Sueco kanalas – įgyvendinta tūkstantmetė svajonė

Sueco kanalas – įgyvendinta tūkstantmetė svajonė


Viduržemio ir Raudonąją jūras, kartu Atlanto ir Indijos vandenynų baseinus jungiantis Sueco kanalas, esantis Egipte, buvo atidarytas prieš 150 metų, 1869 m. lapkričio 17 d. Šis įspūdingas 193 kilometrų ilgio inžinerinis įrenginys jau pusantro šimtmečio yra viena svarbiausių laivybos arterijų pasaulyje (kita – Atlanto ir Ramųjį vandenynus jungiantis Panamos kanalas). Taip pat šis kanalas – savotiška dviejų žemynų – Azijos ir Afrikos – riba.


Manvydas VITKŪNAS


Laivybos kelias iš Viduržemio jūros link Indijos vandenyno buvo svajonė, puoselėta ne vieną tūkstantį metų. Dar senovės Egipto faraonai ieškojo kelio savo laivams plaukti į Raudonąją jūrą. Galiausiai svajonė buvo įgyvendinta, iškasus vadinamąjį Faraonų kanalą.


Faraonų kanalas


Kuris iš didingos senovės pasaulio valstybės valdovų buvo pagrindinis šios grandiozinės statybos iniciatorius, neaišku. Tarp galimų pirmųjų kanalo statytojų minimas faraonas Senusertas II, valdęs šalį 1878–1839 m. prieš Kristų. Neabejotina, kad kanalas tikrai veikė, Egiptą valdant faraonui Nechui II. Grandiozinė kanalo statyba su pertraukomis vyko daug šimtmečių. Strateginės reikšmės vandens kelias buvo iškastas, bet kelis kartus užslinko smėlio, tad vaga ne kartą valyta, atkurta.


Faraonų kanalas buvo iškastas ne tarp Viduržemio ir Raudonosios jūrų (kaip dabartinis Sueco kanalas), o tarp Nilo upės žemupio ir Raudonosios jūros. Iš Nilo laivai plaukdavo kanalu iki Didžiojo Karčiojo ežero, o iš jo dar vienu, trumpesniu, kanalu pasiekdavo Raudonąją jūrą. Egiptiečiams svarbiausias tolimosios prekybos taškas buvo vadinamoji Punto žemė (šiaurinė dabartinio Somalio dalis), iš kur jie atsigabendavo religinėms ceremonijoms būtinų smilkalų, dažančių medžiagų, dramblių kaulų, brangios medienos, žvėrių kailių ir gyvų žvėrių (ypač beždžionių), aukso, vergų bei kitų prekių.

REKLAMA


Dar vienas Faraonų kanalo rekonstrukcijos etapas vyko tais laikais, kai Egiptas tapo didžiulės Persijos valstybės dalimi – apie 500 m. prieš Kristų. Norėdamas pažymėti šį įvykį, karalius Darėjas I prie Nilo liepė pastatyti obeliską. Vėliau kanalu rūpinosi Egiptą valdžiusios Ptolemajų dinastijos valdovai. Dar kartą kanalą pagilino ir išplatino romėnai imperatoriaus Trajano valdymo laikais, jau I ir II a. sandūroje. Tuomet Faraonų kanalas buvo vadinamas Trajano upe, jame galėjo laisvai prasilenkti dvi triremos (dideli irkliniai laivai).


Ilgainiui kanalas buvo apleistas ir trumpam atkurtas apie 642 m., Egiptą užkariavus arabams. VIII a. Faraonų kanalas galutinai sunyko ir netgi buvo specialiai užpiltas, arabų Kalifatą valdant Abu Džafarui al Mansurui. Šis kalifas labai rūpinosi Bagdado ir Damasko plėtra, todėl norėjo, kad svarbiausi prekybos keliai eitų per dabartinio Irako ir Sirijos teritoriją. Prie kanalo atkūrimo projektų buvo grįžta tik 1569 m., Osmanų imperijos valdymo laikais. Tačiau šis projektas taip ir liko popieriuje.


Tarptautinis projektas


Europiečiai kanalo tarp Viduržemio ir Raudonosios jūrų statyba ėmė rūpintis pačioje XVIII a. pabaigoje, garsiosios Napoleono Bonaparto karinės kampanijos Egipte metu. Ambicingasis Prancūzijos valdovas pavedė inžinieriams parengti pirminį kanalo projektą. Deja, specialiai sudarytos komisijos nariai padarė klaidų ir pateikė Napoleonui neteisingas išvadas – esą Raudonosios jūros lygis yra 10 metrų aukščiau nei Viduržemio jūros, todėl kanalo neįmanoma įrengti be šliuzų. Todėl naują kanalą pasiūlyta įrengti senojo Faraonų kanalo vietoje, o šiauriniu šio strateginio laivybos kelio tašku turėjo tapti Aleksandrijos uostas.

