Neįtikėtinas nusikaltimas: pagrobė pinigus ir dingo danguje

Neįtikėtinas nusikaltimas: pagrobė pinigus ir dingo danguje


Pagrobti krūvą pinigų ir likti nepagautam – kiekvieno nusikaltėlio svajonė. Laimei, tai pasiseka retam. Daugelis skambių nusikaltimų anksčiau ar vėliau atskleidžiami. Tačiau prieš pusšimtį metų Jungtinėse Amerikos Valstijose vienam žmogui, kurio tikrasis vardas taip ir liko nežinomas, pavyko susižerti apvalią sumą dolerių ir išnykti... tiesiog danguje.


Manvydas VITKŪNAS


Kuo vardu buvo šis genialus nusikaltėlis, niekas nežino, tad į istoriją įėjo vardas, kuriuo jis pats prisistatė, – Denas Kuperis. Žurnalistai jį praminė D. B. Kuperiu. Nėra nė vienos šio žmogaus nuotraukos – tik pagal liudininkų pasakojimus dailininkų sukurtas kriminalistinis portretas.


„Aš turiu bombą“


1971 m. lapkričio 24 d., trečiadienį, prieš visose Jungtinėse Amerikos Valstijose švenčiamą Padėkos dieną vidutinio amžiaus vyras su juodu portfeliu rankoje priėjo prie oro transporto bendrovės „Northwest Orient Airlines“ registracijos stalelio Portlando (Oregono valstijoje) oro uoste. Jis prisistatė Denu Kuperiu ir už 20 dolerių nusipirko vos pusvalandžio trukmės skrydžio į Sietlą (Vašingtono valstijoje) bilietą į vieną pusę. Įlipęs į lėktuvą „Boeing 727-51“, jis atsisėdo salono gale.

REKLAMA


Salone jau sukosi trys stiuardesės – Elis Hankok, Tina Maklou ir Florens Šafner. Kabinoje savo vietas užėmė įgulos vadas Viljamas A. Skotas, antrasis pilotas Viljamas Bilas Ratačakas ir borto inžinierius Haroldas E. Andersonas. D. Kuperiu prisistatęs keleivis kilstelėjo ranką, pasikvietė stiuardesę ir užsisakė burbono su gazuotu vandeniu bei užsirūkė (tai tais laikais lėktuvuose dar buvo leidžiama).


Jis patogiai atsilošė krėsle ir atrodė visiškai atsipalaidavęs. Vėliau stiuardesės T. Maklou ir F. Šafner, bendravusios su šiuo keleiviu, tyrėjams taip nupasakojo vyriškio išvaizdą: daugmaž 40 metų amžiaus, 178–180 centimetrų ūgio, 77–82 kilogramų svorio. Vyras vilkėjo lengvą juodą puspaltį, tamsų kostiumą, preciziškai išlygintus baltus marškinius, avėjo mokasinų tipo batus, ryšėjo juodą kaklaraištį su sąsaga. Vyro akys buvo rudos, o oda – tamsoka.

REKLAMA


14 val. 50 min. lėktuvas ėmė riedėti kilimo taku. Tik trečdalis orlaivio salono buvo užpildyta – skrido 37 keleiviai. Skrydis vyko normaliai. Praėjus aštuonioms minutėms po pakilimo, D. Kuperis pasikvietė stiuardesę F. Šafner ir perdavė jai raštelį. Mergina pamanė, kad vyriškis bando su ja susipažinti, užrašė savo telefono numerį ir tikisi, kad vėliau ši jam paskambins. Tokia idėja jai nepasirodė įdomi, todėl Florens tiesiog įsidėjo raštelį į kišenę, jo nė neskaičiusi.


Tai pastebėjęs vyriškis tarė: „Mis, jums būtų geriau žvilgtelėti į lapelį. Aš turiu bombą.“ Mergina perskaitė raštelį, ir vyras jį pasiėmė, todėl vėliau tyrėjai neturėjo medžiagos grafologiniam tyrimui. Taigi tiksli formuluotė taip ir liko nežinoma, o iš atminties F. Šafner tekstą atkūrė taip: „Mano portfelyje – bomba. Aš ją aktyvuosiu, jei tai bus būtina. Noriu, kad jūs atsisėstumėte greta manęs.“ Tekstas buvo parašytas flomasteriu didžiosiomis raidėmis.


Pasiūlė pietus įgulai


Stiuardesė atsisėdo šalia pagrobėjo ir paprašė parodyti jai bombą. Šis atvėrė portfelį. Jame buvo du raudoni cilindrai, laidais sujungti su baterija. Florens nustėro. D. Kuperis pareikalavo, jog mergina eitų į pilotų kabiną ir perduotų, kad jis reikalauja 200 tūkst. dolerių (tais laikais ši suma buvo kur kas vertingesnė nei dabar) 20 dolerių nominalo banknotais (jokiu būdu specialiai nežymėtais), dviejų parašiutų ir kad nusileidęs Sietlo oro uoste lėktuvas būtų pripildytas degalų. Kai F. Šafner grįžo, D. Kuperis sėdėjo užsidėjęs tamsius akinius nuo saulės.



