Visa tiesa apie... lipniąją juostą

Visa tiesa apie... lipniąją juostą


Skaidri lipnioji juosta dabar yra viena iš tų kanceliarinių ir buities prekių, kurių daugelis rastume savo stalčiuose. Angliškas lipniosios juostos pavadinimas – scotch ar scotch tape – tarsi sakytų, kad ji išrasta Škotijoje. Visgi jos istorija prasidėjo kitose šalyse.


Manvydas VITKŪNAS


Lipniosios juostos prototipą iš gazo (plonyčio, pusiau permatomo medvilninio, šilkinio ar lininio audinio) ir daugiausia Malaizijoje augančių tikrųjų gutamedžių dervų 1882 m. Vokietijoje patentavo farmacininkas Paulius Karlas Bejersdorfas iš netoli Berlyno esančio Noirupino miesto. Kartu su juo kompanijoje „Beiersdorf AG“ dirbęs vaistininkas ir išradėjas Oskaras Troplovicas 1901-aisiais patobulino juostą ir pavadino ją Leukoplast. Tai buvo medicininės paskirties priemonė, pleistras, pramoniniu būdu pradėtas gaminti 1921 m. ir skirtas pažeistai odai apsaugoti. Klijai buvo tepami tik pleistro kraštuose. O štai Jungtinėse Amerikos Valstijose plėtojant šią idėją buvo sukurta techninės paskirties skaidri lipnioji juosta.


Norėjo padėti dažytojams


Amerikietis Ričardas Gerlis Driu 1923 m. įsidarbino technologu kompanijoje „Minnesota Mining and Manufacturing“ (dabar žinomoje kaip „3M“). Iš pradžių jis užsiėmė švitrinio popieriaus gamybos technologijų tobulinimu, taip pat pradėjo eksperimentuoti su celofanu. Su švitriniu popieriumi jis eksperimentavo ir automobilių remonto dirbtuvėse. Kartą automobilių dažymo meistras pasiskundė, kad jam sunku padaryti lygias linijas, kai reikia automobilį dažyti keliomis spalvomis. R. G. Driu pažadėjo ką nors sugalvoti ir savo pažadą ištesėjo. Po kurio laiko Ričardas atnešė dažytojui 5 centimetrų pločio juostą, kurios abu kraštai buvo padengti klijais, o vidurys – ne. Pasakojama, kad kažkas automobilių remonto dirbtuvėse pajuokavo, jog ta juosta yra taip mažai ištepta klijais dėl to, kad ji – turbūt škotiška (scotch; pasirodo, škotai laikyti šykštuoliais). Remiantis kita versija, dažytojas šūktelėjo: „Važiuokite pas savo škotą viršininką ir pasakykite jam, kad jis padarytų šią škotišką juostą (scotch tape) labiau lipnią!“

REKLAMA


1929-aisiais R. G. Driu užsakė 90 kv. metrų celofano ir naudojo jį tolesniems eksperimentams. Po ilgo labai kruopštaus darbo ir daugybės eksperimentų jis pagaliau sugalvojo būdą, kaip kuo tolygiau celofaną padengti plonyčiu klijų sluoksniu. Tais pačiais metais pirmieji eksperimentiniai lipniosios juostos pavyzdžiai buvo išsiųsti išbandyti klientams. Galiausiai 1930 m. gegužės 27 d. R. G. Driu patentavo savo išradimą – skaidrią ploną lipniąją juostą, į kurios sudėtį įėjo celofanas, kaučiukas ir kelios dervos. Atspari drėgmei ir temperatūros svyravimams juosta greitai išplito kanceliarijos, statybos, pramonės ir daugelyje kitų sričių (ypač pakavimo), o nelengvais Didžiosios depresijos metais žmonės šia juosta netgi suklijuodavo įskilusius kiaušinius, kad galėtų juos ilgiau išlaikyti nesugedusius.


Gali ir pakenkti


1932 m. lipnioji juosta buvo patobulinta, sukonstravus specialią jos ritinėliui skirtą dėžutę su ašmenėliais, kad būtų lengva juostą nupjauti. Vėliau buvo sugalvota kitų patobulinimų, lipniąją juostą imta gaminti ne tik skaidrią, bet ir įvairių spalvų. Kompanija „Minnesota Mining and Manufacturing“, išgarsėjusi darbuotoju, sukūrusiu iki šiol visame pasaulyje naudojamą lipniąją juostą, pakeitė pavadinimą į „3M“ ir tapo solidžia tarptautine korporacija. Jos būstinė įsikūrusi Minesotos valstijos Sent Polio mieste, o padaliniuose įvairiose pasaulio šalyse dirba apie 85 tūkst. žmonių.

REKLAMA


Lipniosios juostos gamybos technologijas plėtojo ir šią produkciją ėmė gaminti ir kitos kompanijos. Viena pagrindinių „3M“ konkurenčių tapo britų „Sellotape“. Dabar lipniosios juostos gamyba pasaulyje užsiima daugybė įmonių, o jų gaminių asortimentas – labai gausus. Be įprastos lipniosios juostos, labai populiarios yra juostos, skirtos elektros izoliacijai, santechnikos, dažymo, statybos ir kitiems darbams.


Lipnioji juosta yra nepamainoma pagalbininkė, bet visgi reikia elgtis su ja atsargiai ir naudoti ją apgalvotai, ypač kai norime suklijuoji popierių. Paprastai nuplėšti nuo popierinio paviršiaus šios juostos dažniausiai nepavyks, mat klijai per gana trumpą laiką giliai įsigeria į popierių. Bene garsiausias atvejis, kai lipnioji juosta ne tiek padėjo, kiek pakenkė, yra istorija su Kumrano rankraščiais, aptiktais 1947 m. ir vėliau Izraelyje, urvuose greta Negyvosios jūros, taip pat keliose kitose vietose. Šie senovės žydų manuskriptai datuojami laikotarpiu nuo III a. pr. Kr. iki I a. Iš viso rastas 981 rankraštis ar rankraščių fragmentas, per stebuklą daugybę amžių išlikęs dėl sauso ir karšto vietovės klimato. Mokslininkai iš pradžių senoviniams dokumentams klijuoti naudojo skaidrią lipniąją juostą. Dabar restauratoriai su didžiausiu vargu šalina ją ir klijų likučius nuo unikalių dokumentų.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.