Ateities susisiekimas vyks po žeme?

Ateities susisiekimas vyks po žeme?


Skristi it paukščiams buvo sena žmonių svajonė, apdainuota dar antikiniuose kūriniuose. Tik štai iki pat XX a. pradžios, t. y. iki aviacijos atsiradimo, žmonijai geriau sekėsi raustis žemėje lyg kurmiams. Ir nors tai skamba ne itin romantiškai, kai kurie urbanistikos ir transporto specialistai jau šiandien teigia, jog susisiekimo ateitis – ne ore, o po žeme.


Vitalijus BALKUS


Antikiniai karo „kurmiai“


Kad priešus galima pulti iš po žemės, karo strategai suprato labai seniai – pirmieji duomenys apie tai, kad tuneliai buvo kasami po priešų gynybiniais įtvirtinimais, siekia net IX a. pr. Kr. Maža to, jau prieš 2,5 tūkst. metų, tiksliau, V a. pr. m. e., graikų autorius Enėjas Taktikas savo veikale „Apie apsiaustį“ detaliai aprašė sienų griovimo būdą, kai jas pasiekus tuneliu kasama ertmė ir jos viršus sutvirtinamas medinėmis kolonomis. Kai ertmė tampa pakankamai didelė, kolonos padegamos ir lubos įkrinta kartu su viršuje esančiais statiniais.


Ši priemonė buvo veiksminga, vėliau ją naudojo tiek persai, tiek Aleksandras Makedonietis Gazos miesto įtvirtinimams sugriauti, tiek romėnų karo strategai. Tiesa, tam reikėjo daug laiko, bet tuomet karai vyko lėtai: pavyzdžiui, Romos karvedys Markas Furijus Kamilas laikė apsuptą etruskų Vejų miestą net septynerius metus (kai kurių šaltinių teigimu, 10 metų), tad laiko požeminiam puolimui surengti turėjo per akis.

REKLAMA


Vis dėlto ne visi buvo tokie kantrūs – manoma, kad požeminių tunelių kasimui paspartinti jau antikinėje Graikijoje buvo naudojami primityvūs sraigto principu veikiantys mechanizmai. Nežinia, ar jau tuomet kas pradėjo svajoti apie po žeme laisvai judančias savaeiges mašinas, bet su kiekvienu žmonijos pasiekimu požeminių darbų srityje ši idėja vis atgimdavo.


Ankstyvaisiais viduramžiais antikos požeminio karo taktika buvo užmiršta, kaip ir daugelis kitų civilizacijos laimėjimų, tačiau, išradus paraką, kariuomenės vėl ėmė rengti priešams požemines „staigmenas“, tik šį kartą naudodamos parako griaunamąją jėgą. Nestovėjo vietoje ir civilinės požeminių darbų technologijos – pirmųjų tunelių statytojai galėjo pasikliauti tik savo raumenų jėga ir kastuvų tvirtumu, o sprogmenų era atvėrė kelią tikroms požeminėms statyboms.


„Juk ten tiek daug vietos“


Būtent šis teiginys įrašytas pirmojo Londono metro statybos pasiūlymo dokumentuose. Tiesa, pirminė transporto tunelių paskirtis buvo kuo tiesiausiu keliu sujungti svarbius objektus. Pirmoji žinoma viešosios paskirties pralaida po upe buvo pastatyta dar Babilone apie 2160 m. pr. m. e. Viešosios paskirties tuneliai pėstiesiems ar vežimams buvo statomi ir antikos laikais, o po viduramžių sąstingio požeminė statyba vėl suklestėjo. 1826–1830 m. buvo pastatytas pirmasis pasaulyje geležinkelio, besidriekusio iš Liverpulio į Mančesterį, tunelis.

Tikra revoliucija tapo tunelių kasimo įrenginių – kasybos skydų – naudojimas 1825 m. kasant tunelį po Temze. Darbininkai buvo apsaugoti nuo pavojaus būti palaidotiems po žeme, vienu metu galėjo dirbti net dvi brigados: viena ir toliau ilgino tunelį, o kita, ėjusi iš paskos, mūru stiprino jo sienas.

REKLAMA


Labai greitai darbininkus su kastuvais ir kirstukais pakeitė garo mašinos. Nieko nuostabaus, kad kai 1860-aisiais buvo pradėta pirmojo Londono metro statyba, darbai vyko ganėtinai sparčiai. 1863 m. naujos transporto priemonės vagonai jau vežė pirmuosius keleivius. Be abejo, pirmųjų metro sistemų statybos sąnaudos buvo milžiniškos. XIX a. pabaigoje statyti metro, be Britanijos imperijos, galėjo sau leisti Austrija-Vengrija (Budapešto metro), Prancūzija ir Jungtinės Amerikos Valstijos.