REKLAMA


Kanalas turėjo būti labai brangus (sąmata siekė 30–40 mln. Prancūzijos frankų). Visgi tąsyk kanalo statybos idėja liko neįgyvendinta ne dėl techninių ar finansinių kliūčių, o pasikeitus politinėms aplinkybėms: praradęs viltį užkariauti Egiptą, Napoleonas grįžo į Europą. Vertindamas pateiktą projektą, jis konstatavo: „Tai didis darbas, bet aš negaliu jo įgyvendinti dabar. Galbūt ateityje Osmanų imperija imsis šio darbo ir pelnys sau neblėstančią šlovę.“


Visgi kanalo statybos ėmėsi ne turkai, o europiečiai. 1841 m. britų karo inžinieriai nustatė, kad jų kolegos prancūzai apsiriko, vertindami galimos kanalo trasos vietą, ir iškasti kanalą tarp dviejų jūrų tiesiai, o ne pasitelkus senąjį Faraonų kanalą, gali būti lengviau, nei atrodo. 1846-aisiais buvo įkurta pirmoji kanalo statybos bendrovė, joje pirmuoju smuiku ėmė griežti prancūzų teisininkas ir diplomatas Ferdinandas de Lesepsas ir italų kilmės austrų inžinierius Aloisas Negrelis. Kanalo statytojai pasinaudojo savo ryšiais su įtakingais asmenimis, visų pirma – Osmanų imperijai priklausiusio, bet nemenką autonomiją turėjusio Egipto valdytoju, mokslus Prancūzijoje baigusiu Muchamedu Said-paša. Jis sutiko, kad būtų statomas tarptautinis, visų pasaulio valstybių laivams atviras kanalas.


1855 m. sumanymui pritarė ir pats Osmanų imperijos sultonas, o 1859-aisiais Paryžiuje buvo įsteigta Visuotinė Sueco kanalo statybos bendrovė. 53 proc. šios bendrovės akcijų priklausė Prancūzijai, 44 proc. – Egipto vyriausybei ir 3 proc. – kitoms šalims bei asmenims. Pagal koncesijos sutartį, 75 proc. pelno iš kanalo eksploatacijos turėjo tekti investuotojams, 10 proc. – kompanijos steigėjams ir 15 proc. – Egipto vyriausybei.



Kompozitorius pavėlavo


Kanalo statytojų laukė milžiniški iššūkiai – darbas karščiu alsuojančioje dykumoje, kur nebuvo gėlo vandens. Vandenį specialiose talpyklose gabeno daugiau nei 1 600 kupranugarių. Vėliau buvo iškastas nedidelis kanalas, skirtas ne laivybai, o Nilo vandeniui tiekti į kanalo statybos vietą. Čia triūsė nuo 20 iki 40 tūkst. darbininkų iš Egipto, kitų Osmanų imperijos regionų ir Europos. Pirmiausia buvo iškasta šiaurinė kanalo atkarpa nuo Viduržemio jūros iki Didžiojo Karčiojo ežero (jis tuo metu buvo išdžiūvęs ir tik dėl kanalo vėl prisipildė vandens), vėliau – pietinė atkarpa iki Raudonosios jūros. Iš pradžių kanalas buvo 164 kilometrų ilgio, nuo 120 iki 150 metrų pločio, nuo 8 iki 13 metrų gylio. Vėliau jis buvo pagilintas iki 20 metrų, o jo ilgis pasiekė 193 kilometrus, įskaitant kanalo dalis, esančias jūroje (čia kanalo trasa suformuota pagilinus jūros dugną). Svarbiausiu uostu šiaurinėje kanalo dalyje, prie Viduržemio jūros, tapo Port Saidas, o pietuose, prie Raudonosios jūros, – Suecas (kiekvienas iš šių miestų dydžiu dabar prilygsta Vilniui).


