Futbolo karas kilo ne vien dėl futbolo

Futbolo karas kilo ne vien dėl futbolo


Prieš pusę šimto metų Centrinėje Amerikoje vyko karas, kurio priežastys iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti absurdiškos ir netgi juokingos, bet padariniai buvo tragiški – konfliktas pasiglemžė kelis tūkstančius gyvybių ir labai ilgam sugadino dviejų kaimyninių valstybių santykius.


Manvydas VITKŪNAS


Futbolas Pietų ir Centrinėje Amerikoje savo populiarumu prilygsta krepšiniui Lietuvoje. Tai – daugiau nei sportas ar antroji religija, tai – vienas iš tautas telkiančių veiksnių, labai svarbių nacionalinio identiteto simbolių. Todėl drama, prasidėjusi stadione, tapo tarsi kibirkštimi parako sandėlyje, sukėlusia didžiulį gaisrą ir lėmusia labai skaudžias pasekmes abiem valstybėms. Teiginys, kad karas tarp Hondūro ir Salvadoro 1969 m. kilo dėl futbolo, teisingas tik iš dalies. Karą lėmė daug priežasčių, įsisenėjusių prieštaravimų ir konfliktų, o futbolo mėgėjų aistros galiausiai tapo galingu jų katalizatoriumi.


Kaimynų nesutarimai


Pirmiausia – šiek tiek geografinės informacijos ir statistikos. Hondūras ir Salvadoras – kaimyninės valstybės Centrinėje Amerikoje. Hondūras plotu yra gerokai didesnis, užima 112 tūkst. kvadratinių kilometrų teritoriją ir šiaurėje turi didelę prieigą prie Karibų jūros, o pietuose – siaurą prieigą prie Ramiojo vandenyno. Ši valstybė ribojasi su Salvadoru, Gvatemala, Belizu ir Nikaragva. Sostinė – Tegusigalpa. Šiuo metu Hondūre gyvena apie 9,5 mln. žmonių.

REKLAMA


Salvadoras pagal užimamą teritoriją yra kur kas mažesnė valstybė (vos 21 tūkst. kvadratinių kilometrų), prigludusi prie Ramiojo vandenyno, o sausumoje besiribojanti su Gvatemala ir Hondūru. Sostinė – San Salvadoras. Gyventojų skaičius šalyje siekia 6,5 mln.


Abi šalys daug kuo panašios: kadaise buvo Ispanijos kolonijos, o nuo 1823 iki 1839 m. kartu su Gvatemala, Altosu (buvusi valstybė, dabar – Gvatemalos dalis), Nikaragva ir Kosta Rika netgi sudarė bendrą valstybę – Centrinės Amerikos Federaciją. Galiausiai šalys (abi – ispanakalbės ir katalikiškos) nusprendė gyventi savarankiškai, buvo gana panašaus ekonominio lygio. Dėl agrarinio ekonomikos pobūdžio, didelės dalies visuomenės skurdo ir dažnų karinių perversmų joms buvo klijuojama žeminanti bananų respublikų etiketė.


Pramonė buvo labiau išplėtota Salvadore, bet šioje šalyje, plotu net triskart mažesnėje už Lietuvą, didžiule bėda tapo sparčiai auganti gyventojų populiacija ir dirbamosios žemės stygius. Todėl nemažai salvadoriečių geresnio gyvenimo ieškojo tolimesnėse šalyse (ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose) ar stengėsi įsikurti čia pat, už sienos, gerokai rečiau gyvenamo Hondūro teritorijoje. Padėtį dar labiau blogino tai, kad valstybių siena nebuvo aiškiai demarkuota, dėl tam tikrų pasienio ruožų buvo ginčijamasi, ir salvadoriečiai dažnai skųsdavosi, kad juos, įsikūrusius Salvadoro pakraštyje, veja lauk Hondūro pasieniečiai, teigdami, jog tai jų teritorija.

