Menas – svarbesnis nei raštas?

Menas – svarbesnis nei raštas?


Menas gimė anksčiau nei žmonija. Netikite? Žmogaus veidą primenantis akmuo, aptiktas Pietų Afrikos Makapansgato archeologinėje vietovėje, prieš beveik 3 mln. metų buvo surastas ir rūpestingai parneštas „namo“. Sužavėtas neįprastos akmens formos, kaip nustatyta, ne mažiau nei 30 km jį nešė gauruotas, beždžionę primenantis australopitekas, kad papuoštų savo „namus“ ar nustebintų gentainius.


Vitalijus BALKUS


Gyvūnai menininkai


Žmonės šioje planetoje toli gražu nėra vieninteliai gyvi padarai, kurie gali skleisti garsus, atlikti kūno judesius, dėlioti neįprastai atrodančius daiktus ornamentais vien tam, kad tai darydami pajustų malonumą, nustebintų ar pralinksmintų kitus. Taigi mūsų rūšis nesukūrė jokio nei muzikos, nei šokio, nei dekoravimo, nei tapybos monopolio – gyvūnai taip pat moka nustebinti.


Tai, kad kai kurie paukščiai puošia savo lizdus neįprastais gamtos objektais, tokiais kaip blizgūs akmenėliai, kriauklės, gėlės, – anokia paslaptis daugeliui skaitytojų. Ko gero, esame girdėję istorijų apie mums įprastas šarkas – kad jų lizduose galima rasti tiek blizgančių saldainių popierėlių, tiek vertingų juvelyrinių dirbinių. Įdomu, kad šarka, net ir tobulai papuošusi lizdą, tačiau aptikusi jai įdomų daiktą, jį pasiims ir paslėps, o kai jo prireiks naujam darbui, puikiai prisimins, kur paslėpė, ir ištraukusi panaudos. Be abejo, kalbėti apie tokį elgesį kaip apie meno formą lyg ir negalime, nes toks elgesys būdingas poravimosi sezonu ir tai – pirmiausia būdas atkreipti patelės dėmesį. Tačiau ne viskas yra taip paprasta.

REKLAMA


2018 m. Ispanijos ekologas Fabricijus Serchijas, tyrinėdamas juodųjų peslių (vanaginių šeimos paukščių) populiaciją, pastebėjo lizduose įvairiaspalvių plastiko maišelių. Jie buvo sukabinti taip, kad kuo geriau būtų matomi. Jeigu būtų buvęs poravimosi metas, gal ir nebūtų jokia sensacija. Tačiau taip lizdus puošė jau ten gyvenusios poros, ir jokios akivaizdžios priežasties, pavyzdžiui, apšiltinti lizdą, taip pat nebuvo, nes maišeliai tiesiog kabėjo kaip savotiškos girliandos. Pasirodo, kad tai lėmė paukščių socialinis statusas – kuo labiau paukštis dominavo, tuo įspūdingesnė buvo lizdo puošyba.


Jeigu pažvelgtume į mums pačius artimiausius dabartinius gyvūnus, pamatytume, kad šimpanzės demonstruoja dar įdomesnį elgesį. Jis specialistų aiškinamas tiek gyvūnų „religijos“, tiek meniniu aspektu. Gyvūnai ateina prie drevėto medžio, sušoka šokį, sudainuoja dainą, t. y. garsiai rėkia, ir paėmę akmenį meta į drevę. Ir tai daro reguliariai, tad galiausiai prie „šventų“ medžių susidaro akmenų krūvos. Įdomu, kad jokio racionalaus tokio elgesio paaiškinimo nėra, tai – tik ritualinis elgesys. Todėl nieko nuostabaus, kad protingesni nei šiuolaikinės šimpanzės tolimiausi mūsų protėviai naudojo tai, ką mes esame įpratę laikyti menu, visiškai skirtingais tikslais, ir darė tai visiškai sąmoningai.

REKLAMA


Įžvelgė grožį


Nėra aišku, kas buvo pirmieji Žemės gyventojai, kurie įstengė įžvelgti, pavyzdžiui, žmogaus veido bruožus akmenyje ar medyje, tačiau akivaizdu, kad tai buvo milžiniškas žingsnis abstraktaus mąstymo, be kurio vėlesnis kūrybinis procesas būtų neįmanomas, link.


Olduvajaus (Tanzanijoje) archeologinėje vietovėje, kur radinių amžius – 1,8 mln. metų, pastebėta akmenų, primenančių žmonių veidus, gausa. Panašūs radiniai būdingi ir kitoms vietovėms, ir jokio atsitiktinumo čia nėra. Lygiai taip pat akivaizdu, kad tokie akmenys neturėjo jokios praktinės paskirties. Drąsesni mokslininkai kelia hipotezę, kad antropomorfinių (žmogaus pavidalo) motyvų akmenys nėra vien gamtinės kilmės, kai kurie iš jų buvo apdirbti. Tiesa, įrankių žymių nėra aptikta, tad kol kas per drąsu teigti, jog tai – skulptūros meno pradžia.


