Gydytojo profesija – šventa ir tauri. Misija – padėti žmogui, dažnai ir ištraukti jį iš mirties nagų. Žinome daugybę medikų, kurie gelbėjo žmones patys rizikuodami susirgti. Istorija kalba ir apie tokius drąsuolius, kurie sąmoningai užsikrėsdavo todėl, kad galėtų patikrinti savo iškeltą hipotezę.

Infekcinės ligos

Bene daugiausia bandymų su savimi gydytojai atliko mėgindami ištirti įvairiausius užkratus.
XX amžiaus pradžioje medikai itin aktyviai tyrinėjo geltonąją karštinę, pražudžiusią daugybę žmonių Amerikoje ir Afrikoje.

Anuomet buvo manoma, kad šią ligą sukelia nuo dirvožemio kylantys garai. Kai kubietis gydytojas Karlosas Finlėjus Paryžiaus mokslų akademijoje pateikė hipotezę, esą geltonąją karštinę platina tropiniai uodai, juo niekas nepatikėjo. Vis dėlto po vieno gydytojo, kuris leidosi sukandžiojamas tokio užkrėsto uodo, mirties šia hipoteze teko patikėti. Dabar jau tvirtai žinoma, kad geltonoji karštinė – labai pavojinga virusinė liga.

Preparatai

Daugybė gydytojų ir chemikų, studijuodami įvairių medžiagų savybes, irgi nevengė eksperimentuoti savo kailiu. Rodžeris Smitas iš Jutos valstijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, 1944 metais sutiko pagelbėti kolegoms ir savo noru išbandyti nuodus. Po injekcijos gydytoją ištiko paralyžius.

Iš pradžių buvo paralyžiuoti gerklės raumenys, todėl R. Smitas pamanė, kad užsprings seilėmis. Netrukus paralyžius apėmė galūnes, o dar po kurio laiko apsunko kvėpavimas. Amerikietis buvo skubiai reanimuotas, jo gyvybę pavyko išgelbėti. Vis dėlto gydytojas rizikavo išties ne veltui. Atlikus išsamius tyrimus, po kurio laiko per chirurgines operacijas mažus kiekius nuodų pradėta naudoti pilvo raumenims atpalaiduoti.

Atlikdami bandymus su savimi gydytojai įrodinėjo ir priešnuodžių nuo gyvatės nuodų efektyvumą. Vienas pirmųjų tokių drąsuolių buvo šveicarų medikas, išbandęs serumą nuo angių nuodų. 1933 metų gegužės 5 dieną jis leidosi įkandamas trijų angių ir išgyveno. Vėliau analogiški bandymai buvo atlikti ir tiriant kitų priešnuodžių veiksmingumą.

Ieškodami vaistų, kurie padėtų žmonėms palengvinti skausmą, gydytojai taip pat nevengė eksperimentuoti. XIX amžiaus pradžioje vaistininkas Frydrichas Sertiurneris, išbandydamas opijaus miltelių poveikį, siekė nustatyti, koks jų kiekis geriausiai nuskausmintų. Amžiaus viduryje Paolas Mantegaca eksperimentavo su kokamedžių lapais: juos kramtė ir gėrė jų nuovirą, vėliau išsamiai aprašė savo pojūčius.

Parazitai

Parazitai irgi neišvengė žmonijai atsidavusių gydytojų dėmesio. Bandymų, kai mokslininkai užsikrėsdavo parazitais, atlikta daugybėje šalių. 1930 metais tai padarė rusų mokslininkai Ž. Štromas, o 1940-ųjų pabaigoje – Fiodoras Talyzinas. Užsikrėsti gydytojai nusprendė siekdami nustatyti parazitų vystymosi ciklą ir tai, kokiu būdu užkratą galima diagnozuoti. Mokslininkams teko patirti itin nemalonių pojūčių.

F. Talyzinas, prarijęs dvi kirmėlių lervas, parazitus savo organizme nešiojo 122 dienas. Didžiąją dalį šio laiko gydytoją kamavo šleikštulys, pykinimas ir virškinimo sutrikimai. Kai kirmėlės užaugo, dalis jų kūno atsiskirdavo ir per žarnyną pasišalindavo iš organizmo lauk. Galiausiai, kai baigęs eksperimentuoti F. Talyzinas ėmė vartoti parazitus naikinančius preparatus, paaiškėjo, kad jo žarnyne gyvenusių kirmėlių ilgis siekė kone penkis metrus!