Pilotai susisiekė su skrydžių valdymo centru, o iš čia informacija apie incidentą pasiekė oro transporto bendrovės vadovybę, policiją ir Federalinį tyrimų biurą (FTB). „Northwest Orient Airlines“ direktorius sutiko skirti oro pirato reikalaujamą sumą, kad tik keleiviai, įgula ir pats orlaivis nenukentėtų. FTB agentai Sietle pradėjo skubiai rinkti tą sumą 20 dolerių kupiūromis. Be abejo, kiekviena kupiūra buvo skenuojama, kad vėliau būtų galima ją atsekti pagal numerį, tad procesas užtruko.


Taip pat reikėjo surasti reikalaujamus parašiutus. Tuo metu įgula paskelbė, kad dėl techninių priežasčių lėktuvas nusileis vėliau, ir orlaivis net dvi valandas suko ratus virš Ramiojo vandenyno netoli Sietlo. D. Kuperis užsisakė antrą porciją burbono ir, pasak stiuardesių, labai maloniai ir pabrėžtinai mandagiai bendravo. Jis visiškai nebuvo panašus į nusikaltėlį. Vyriškis netgi apmokėjo sąskaitą, taip pat pasiūlė nupirkti pietus pilotams, kol į orlaivį bus pilama degalų oro uoste. Beje, stiuardesės pastebėjo, kad pagrobėjas gerai žinojo vietovę – jis iš oro atpažino netoliese buvusią karinių oro pajėgų bazę.


D. Kuperiui buvo pranešta, kad jam gauti kariniai parašiutai iš artimiausios karinių oro pajėgų bazės. Vyriškis nesutiko ir pareikalavo jam atvežti civilinius priverstinio skleidimo parašiutus. FTB agentai rado juos Sietlo parašiutų sporto mokykloje. 17 val. 24 min. teroristas buvo informuotas, kad ir parašiutai, ir pinigai yra Sietlo oro uoste. D. Kuperis nurodė pilotams leistis. Tuo metu FTB pareigūnai suko galvas, kam reikalingi du parašiutai – veikiausiai salone teroristas turi bendrininką? O gal jis ketina šokti iš lėktuvo kartu su kuriuo nors iš įkaitų? Bet kokiu atveju tai buvo itin nestandartinė situacija – niekas anksčiau nebandė, užgrobęs keleivinį lėktuvą, iššokti iš jo su parašiutu.

REKLAMA


Lydėjo naikintuvai


Oro uoste D. Kuperis pareikalavo orlaivį nuvairuoti į tolimiausią stovėjimo aikštelę, taip pat salone išjungti šviesas, kad snaiperiai negalėtų jo nukauti. Lėktuvo bakai oro uoste buvo pripildyti degalų, bet šis procesas užtruko ilgiau nei įprastai. Tai sukėlė teroristui įtarimų, ir šis pagrasino nedelsdamas susprogdinti lėktuvą su visais jame esančiais žmonėmis, jei tik kas nors vyks ne pagal jo nurodymus. Iš tiesų buvo užtrukta dėl degalų papildymo mašinos gedimo.


Galiausiai pinigai ir parašiutai buvo pristatyti į saloną. Tada pagrobėjas išdėstė naujus reikalavimus: orlaivis turės pakilti nehermetišku salonu, neįtraukti važiuoklės, skristi minimaliu galimu greičiu (apie 190 kilometrų per valandą) ne didesniame kaip trijų kilometrų aukštyje. Skrydžio kryptis – Meksikos sostinė Meksikas. Antrasis pilotas V. B. Ratačakas paaiškino, kad orlaivis net visiškai pripildytais bakais nepasieks Meksikos. Tad degalų atsargoms papildyti buvo pasirinktas Rino oro uostas Nevados valstijoje.


Prieš pakylant lėktuvui, D. Kuperis paleido visus keleivius ir dvi iš trijų stiuardesių – F. Šafner ir E. Hankok. Su juo salone liko tik stiuardesė T. Maklou. 19 val. 40 min. orlaivis pakilo. Teroristas įsakė stiuardesei eiti į pilotų kabiną, o pats ėmė kažką rištis aplink juosmenį. Tuo metu paskui orlaivį iš galo taip, kad pagrobėjas nematytų per iliuminatorius, skrido du naikintuvai „F-106 Delta Dart“ ir lengvasis treniruočių lėktuvas „Lockheed T-33 Shooting Star“. Pastarajam ties Oregono ir Kalifornijos valstijų riba teko pasukti atgal, nes ėmė stigti degalų.