Sueco kanalo atidarymas vyko 1869 m. lapkričio 17 d., į grandiozines iškilmes, trukusias savaitę, atvyko Prancūzijos imperatoriaus Napoleono III žmona Eugenija, Austrijos-Vengrijos imperatorius Pranciškus Juozapas I, Prūsijos, Nyderlandų karališkųjų šeimų, Osmanų imperijos ir įvairių Europos valstybių vyriausybių atstovai. Viskas vyko pagal scenarijų, tik vieną jo punktą teko pakeisti: italų kompozitorius Džuzepė Verdis nespėjo laiku baigti operos „Aida“, užsakytos būtent kanalo atidarymo ceremonijai (jos premjera Kairo operos teatre įvyko 1871 m.). Šventė buvo didžiulė, ir švęsti išties buvo ką: mažiau nei 200 kilometrų ilgio kanalas tapo puikia alternatyva 8 tūkst. kilometrų ilgio plaukimui aplink Afrikos žemyną. Negana to, vos prieš pusmetį Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo atidaryta pirmoji transkontinentinė geležinkelio linija. Susisiekimas net keliose planetos vietose tapo daug greitesnis, pasaulis ėmė „mažėti akyse“.

REKLAMA


Pelninga arterija


Sueco kanalas tapo viena svarbiausių strateginių arterijų planetoje. Jo kontrolę iš prancūzų ir egiptiečių palaipsniui perėmė britai. Pirmiausia 1875 m. jie nupirko iš naujojo Egipto valdytojo Ismail-pašos akcijas, priklausiusias Egipto vyriausybei. Prancūzų akcijų dalis bendrovėje ilgainiui taip pat sumenko. 1882-aisiais Didžioji Britanija faktiškai perėmė politinę ir karinę Egipto kontrolę. Tiesa, 1888 m. Stambule vykusioje tarptautinėje konferencijoje buvo pasirašyta konvencija, užtikrinusi galimybę naudotis kanalu visoms pasaulio valstybėms. Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 m., Osmanų imperijos pajėgos iš Sinajaus pusiasalio pusės pabandė užimti kanalą, bet čia dislokuoti britų daliniai ataką atrėmė. 1936-aisiais Didžioji Britanija pripažino Egipto nepriklausomybę, tačiau išlaikė Sueco kanalo kontrolę ir savo karines pajėgas regione. Antrojo pasaulinio karo metais iš Libijos į Egiptą veržęsi vokiečių ir italų daliniai siekė užimti kanalą, bet buvo britų sustabdyti.


1956 m. liepos 26 d. Egipto prezidentas Gamalis Abdelis Naseras, orientavęsis į Sovietų Sąjungą, nacionalizavo kanalą. Įtampa tarp britų ir egiptiečių didėjo jau nuo 1951-ųjų, ne kartą buvo kilę britų karių ir egiptiečių policininkų susišaudymai, o civiliai protestuotojai rengė antibritiškas demonstracijas. Netrukus po kanalo nacionalizacijos britai ir prancūzai pasirašė slaptus susitarimus su Izraeliu, Egipto prezidento paskelbtu mirtinu priešu. Be to, G. A. Naseras teigė, kad Izraelio valstybė turi būti sunaikinta.


1956 m. spalį–1957 m. kovą vyko vadinamasis Sueco karas. Izraelis, remiamas britų ir prancūzų pajėgų, atakavo Egiptą. Kanalas kurį laiką buvo uždarytas, sutriko naftos tiekimas iš Artimųjų Rytų į Vakarų šalis. Dar kartą kanalas buvo uždarytas per 1967-aisiais vykusį Šešių dienų karą. 1973 m. arabų šalių–Izraelio karo metu Sueco kanalą ne kartą kirto egiptiečių ir žydų pajėgos. Kanalas buvo vėl atidarytas tik 1975-aisiais, prieš tai atlikus išminavimo darbus. Sueco kanalo veiklos stabdymas dėl karo veiksmų labai smarkiai pakėlė naftos ir jos produktų kainas Vakarų šalyse, nemažai žmonių pradėjo rinktis automobilius su ekonomiškesniais varikliais. Taip pat imta masiškai gaminti supertanklaivius, galinčius gabenti didžiulį kiekį naftos alternatyviais laivybos keliais.

REKLAMA


Šiuo metu kanalą perplaukia vidutiniškai pusė šimto laivų per parą. Vieno laivo plaukimas užtrunka apie 14 valandų. Pastaruoju metu kanalo pajėgumas labai išaugo, mat atidarytas vadinamasis antrasis Sueco kanalas – tam tikruose ruožuose įrengta paralelinė kanalo vaga, gerokai padidinusi jo pralaidumą. Sueco kanalu vyksta apie dešimtadalį pasaulinės laivybos. Kasmet iš šio kanalo Egipto biudžetas gauna mažiausiai 5 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių pajamų. Tikimasi, kad, baigus kanalo plėtrą, 2023 m. į šalies biudžetą dėl kanalo kasmet įplauks daugiau nei 13 mlrd. dolerių.


Daugiau įdomių istorijų ir straipsnių rasite žurnaluose „Savaitė“ ir „Ar Žinai, Kad?“