REKLAMA


Hondūre salvadoriečiai išties dažnai buvo kaltinami (ir dažniausiai – pagrįstai) savavališka Hondūro pasienio sričių kolonizacija, neteisėtu žemių užėmimu, o Salvadoro laikraščiai aistringai aprašydavo žiauraus elgesio su tautiečiais kaimyninėse valstybėse atvejus. 1961 m. išties kilo nelegalių imigrantų iš Salvadoro ir Hondūro pareigūnų susišaudymas, jo metu vienas salvadorietis žuvo. Tai itin pablogino abiejų valstybių santykius. Netrukus Hondūro vyriausybė pradėjo deportuoti nelegalius imigrantus iš šalies, o atgautas žemes dalijo savo valstiečiams. Salvadoriečių, jau įsikūrusių Hondūro teritorijoje, prašymai suteikti šios šalies pilietybę dažniausiai buvo atmetami (pilietybė suteikta tik ketvirtadaliui Hondūre įsikūrusių salvadoriečių). Visa tai skatino gana neigiamą vienų kaimynų požiūrį į kitus. Dar viena, rečiau minima, priežastis, galėjusi paskatinti konflikto eskalavimą, buvo didelė Hondūro valstybės skola Salvadorui. Karas galėjo tapti radikaliu būdu atsikratyti skolų naštos.


Lemtingas šūvis


Nors buvo daug nesutarimų, dar 1969 m. pradžioje daugelis žmonių nei Hondūre, nei Salvadore negalėjo pagalvoti, kad netrukus tarp abiejų valstybių kils išties kruvinas karas. Tačiau oficialioji propaganda (ypač Hondūre) kaitino aistras ir darė salvadoriečius atpirkimo ožiais savo piliečių akyse. Salvadoriečiai buvo vaizduojami ne tik kaip žemgrobiai, bet ir valdantys neproporcingai didelę dalį parduotuvių (ypač – drabužių ir avalynės, mat Salvadore buvo gerai išplėtota lengvoji pramonė, daug prekių buvo parduodama gretimose šalyse), esą nesąžiningai lobstantys tuo metu, kai dauguma tikrųjų hondūriečių skurdo. Teigta, kad atvykėliai atima iš hondūriečių darbo vietas. Manoma, kad taip tuometis Hondūro prezidentas, generolas Osvaldas Enrikė Lopesas Areljanas bandė nukreipti savo šalies piliečių dėmesį nuo tikrųjų skurdo priežasčių. Salvadorą tuo metu taip pat valdė generolas, tapęs prezidentu, – Fidelis Sančesas Hernandesas. Jis ėmė svaidytis žaibais, kai dėl Hondūre pradėtų pertvarkų iš šios šalies į ir taip perpildytą Salvadorą ėmė masiškai grįžti tėvynainiai. Televizorių ekranuose ir laikraščiuose mirgėjo reportažai, kuriuose pabėgėliai neslėpė ašarų, apmaudo, nusivylimo, pasakojo apie esą grubų Hondūro pareigūnų elgesį.



Visi šie įvykiai lyg tyčia sutapo su atranka į 1970 m. pasaulio futbolo čempionatą. Atrankos etape 1969-ųjų birželį Hondūro ir Salvadoro futbolo rinktinės turėjo sužaisti dvejas rungtynes (iki dviejų vienos komandos pergalių, o jei būtų buvusios lygiosios, viskas būtų turėję spręstis trečiose, lemiamose, rungtynėse). Pirmasis varžovų susitikimas vyko Hondūro sostinėje Tegusigalpoje. Hondūriečiai brutaliai elgėsi su kaimyninės šalies sportininkais ir sirgaliais, rengė provokacijas prie viešbučių, kur šie buvo apsistoję, visą naktį skandavo šūkius, laidė petardas, neleido varžovų rinktinės futbolininkams pailsėti. Rungtynės baigėsi Salvadoro komandos pralaimėjimu 1:0. Viena per televiziją šias rungtynes stebėjusi salvadorietė sirgalė nusišovė, esą negalėdama pakelti savo šalies pažeminimo. Šią savižudybę išsamiai aprašė Salvadoro spauda, o merginos laidotuvėse dalyvavo pats šalies prezidentas, karstas buvo apklotas valstybės vėliava. Netrukus paaiškėjo, kad merginos paleistas savižudiškas šūvis, iš pradžių pasitelktas propagandos tikslais, tapo tikro karo pradžia.