Apie 20 val. teroristas įsakė pilotams nuleisti galinę lėktuvo rampą ir kopėčias. Tai buvo pavojinga, bet pilotai pakluso. Nuleidus rampą, lėktuvo viduje pasikeitė slėgis, lakūnams teko skubiai tiesinti staiga į priekį pasvirusį lėktuvą. Galiausiai orlaivis ėmė leistis Rino oro uoste. Čia ant tūpimo tako jį apsupo policininkai ir FTB agentai, mat jie nebuvo tikri, kad teroristo jau nėra orlaivio viduje. Deja, atlikus paiešką paaiškėjo, kad D. Kuperis su krūva pinigų dingo be pėdsakų.

REKLAMA


Dabar atrodytų, kad D. Kuperis galėjo pareikalauti ir didesnės pinigų sumos, bet, antra vertus, jis pasielgė logiškai – santykinai nedidelė suma buvo surinkta greitai, jo sumanyta operacija buvo trumpa ir efektyvi.


Rado mergaitės palaikus


Apžiūrėdami lėktuvo saloną, FTB agentai rado juodą D. Kuperio kaklaraištį, 66 neatpažintus pirštų atspaudus, taip pat aštuonias nusikaltėliui priskirtas cigarečių nuorūkas. Vieno parašiuto nebuvo, o kitam parašiutui buvo nupjauta tvirtinimo sistema. Akivaizdu, jog būtent ją pagrobėjas apsirišo aplink juosmenį, kad galėtų prisitvirtinti krepšį su pinigais.


Nė vieno iš orlaivį lydėjusių karinių lėktuvų pilotai nematė, kaip D. Kuperis iššoko su parašiutu. Tai įvyko tuo metu, kai lėktuvai skrido per tankų debesų sluoksnį. Todėl ir nusikaltėlio nusileidimo vieta buvo neaiški, ją buvo galima nustatyti tik pagal laiką, kada buvo nuleista galinė lėktuvo rampa. Tačiau ir čia buvo galima didelė paklaida, nes daug kas priklausė nuo lėktuvo greičio, skrydžio trajektorijos, aukščio, vėjo greičio. Net nebuvo aišku, ar parašiutas išsiskleidė. Taip pat nebuvo žinoma, kiek laiko D. Kuperis patyrė laisvąjį kritimą.


Visgi buvo apibrėžta numanoma nusikaltėlio nusileidimo vietovė (kalnuota bei miškinga), ir labai gausios policijos, FTB agentų, karių pajėgos ėmė ją šukuoti. Paieškų metu pavyko iš dalies atskleisti kitą nusikaltimą (apleistame name buvo rasti prieš kelias savaites be žinios dingusios mergaitės palaikai), bet jokių D. Kuperio pėdsakų neaptikta, nors tyrėjai tikėjosi rasti bent jau parašiutą.


Jokių rezultatų nedavė ir dešimčių tūkstančių banknotų patikra bankuose, kazino ir kitose vietose. Nebuvo rastas nė vienas banknotas, kurio numeris sutaptų su pagrobėjui perduotų kupiūrų numeriais.


Doleriai smėlyje


Remiantis surinkta medžiaga, sudarytu fotorobotu, buvo pradėta įtariamųjų paieška. Pirmiausia į teisėsaugininkų akiratį pakliuvo smulkus nusikaltėlis D. B. Kuperis iš Oregono valstijos. Nors teroristas prisistatė Denu Kuperiu, to asmens vardas ir pavardė buvo artimiausi, nurodytiems nusikaltėlio. Be to, šis žmogus buvo kilęs iš krašto, kuriame buvo įvykdytas nusikaltimas. Vienas žurnalistas, nugirdęs, kad sulaikytas D. B. Kuperis, paskubėjo paskelbti, kad tai ir yra tikrasis nusikaltėlis. Taip D. B. Kuperio vardas prigijo išties nenustatytam pagrobėjui.


Nepaisant titaniškų teisėsaugininkų pastangų, ilgo ir sudėtingo tyrimo, dešimčių įtariamųjų sulaikymų, apklausų, nusikaltėlio nepavyko išaiškinti. Pagaliau kone po dešimtmečio, 1980 m. vasario 10 d., pavyko rasti įkalčių. Aštuonmetis Brajanas Ingramas Vašingtono valstijoje, paplūdimyje prie Kolumbijos upės kasdamas smėlį, aptiko tris paketus su pinigais. Tai buvo 20 dolerių kupiūros (dvi pakuotės po 100 kupiūrų ir viena pakuotė su 90 kupiūrų).


FTB tyrėjai nustatė, kad tai dalis sumos, perduotos pagrobėjui 1971 m. Pinigai buvo apgadinti drėgmės. Po ilgų ginčų dalis rastų pinigų atiteko Ingramų šeimai, dalis – bendrovę „Northwest Orient Airlines“ apdraudusiai draudimo bendrovei (dauguma kupiūrų buvo pakeistos naujomis). 2008-aisiais B. Ingramas aukcione pardavė kolekcininkams 15 autentiškų kupiūrų už 37 tūkst. dolerių. 14 kupiūrų iki šiol kaip įkalčius saugo FTB. Kur dingo kiti pinigai ir pats nusikaltėlis, iki šiol neaišku.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.