Garo mašinų suteikiama galia ir vėl paskatino ieškojimus „mechaninių kurmių“ kūrimo srityje. XX a. pradžioje kone dešimtimis buvo išduodami savaeigių požeminių mašinų patentai. Tiesa, visi jie tebuvo idėjų aprašymai be bandymų sukurti visą veikiantį mechanizmą. Vis dėlto galiausiai tokia mašina buvo sukurta.


Slaptasis sovietų ginklas


1964 m. Uralo kalnus sudrebino galingas sprogimas. Tai buvo vieno slapčiausių SSRS karinių projektų pabaiga. Tačiau dar grįžkime į XX a. 4-ąjį dešimtmetį, kai požeminiais laivais rimtai susidomėjo net kelios technologiškai stiprios valstybės.


Ankstesni projektai tebuvo įkvepiančios fantazijos, o išradus vidaus degimo variklį, ypač tvirtų metalo lydinių pjovimo galvutę, atsiradus modernių hidraulinių ir elektros valdymo sistemų požeminio laivo idėja sudomino net vyriausybes. Pirmiausia to ėmėsi Vokietija ir Sovietų Rusija. Vokietija po Versalio taikos buvo netekusi galimybės kurti įprastą karinę techniką, tad ieškojo būdų sutartį apeiti. Na, o Rusija tuomet buvo apsėsta pasaulinės revoliucijos idėjos, ir naujas superginklas buvo itin geidžiamas.


1930 m. rusų inžinierius Aleksandras Trebelevas ėmėsi spręsti techninį laisvai keliaujančios požeminės mašinos galvosūkį. Ypač sudėtingą mechaninę dalį jis sukūrė stebėdamas... gyvą kurmį. Naudodamasis rentgeno aparatu, inžinierius stebėjo gyvūno kaulų ir sąnarių judesius, ir taip buvo sukurta kapsulė, kuri galėjo laisvai judėti po žeme, valdoma tiek nuotoliniu būdu per kabelį, tiek viduje esančio operatoriaus. Tik štai pirmieji bandymai parodė, kad mašina ne tik yra labai lėta, net ir palankiausiomis sąlygomis tegalinti keliauti vos 10 m/val. greičiu, bet ir nuolat genda. Ypač daug problemų kėlė kasimo mechanizmas, katastrofiškai trūko ir variklio galios.



Vokiečių konstruktoriaus Hornerio fon Vernerio požeminio karinio laivo projektas, patentuotas 1933 m., buvo kur kas ambicingesnis. Pagal pirminius duomenis, savaeigė požeminė mašina turėjo judėti ne lėčiau nei 7 km/val. greičiu, gabenti iki 300 kg sprogmenų ir 5 diversantų grupę. Mašinos bandymai buvo pradėti, o 1940-aisiais, karui su britais įsibėgėjus, rimtai svarstyta naudoti požemines H. fon Vernerio mašinas salai pasiekti. Iš vis dar eksperimentinio projekto ir išbandytos aviacijos buvo pasirinkta pastaroji, o H. fon Vernerio požeminis laivas taip ir liko bandymų stadijos.


Dar vienas požeminės kovinės sistemos projektas, sukurtas kito vokiečių išradėjo Heinricho Riterio fon Fiuchtbauerio, turėjo tapti tikru požeminiu traukiniu, kurio ilgis – daugiau kaip 500 m, o svoris – daugiau nei 60 tūkst. tonų. Jis turėjo būti apginkluotas net specialiomis požeminėmis torpedomis it povandeninis laivas jūroje. Nors projektas atrodė daugiau nei utopiškai, buvo palaimintas ir kai kurios jo sistemos buvo bandomos praktiškai. Ir nereikia tuo stebėtis, nes Adolfas Hitleris apskritai mėgo panašius projektus – pavyzdžiui, buvo pritarta supertanko projektui, o didžiausia artilerinė patranka „Dora“ buvo ne tik pagaminta, bet ir panaudota karo metu.


Karui pasibaigus nei H. fon Vernerio, nei H. R. fon Fiuchtbauerio idėjos nebuvo užmirštos, juolab kad projektų dokumentai pateko į sovietų rankas. Sovietai buvo itin suinteresuoti naujos ginkluotės, galinčios atsverti Vakarų aviacijos pranašumą, kūrimu. Balistinės raketos dar nebuvo tobulos, aerodromų potencialių priešų pasieniuose sovietai neturėjo, tad požeminio kovinio laivo projektas tapo vėl aktualus.


Ir apie 1960-uosius gimė pirmasis kovinis „kurmis“ – maždaug 30 m ilgio ir 4 m skersmens cilindras su galinga pjovimo galvute. Taip pat buvo išspręsta galios stygiaus problema – įrenginyje sumontuotas nedidelis branduolinis reaktorius. Monstras galėjo judėti 10 km/val. greičiu. Siekiant patikrinti judėjimo per kuo įvairiausią gruntą galimybes, praktiniai bandymai vyko daugelyje šalies vietų. Bandymas Uralo kalnuose 1964 m. tapo paskutinis – sistema sprogo, ekipažas žuvo, o mėginti traukti iš kelių šimtų metrų gylio radioaktyvių nuolaužų niekas nesiryžo. Teoriniai tyrimai vyko dar kelerius metus, bet galiausiai buvo sustabdyti, juolab kad tobulėjant balistinėms raketoms tokių sistemų jau nebereikėjo. Ar tai istorijos pabaiga? Tikrai ne.