Kruvinos aistros


Atsakomųjų rungtynių į Salvadoro sostinę atvykusiems Hondūro futbolininkams ir sirgaliams vietos gyventojai surengė tikrą pragarą – visą naktį kėlė baisų triukšmą prie viešbučio, kelis kartus imitavo atakas, degino padangas ir Hondūro vėliavas. Kai kurie išdrįsę atvykti iš Hondūro palaikyti savo komandos sirgaliai buvo žiauriai sumušti, atsidūrė ligoninėje. Antrąsias rungtynes rezultatu 3:0 laimėjo Salvadoro futbolininkai. Po šių rungtynių Hondūre buvo užpulta daugybė imigrantų iš Salvadoro ir net šios šalies diplomatų, dešimtys žmonių žuvo. Šį kartą iš Hondūro į tėvynę plūstelėjo jau keliasdešimties tūkstančių pabėgėlių banga. Salvadoro vyriausybė netgi apkaltino Hondūrą pradėjus vykdyti masinius žmogaus teisių pažeidimus, o žiniasklaida tai vadino tiesiog genocidu. Aistros abiejose valstybių sienos pusėse pasiekė „virimo temperatūrą“. Birželio 24 d. Salvadore buvo paskelbta dalinė mobilizacija ir karinė parengtis. Dar po dviejų dienų Salvadoras oficialiai nutraukė diplomatinius santykius su Hondūru.

REKLAMA


Trečiosios rungtynės, turėjusios išaiškinti serijos laimėtoją, vyko trečiojoje šalyje – Meksikoje – 1969 m. birželio 27-ąją. Po pratęsimo pergalę šventė Salvadoro futbolininkai – rungtynės baigėsi rezultatu 2:1. Tą pačią dieną Hondūras pareiškė nutraukiąs diplomatinius santykius su Salvadoru. Netrukus prasidėjo pasienio incidentai, o liepos 14–20 d. įsiliepsnojo trumpas, bet labai kruvinas šalių karas, dažniausiai vadinamas tiesiog Futbolo karu. Labiau sekėsi Salvadoro kariuomenei – ji gana giliai, daugiau nei 70 kilometrų, įsiveržė į Hondūro teritoriją, užėmė dviejų provincijų centrus, tiesa, galiausiai puolimas buvo sustabdytas, hondūriečiams ėmus efektyviau gintis, o salvadoriečiams pristigus degalų ir amunicijos. Beje, šis karas įėjo ir į karo aviacijos istoriją: tai buvo paskutinis didesnis karinis konfliktas, kuriame abi šalys naudojo kovos lėktuvus su propeleriais (pasaulis jau buvo įžengęs į reaktyvinės karo aviacijos amžių). Tikrų bombonešių nei Salvadoras, nei Hondūras taip pat neturėjo, todėl bombardavimo tikslais naudojo modifikuotus transportinius lėktuvus.


Įsikišus tarptautiniams tarpininkams, kovos veiksmai buvo nutraukti. Galiausiai Salvadorui rugsėjo 2 d. teko atitraukti savo pajėgas (nors iš pradžių šalies vadovybė tikino nieku gyvu nesitrauksianti iš užimtų teritorijų ir ginsianti ten gyvenančių savo tautiečių teises) ir pripažinti, kad šį karą pralaimėjo abi šalys, patyrusios labai didelių žmogiškųjų, politinių ir ekonominių nuostolių. Kovų metu žuvo ne mažiau kaip 700 salvadoriečių ir apie 1,2 tūkst. hondūriečių, o kartu su civiliais gyventojais aukų skaičius siekė iki 5 tūkst. Įvairaus sunkumo sužalojimų patyrė daugiau nei 12 tūkst. gyventojų. Nors karas baigėsi, mažesni pasienio susidūrimai vyko iki pat 1976 m. Hondūro ir Salvadoro diplomatiniai santykiai buvo atkurti 1980-aisiais, o abiejų valstybių siena galutinai nustatyta tik 1992 m.


Įdomus faktas, kad vargais negalais prasiveržusi į 1970 m. pasaulio futbolo čempionatą Salvadoro rinktinė nepelnė nė vienos pergalės ir liko paskutinė savo grupėje bei negalėjo tęsti kovos kituose čempionato etapuose.


Daugiau įdomių straipsnių rasite žurnaluose „Savaitė“ ir „Ar Žinai, Kad?“