Kalbant apie aiškias pirmykščių menininkų darbo žymes, dera paminėti, kad pirmosios gausesnės aptinkamos ant 400 tūkst. metų senumo radinių, na, o pirmasis ornamentas – ant kriauklės išraižytas zigzagas, kuriam – apie 500 tūkst. metų. Ir jį išraižė toli gražu ne tiesioginis mūsų protėvis ir ne evoliuciniai jo pusbroliai, o dar tikras urvinis pitekantropas.


Naujausi radiniai, dėl kurių mokslininkai vis dar neprieina prie bendros nuomonės – menas tai ar ne, yra Izraelyje aptiktos figūrėlės, pavadintos veneromis, kurių amžius – 250–280 tūkst. metų. Jos primena moterų figūras ir proporcingai atitinka daug vėlesnes veneras, kurtas jau mūsų protėvių prieš 30 tūkst. metų, tačiau vienareikšmiškai atsakyti, ar tai – gamtos išdaiga ar menas, vis dar negalime.



Fantazija virto kūnu


Įvairiausių meno dirbinių gausą galime pastebėti maždaug 85 tūkst. metų senumo ir vėlesnėse žmonių stovyklavietėse, nors, pavyzdžiui, pirmieji papuošalai atsirado prieš 130 tūkst. metų. Beje, negalime tiksliai nustatyti, kada atsirado kūno puošybos tradicija, nors tolimi protėviai žinojo apie geležies oksido (ochros) savybes dar prieš 200 tūkst. metų, ir naivu manyti, kad turėdami šį dažiklį, taip pat anglį ir kreidą nebuvo jų panaudoję kūnui gražinti. Be to, ochros likučių aptikta ant įrankių ornamentų, tad akivaizdu, jog senovės „menininkams“ rūpėjo ne tik praktinės, bet ir estetinės įrankių savybės.


Svarbu ir tai, kad puošyba ir primityvusis menas buvo būdingi visoms žmonių rūšims. Štai mūsų evoliuciniai pusbroliai neandertaliečiai žinojo, kas yra karoliai, jau prieš 100 tūkst. metų. Kroatijoje buvo aptikti papuošalo iš erelių nagų, dėvėto būtent to meto neandertaliečio ar neandertalietės, likučiai. Dar įspūdingiau atrodo Prancūzijoje aptikta „kaukė“ – žmogaus veidą primenančią uolieną neandertalietis papuošė kaulo fragmentu ir taip dar labiau padidino panašumą. Čia, beje, kyla klausimas, kokiu tikslu tai buvo daroma? Ar tai – estetinis poreikis, ar vis dėlto apčiuopiame kulto pėdsakus? Tiesa, iki šiol nėra vieno atsakymo, ar turėjo neandertaliečiai religinę sistemą.


Ir tik dabar priartėjame prie to, ką esame įpratę įsivaizduoti, išgirdę žodžius „pirmykštis menas“, t. y. prie tapybos ant uolų. Seniausias piešinys, aptiktas Namibijoje, buvo sukurtas prieš maždaug 55 tūkst. metų. Nors taip ir nepavyko nustatyti, kokį gyvūną norėjo pavaizduoti menininkas, akivaizdu, kad jis stengėsi kuo tiksliau atkartoti to gyvūno proporcijas.

REKLAMA


Seniausi piešiniai Europoje buvo sukurti prieš maždaug 40 tūkst. metų, kai į žemyną atklydo tiesioginiai mūsų protėviai. Be abejo, kartkartėmis pasirodo pranešimų apie atrastą neandertaliečių tapybą, tačiau, kad ir kokie šaunūs buvo mūsų evoliuciniai protėviai, yra didelė tikimybė, kad jie visgi buvo labiau linkę į „taikomąjį meną“.


Labai greitai, žinoma, pagal evoliucijos mastą, žmonės išmoko kurti tikrus šedevrus, atsirado sudėtingų kompozicijų, siužetų ir savotiškų akmens amžiaus komiksų. To laikotarpio meną, ko gero, vainikuoja vėlyvasis šedevras – Fon de Gomo urvo (Prancūzijoje) piešiniai, sukurti prieš maždaug 17–25 tūkst. metų. Juose matyti visi elementai, būdingi šiuolaikinei grafikai.


Religija ar pornografija?


Skulptūros menas taip pat tobulėjo ir, kai mūsų protėviai įžengė į Europą, buvo tikrai įgudusių menininkų. Seniausia gyvūno, tiksliau, žmogaus-gyvūno, o dar tiksliau, žmogaus-liūto, statulėlė buvo aptikta Vokietijoje, jos amžius – apie 40 tūkst. metų. Tiesa, yra autorių, teigiančių, kad tokia sudėtinga, t. y. žmogaus-gyvūno, idėja būdinga daug vėliau egzistavusioms religijoms ir to laiko žmonės negalėjo tokio dalyko net įsivaizduoti. Kaip alternatyvų paaiškinimą jie pateikia versiją, kad ta statulėlė vaizduoja tiesiog ilgaplaukę moterį. Tik štai čia yra vienas įdomus niuansas – moteris, ir tikrai nekyla jokių abejonių, kad moterys taip pat buvo vaizduojamos panašiu laikotarpiu. Kalbame, be abejo, apie vadinamąsias neolitines veneras.