REKLAMA


Paviršius – gyvenimui, požemiai – susisiekimui


Transporto srautams vis didėjant, įprasti keliai ir geležinkeliai tiesiog nebegali patenkinti keliautojų poreikių. Vakarų šalyse tai tapo akivaizdu jau XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Kurį laiką buvo manoma, kad aviacija galiausiai pakeis geležinkelio sistemą ar net tolimą susisiekimą automobiliais, palikdama pastariesiems tik pavėžėjimo iki artimiausio oro uosto funkciją. Tačiau realybė viską pakoregavo savaip.


Nors lėktuvai leidžia judėti greitai, pasiruošimo skrydžiui procedūra vis ilgėjo. Po kelių šiurpių teroro aktų saugumo standartai buvo taip sugriežtinti, kad dabar visai normalu 2 val. laukti skrydžio, trunkančio, pavyzdžiui, 40 min. O miestuose susisiekimas oru nėra įmanomas. Taigi geležinkeliai vėl tapo aktualūs, o kai yra paklausa, atsiranda ir noras kurti vis pažangesnius technologinius sprendimus – traukiniai ėmė judėti daug greičiau ir pasidarė gerokai talpesni. Kartu su traukiniais kito ir geležinkelių mažųjų brolių – metro – sistemos. Dar prieš 50 metų metro buvo didžiųjų miestų privilegija, stotys dažnai atrodė lyg požeminiai rūmai, o šiandien metropolitenas yra tiesiog požeminis statinys, kurį stengiamasi pastatyti kuo paprasčiau, pigiau ir greičiau. Šiuo metu pasaulyje metro sistemas turi net kai kurie Klaipėdos dydžio miestai. Svarbiausia tai, kad požeminė statyba, pasak ekspertų, per 5 dešimtmečius atpigo keleriopai.


O jeigu galima pigiai statyti požemines traukinių sistemas, gal įmanoma žengti ir kitą žingsnį – kurti individualias kelionių sistemas? Tokia idėja kilo žymiam amerikiečių verslininkui Ilonui Maskui, ir jos esmė – labai paprasta: kas, jei žmonės, atvažiavę nuosavais automobiliais, galėtų toliau kartu su savo transporto priemonėmis viešaisiais vagonais tęsti kelionę tuneliais, paskirsčius juos it kokius siuntinius?


Taip 2016 m. buvo įkurta „The Boring Company“. Šios įmonės tikslas – pigiai ir greitai po miestais kasti tarpusavyje susisiekiančių tunelių sistemas, kuriomis riedėtų vagonai, vežantys automobilius ir jų keleivius. Nors iš pradžių atrodė, kad ši idėja yra tiesiog graži svajonė, šiandien kompanija jau įgyvendina pirmuosius nedidelius komercinius projektus, pavyzdžiui, Las Vegase. Kita veiklos kryptis – tarpmiestiniai tuneliai, kuriais traukiniai judėtų beorėje aplinkoje. Be abejo, šie projektai pirmiausia bus aktualūs ten, kur žemės kaina – didžiulė, kur didelis užstatymo tankis ir gyvena daug gyventojų, o žmonės pajėgūs mokėti už naujovę, t. y. jie atkartos metro atsiradimo istoriją.

REKLAMA


Kariškiai atgaivina idėją


Kalbėjome apie H. R. fon Fiuchtbauerio idėją sukurti požeminį laivą ir apginkluoti jį torpedomis. Pasirodo, po beveik 80 metų idėja vėl tapo įdomi kariškiams. 2010 m. Jungtinių Amerikos Valstijų perspektyvių karinių tyrimų valdyba paskelbė konkursą robotizuotai torpedai, kuri būtų išmetama iš lėktuvo, o vėliau keliautų po žeme iki taikinio, sukurti. Ir, kaip dabar tiksliai žinoma, pasiūlymų tikrai buvo pateikta.


Savaeigių požeminių mašinų kūrimas, pavyzdžiui, geologų ir statybininkų reikmėms, taip pat vyksta labai intensyviai, jau dabar rinkoje siūloma įvairių zondų, kurie gali judėti po žeme lyg tikri kurmiai. Be abejo, tarp kelių ar keliasdešimties centimetrų dydžio zondo ir požeminio laivo skirtumas yra, tačiau nepamirškime, kad dar visai neseniai, iki skraidyklių atsiradimo, kasdienės asmeninės aviacijos idėja taip pat buvo nurašyta.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.