Mityba ir alkis

Gydytojas V. Starkas iš Londono ypač domėjosi žmogaus mitybos klausimais. Jis išsirinkdavo tam tikros rūšies maistą ir kelias savaites valgydavo tik jį, siekdamas įrodyti, kad maistas gali būti ir žalingas, ir nepavojingas. Iš pradžių V. Starko meniu sudarė tik duona ir vanduo, vėliau gydytojas įtraukė į jį alyvuogių aliejų, dar vėliau vartojo mėsą, duoną ir vandenį, po jų „sekė“ tokie deriniai: duona, lašiniai ir arbata; lydytas sviestas, vanduo ir druska.

Tokiais eksperimentais jis visiškai susigadino sveikatą. Mirė būdamas dvidešimt devynerių, kai sumanė maitintis vien česterio sūriu.

XIX amžiuje V. Starko sekėjais tapo Johanesas Rankė ir Maksas Rubneris, išbandę, ar žmogus gali išlikti sveikas, maitindamasis vien mėsa. Jie priėjo prie išvados, kad negali.

Kur eksperimentai su maistu, ten ir badavimas ranka pasiekiamas. Vienas amerikiečių gydytojas mokslo tikslais pasmerkė save 40 dienų badui. Per šį laikotarpį jis neteko daugiau nei 16 kilogramų. Norėdamas patikrinti savo hipotezę dėl avitaminozės, sukeliamos vitaminų stygiaus ir labai paplitusios Pietryčių Azijoje, vienas gydytojas, dirbęs Naujojoje Gvinėjoje, vienuolika mėnesių valgė tik poliruotus ryžius. Jo spėjimai pasitvirtino: gydytojas susirgo avitaminoze.

Atviroje jūroje

Kalbant apie rizikingus eksperimentus negalima neprisiminti prancūzų gydytojo Aleno Bombaro, 1952 metais gumine valtele įveikusio Atlanto vandenyną be maisto ir gėlo vandens atsargų. Dirbdamas Bulonės uoste jis susimąstė, kodėl dauguma sudužusių laivų aukų jūroje žūsta per pirmąsias tris dienas. Nuo bado ir troškulio žmonės gi turėtų mirti kur kas vėliau.

A. Bombaras analizavo išgyvenimo problemas ekstremaliomis aplinkybėmis, skaitė visas gautas ataskaitas apie išgelbėtuosius jūroje ir rastus žuvusiuosius. Galiausiai gydytojas padarė išvadą, kad dauguma žmonių galėjo išgyventi, jeigu tik nebūtų pasidavę nevilčiai. Vėliau jis rašė savo knygoje: „Legendinių laivų katastrofų aukos, esu įsitikinęs, kad žuvote anksčiau laiko, nes jus pražudė ne jūra, ne alkis ir net ne troškulys. Sūpuodamiesi ant bangų, virš galvų klykaujant nerūpestingoms žuvėdroms, jūs mirėte iš baimės ir nevilties!“

Kad įrodytų savo žodžius, A. Bombaras išplaukė į jūrą gumine valtimi, ant kurios šono puikavosi užrašas „Eretikas“. Maitinosi planktonu ir žaliomis žuvimis, vietoj vandens gėrė iš žuvų išspaustą sunką. Pirmasis bandomasis plaukiojimas Viduržemio jūroje truko porą savaičių, o kelionė per Atlanto vandenyną nuo Kanarų iki Barbadoso salos – 65 dienas. Plaukiodamas prancūzas sulyso 25 kilogramais, o hemoglobino kiekis jo kraujyje sumažėjo iki kritinės ribos.

Įkvėpti šio drąsuolio pavyzdžio prancūzai laivus aprūpino guminėmis valtimis, o pats A. Bombaras iki gyvenimo pabaigos gaudavo laiškų, kuriuose žmonės rašė: „Jeigu ne jūsų įkvepiantis pavyzdys, mes veikiausiai būtume žuvę.“

Pirmiausia patikrink pats

Eksperimentų su savimi mokslo labui čempionu galima vadinti čekų gydytoją Janą Purkynę. Įžvalgusis mokslininkas, talentingas dėstytojas, klasikinių darbų apie regėjimo fiziologiją, histologiją ir embriologiją autorius, vienas iš daktiloskopijos pradininkų, Fiziologijos institutų Prahoje ir Vroclave steigėjų atliko daugybę bandymų su savimi. Pradėjo tai daryti dar būdamas studentas – tyrinėjo vaistų poveikį organizmui.