Šios veneros yra tokios pabrėžtinai moteriškos, kad, nors mokslininkai beveik sutaria, jog tai – greičiausiai apeiginiai daiktai ar amuletai vaisingumui skatinti, gali būti ir tiesiog nuobodžiavusių vyrų kūrybos vaisius akims paganyti. Juolab kad Vokietijos Hole Felso urve aptiktas 30 tūkst. metų senumo radinys byloja, jog moterys šį bei tą apie seksualumą irgi išmanė.

REKLAMA


Galiausiai nereikia pamiršti, kad natūralus gimimo ir mirties ciklas ir viskas, kas su juo susiję, buvo neatsiejama tikėjimų dalis iki pat monoteistinių religijų, todėl vienareikšmiškai nuspręsti, ar kuris nors to laikotarpio meno kūrinys, ar tai būtų tapybos darbas ar skulptūra, buvo naudojamas apeigoms ar pramogai, negalime ir negalėsime.


Beje, labai įdomus faktas, kad šalia vienos žymiausių – Švabijos – venerų buvo aptiktas dar vienas sensacingas artefaktas – paukščio kaulas su išgręžtomis kiaurymėmis. Manoma, kad tai – seniausias muzikos instrumentas – fleita, ir jai – net 35 tūkst. metų. Jei kalbėtume apie kitas meno sritis, tokias kaip muzika, šokis ar literatūra, tiksliau, legendų menas, antropologai taip pat turi ką pasakyti. Ir nors garsai akmenyje neatsispindi, galime labai daug sužinoti pažvelgę net ir į šiandien gyvuojančias vadinamąsias primityvias kultūras – jos visos turi mažų mažiausiai mušamuosius instrumentus.


Taigi nėra abejonių, kad savotiški maršai skambėjo jau prieš 300–500 tūkst. metų. Ir tai – ne vien teorinė prielaida, nes yra bent keli kandidatai į pirmojo priešistorės būgno titulą, bet palaukime, ką pasakys mokslininkai. Tiesa, ir dėl seniausios fleitos dabar jau užvirė kova, nes bent du radiniai yra senesni nei minėta fleita iš Švabijos radavietės. Įdomiausias – Slovėnijos Divje Babės urve rastas kaulo fragmentas su kiaurymėmis. Manoma, kad jam – 42–82 tūkst. metų, ir jeigu tai – tikrai fleita, ji – ne šiaip fleita, o neandertaliečių fleita, ir tai jau būtų dviguba sensacija.


Kūryba – šalutinis proto produktas?


Kodėl visos žmogiškosios būtybės anksčiau ar vėliau priėjo prie tokio nepraktiško dalyko kaip menas ir visų mums žinomų tradicinių jo formų? Nors kai kuriose kultūrose, pavyzdžiui, islame, galioja draudimas menine išraiška vaizduoti žmogų, pati meno šaka egzistuoja ir vystosi savitai. Maža to, visos kultūros turi visą menų „rinkinį“, t. y. vaizduojamąjį, kalbos ir muzikos menus.


Šiuo klausimu vyksta tikrai rimtos kovos, nes savo poziciją aršiai gina tiek kultūros ir meno kaip šalutinio evoliucijos produkto šalininkai, tiek tie, kas teigia, jog menas yra evoliucinio pranašumo priemonė. Ir išties sunku sutikti su tuo, kad nuobodžiavęs gilios senovės menininkas turėjo laiko ir noro kurti meno dirbinius šiaip sau. Viena iš įdomesnių hipotezių meno atsiradimą sieja pirmiausia su... žinių saugykla, kur pirmasis vis dėlto buvo žodžio menas, t. y. būtent padavimais buvo perduodamos žinios iš kartos į kartą. Kai kuriems dalykams įsiminti žmonės ėmė kurti „atmintukus“, pavyzdžiui, ant darbo įrankių ornamentais vaizdavo būsimus darbus, kurių nevalia pamiršti, jų eiliškumą ir pan.


Kita įdomi versija meno atsiradimą sieja su būtinybe kuo labiau išnaudoti vis tobulėjusių smegenų galimybes, ir tai būtų jau fiziologinis paaiškinimas. Iš tiesų smegenys, kaip ir kiekvienas organas, reikalauja treniruočių, ir geriausiai treniruotieji, suprask, prisitaikiusieji, palikdavo daugiau palikuonių. Taigi meninė veikla tam kuo puikiausiai tinkama, ir, užuot nuobodžiavęs prie laužo ramiai virškindamas mamutienos gabalą, žmogus tiesiog fiziologiškai buvo stimuliuojamas griebti rėžtuką ir ant pirmo po ranka pakliuvusio kaulo bandyti perkelti savo fantazijas.


Yra ir daugiau teorijų, tiek mums įprastų, pavyzdžiui, kad menas – tai religijos sudedamoji dalis, tiek labai ekstravagantiškų, visgi neabejotina yra viena – kad ir kaip būtų, be meno nebūtų mūsų šiuolaikinės civilizacijos, o gal net ir rūšies.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.