centras, Lietuvių kultūros institutas , iki 2013-ųjų čia buvo ir Vokietijos lietuvių jaunimo sąjungos būstinė, dabar išsikėlusi į Berlyną. Tais pačiais metais kartu su Vokietijos lietuvių bendruomene po daugiau nei dviejų dešimtmečių pertraukos atnaujinta lituanistinė vasaros stovykla vaikams, čia švenčiamos lietuvių šventės, koplyčioje laikomos lietuviškos mišios.


Černapadinės mokytojai


Čiornaja Padina (rus. Чёрная Падина, liet. Juodoji dauba), vietos lietuviai vadina Černapadinė – kaimas Rusijoje, Saratovo sritis, Jeršovo rajonas, apie 50 km į pietus nuo Jeršovo, prie Malaja Uzenės upelio, apylinkės ir kolūkio centras.


Kaimą įkūrė 1863 m. sukilimo dalyvių tremtinių šeimos, iš įvairių Lietuvos vietų (Utena, Užpaliai, Dusetos, mažiau: Baisogala, Švenčionys, Vilkaviškis ir jų apylinkės) etapu atvarytos ir įkurdintos vadinamojoje Kazachų stepėje. Iš pradžių tremtiniai gyveno žeminėse, vėliau iš molingos žemės pasistatė trobesius, miško medžiagą ir geležį pirkdavo iš Pavolgio vokiečių. Didesnioji tremtinių dalis įsikūrė Čiorna Padinoje, iki Pirmojo pasaulinio karo čia buvo daugiau, kaip 100 lietuvių ūkių. Kiti įkurdinti 30 km nuo Čiorna Padinos, Talovkoje (apie 60 ūkių). Netrukus Čiorna Padinos lietuviai už 12 km įkūrė trečią kaimą – Litovką (25 ūkiai).


Derlingos žemės tremtiniams leista imti tiek, kiek sugebės išdirbti, todėl lietuviai čia įkūrė nemažai didelių ūkių, po 80-200 ha, daugelis darbams samdė vietinius rusus. 1870–1938 m. veikė lietuviška mokykla, dabartinė pagrindinė mokykla. Pirmieji mokytojai Pranciškus Varnas, nuo 1910 m. – Petras Kriščiukaitis, nuo 1915 m. – Ona Baukytė, nuo 1922 m. – Petras Šutas. Po 1917 m. spalio perversmo dalis Čiorna Padinos lietuvių žuvo Rusijos pilietiniame kare. 1920–1921 m. – 1/4 šeimų grįžo į Lietuvą; grįžti ragino iš Lietuvos nuvykusi delegacija. Per 1929–1930 m. prasidėjusią kolektyvizaciją apie 1/3 likusių lietuvių buvo ištremta arba sunaikinta kaip buožės, į jų vietą atkelta rusų ir kitų tautybių žmonių.


XIX-XX a. sandūroje pastatyta medinė katalikų bažnyčia, jai JAV lietuviai dovanojo vargonus. Joje kunigavo Valiulis, Jonas Strikas, Jeronimas Skirgaila.1934 m. bažnyčia paversta grūdų sandėliu, apie 1965 m. nugriauta.


1963 m. į Čiorna Padiną atvyko pirmoji lietuvių lingvistinė tautosakinė ekspedicija (Norbertas Vėlius tyrė vietos lietuvių tautosaką, Aloyzas Vidugiris domėjosi kalba). 1988 m., 1989 m., 1990 m., 1991 m., 1994 m. ir 1997 m. vyko Lietuvos mokslo ir kultūros darbuotojų ekspedicijos. 1963 m. kaime gyveno 40 lietuvių šeimų, apie 100 žmonių, 1994 m. buvo 24 lietuvių sodybos.


Šveicarijos lietuviai ir knygų klubas


2001 metais įsikūręs „Lietuviškos knygos klubas“ Šveicarijoje jungia keliasdešimt aktyvių narių ir puoselėja ryšį su tėvyne. Palaikyti klubo židinio šilumą padeda iš Lietuvos atvykstantys žodžio meistrai, mokslininkai, visuomenės veikėjai. Kadaise savo debiutinį romaną „Silva Rerum“ bendruomenei pristatė Kristina Sabaliauskaitė, bendruomenę aplankė Kauno miesto teatralai, o šiais metais Šveicarijos lietuviai bendravo su fotografu, gamtininku Mariumi Čepuliu.


Tarp katalikų Dievo ir žmonių yra kunigai ir popiežius. Tarp gyvūnų dievo ir žmonių yra gamtininkai ir Čepulis. Rugsėjo 22 dieną Ciuricho knygos klubo kvietimu iš Lietuvos atskridęs dviejų knygų autorius, fotografas, ornitologas Marius Čepulis suaugusiems Šveicarijos lietuviams užpildė biologijos žinių spragas ir išsklaidė daugybę mitų. Iš visų šalies kampelių – Ženevos, Lozanos, Fribūro, Aarau, Liucernos, St.Galleno, Waliseleno ir aišku Ciuricho susirinkęs ypač gausus gentainių būrys sužinojo, kad ežiai, pasirodo, nerenka nei grybų, nei obuolių, ereliai ir pelėdos kvailesni už kranklius, gyvatės girdi tik išsižiojusios, o rykliai užuodžia tik žuvies, o ne žmogaus kraują. M. Čepulio atsivežtas knygų lagaminas greitai ištuštėjo, prie autografų rašymo stalelio nutįso eilė, o po paskaitos prie vaišių stalo dar ilgai virė diskusijos.


Rugsėjo 23 d. populiariame šveicarų laukinės gamtos parke Langenberg jaunesniems lietuvaičiams ir lietuvaitėms fotografas ne tik pasakojo apie gyvūnus ir atsakinėjo į klausimus, bet ir vedžiojo po parką, mokė atspėti elnių amžių pagal ragus, atskirti plėšriuosius paukščius, stebėti stumbrus ir … baubti teisingai!


„Šveicarija įamžinta daugelio lietuvių rašytojų kūryboje. Čia įkvėpimo sėmėsi Maironis, Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana, Jonas Biliūnas, Salomėja Nėris, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas. Mums brangus kiekvienas šviesus lietuviškas pėdsakas Šveicarijos žemėje“, - kalbėjo knygų klubo sumanytoja, bendruomenės valdybos pirmininkė J.Caspersen.


Rubrikos „Nuo Aukštųjų kursų iki universiteto: akademinių bendruomenių įtaka kultūrai, tautinei savimonei ir visuomenės raidai“ straipsniai remiami Spaudos, radijo ir televizijos fondo.


[center]Akademiniai lietuvių kultūros židiniai kitose šalyse[/center]