Tuo metu jis išbandydavo, kaip veikia viduriavimą stabdančios priemonės – rabarbarai, manai, įvairios druskos. Vėliau tyrė kai kurias vėmimą sukeliančias priemones. Stebėdamas savo organizmo reakcijas, nustatė didelį skirtumą tarp alkoholio ir eterio. Vėliau J. Purkynė tyrinėjo opijaus poveikį – vartojo jo pamažu didindamas dozes ir stebėjo organizmo pokyčius.

Dėl žinojimo čekas išbandė ir daugiau įvairių dalykų. Tuo metu gydytojus itin domino kamparo poveikis žmogaus organizmui. J. Purkynė ėmė vartoti šį preparatą. Kamparo poveikį apibūdino taip: išgėręs kelis lašus šio vaisto, patyrė dvasinę ekstazę, o išgėręs 10 gramų, pajuto, jog sutvirtėjo raumenys. Deja, pasibaigus eksperimentui, J. Purkynę užklupo galvos svaigulys. Jis dažnai nualpdavo, prarasdavo sąmonę. Galiausiai jam buvo įtarta epilepsija.

Medicininė technika

Vokiečių medikas Verneris Forsmanas buvo vienas iš širdies kateterizavimo metodo kūrėjų. 1928 metais jis pats patyrė tokią operaciją. Kolegos manė, kad, svetimkūniui patekus į širdį, pacientą ištiks šokas ir širdis sustos. Vis dėlto V. Forsmanas ryžosi savo kailiu išbandyti tokią procedūrą. Jis persipjovė veną ties alkūne ir įkišo į ją siaurą kateterį. Pirmą kartą kateteris širdies nepasiekė, nes gydytojo asistentai atsisakė tęsti pavojingą eksperimentą.

Antrąkart V. Forsmanas dirbo savarankiškai. Jis įkišo kateterį 65 centimetrus ir pasiekė širdį (tai užfiksavo rentgeno aparatu). 1956-aisiais už šį atradimą V. Forsmanas kartu su prancūzu gydytoju Andrė Kurnanu ir amerikiečiu Dikinsonu Ričardsu buvo apdovanoti Nobelio premija.

Eksperimentai su savimi tęsiasi

Atrodytų, tokie eksperimentai su savimi – jau praeitis. Vis dėlto taip nėra. Ir dabar tyrinėtojai įvairiausius spėjimus išbando savo kailiu. Jau seniai buvo manoma, kad skrandžio opaligę sukelia įtampa ir kiti psichologiniai veiksniai.

Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje atlikti tyrimai leido manyti, jog dažnai opos vargina žmones, kurių šeimose linkusios dominuoti moterys. Pasak psichologų, opalige sergančiųjų motinos dažniau turėjo psichinių sutrikimų, buvo valdingos ir linkusios vadovauti, o tėvai dažnai buvo pasyvūs, nereiškiantys savo nuomonės. Opaligė parodo ligonio vidinį konfliktą tarp valdingos motinos išugdytos priklausomybės ir noro suaugti bei išsiveržti iš šių gniaužtų.

Australijos mokslininkai Robinas Vorenas ir Baris Maršalas nenorėjo sutikti su šia psichologų brukama nuomone. Atlikę gausybę tyrimų, žmogaus skrandyje jie aptiko bakterijų Helicobacter pylori. Iki to laiko buvo manoma, kad skrandžio rūgštyje negali išgyventi jokia bakterija. Tačiau atrastosios ten puikiai jautėsi ir kenkė žmogaus organizmui. Mokslininkai iškėlė versiją, kad būtent šios bakterijos (o ne stresas ar aštrus maistas) yra pagrindinė gastrito ir skrandžio opaligės priežastis. Norėdamas tai įrodyti gydytojas B. Maršalas išgėrė stiklinę gėrimo su šiomis bakterijomis ir netrukus susirgo gastritu. 2005 metais R. Vorenas ir B. Maršalas už savo tyrinėjimus gavo Nobelio premiją.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė“