Tolimoje Pietų Afrikoje prieš 120 metų prasidėjęs karas sulaukė didelio amžininkų dėmesio kitose pasaulio šalyse, o dėl gausių karybos naujovių netgi vadinamas Pirmojo pasaulinio karo laboratorija. Koks tai karas?

Manvydas VITKŪNAS

Dvi olandų kolonistų, vadintų būrais, įkurtos valstybės – Transvalis ir Oranės Laisvoji Valstybė (dažnai vadinama Oranžine Respublika) – pasipriešino savo valdas ir įtaką Afrikoje siekusiai plėsti kolonijinei Britanijos imperijai. Britams buvo labai sunku palaužti būrų pasipriešinimą, ir galiausiai imtasi šiurpių kraštutinių priemonių – pradėta steigti civilių gyventojų koncentracijos stovyklas.

Priešistorė

Europiečiai pietinį Afrikos pakraštį pasiekė XV a. pabaigoje. 1487 m. portugalas Bartolomėjus Diasas atrado Gerosios Vilties kyšulį, o jo tautietis Vaskas da Gama 1497–1498 m. apiplaukė Afriką ir rado jūrų kelią į Indiją. Portugalai įkūrė savo kolonijas dabartinių Angolos ir Mozambiko teritorijose, o štai dėl paties pietinio žemyno pakraščio ėmė varžytis olandai ir britai. 1652-aisiais olandai įkūrė Keiptauną – pirmąją nuolatinę europiečių gyvenvietę Pietų Afrikoje. Ji tapo Kapo kolonijos centru. Vyko didžiulė ekspansija į įvairių afrikiečių genčių žemes. Kai kurie juodaodžiai buvo pavergti, kiti – priversti pasitraukti. Dirbti fizinių darbų buvo įvežami vergai iš Madagaskaro, Ceilono, Rytų Afrikos. Malonus klimatas ir patogi geografinė padėtis skatino europiečius vykti į Pietų Afriką, kur buvo palankios sąlygos verstis gyvulininkyste, žemdirbyste, o Keiptaunas dėl strateginės padėties (į uostą užsukdavo daug laivų, iš Europos plaukiančių į Indiją, Australiją ir kitus kraštus) tapo svarbiu pasaulinės laivybos centru. Naujakuriai buvo vadinami būrais (ol. boeren – „valstiečiai“).

Ramų kolonijos gyvenimą sujaukė įvykiai Europoje: 1795 m. Napoleono Bonaparto kariuomenė užėmė Nyderlandus. Britai pasinaudojo proga ir okupavo Kapo koloniją. Prasidėjo daugiau nei šimtmetį trukusi britų ir būrų nesantaika.

Britai stūmė olandus

Iš Londono atsiųsta britų kolonijinė administracija (paskui ją plūstelėjo ir britų kolonistai) buvusioje olandų kolonijoje greitai ėmė įvesti savo tvarką – naujus įstatymus, mokesčius, mokymą anglų kalba (ji kolonijoje tapo oficialia kalba). Senieji olandiški pinigai keisti britiškais, maža to, būrams labai nepalankiu kursu. Vis dėlto didžiausias smūgis būrų ekonominei gerovei buvo vergovės naikinimas: 1807 m. uždrausta prekiauti vergais, o 1834-aisiais vergovė galutinai uždrausta.

Pasipiktinę būrai, suprasdami, kad jėga britų neįveiks, ėmė masiškai palikti Kapo koloniją ir 1835 m. patraukė į šiaurę bei rytus – į baltųjų kolonistų dar neužimtas žemes, gyvenamas afrikiečių. Pasiekę karingų zulų žemes, baltieji nusiuntė pas jų vadą Dinganę delegaciją ir prašė leisti įsikurti šiose žemėse. Tačiau zulai nužudė pasiuntinius ir užpuolė arčiausiai buvusią baltųjų grupę. Iš viso nužudyta apie 300 būrų (tarp jų – moterų ir vaikų). Įsibrovėliai nusprendė atkeršyti zulams. 1838-aisiais įvyko lemiamos kautynės prie upės, kuri vėliau buvo praminta Kruvinąja. Parakiniais ginklais ginkluoti būrai nukovė kelis tūkstančius zulų, o baltųjų nuostoliai buvo minimalūs. Po šio triuškinamo pralaimėjimo zulai užleido kolonistams dideles teritorijas. Būrai savo valdas plėtė užimdami ir kitų afrikiečių genčių žemes. 1839 m. jie įkūrė Natalio Respubliką (sostine tapo Pitermaricburgo miestas). 1848-aisiais buvo įkurta Transvalio Respublika (oficialiai vadinta Pietų Afrikos Respublika) su sostine Pretorija (dabar ji – Pietų Afrikos Respublikos sostinė), o 1854 m. – Oranės Laisvoji Valstybė su sostine Blumfonteinu.

Tiesa, Natalio Respublika gyvavo labai trumpai – vos ketverius metus, ir jau 1843-iaisiais ją aneksavo britai. Taip būrai neteko tiesioginės prieigos prie jūros. Tačiau kitos dvi būrų valstybės išsilaikė iki pat XX a. pradžios. Jos buvo iš esmės agrarinės. Baltųjų gyveno nedaug, o juodaodžiai gyventojai buvo griežtai kontroliuojami kolonistų, nors vergovė būrų respublikose oficialiai panaikinta netrukus po jų nepriklausomybės paskelbimo. Abi valstybės dažnai kariaudavo su afrikiečiais, ypač su zulais. Būrai puikiai pažinojo savo kraštą, buvo prisitaikę gyventi nesaugioje aplinkoje, kur bet kada galėjo tikėtis susidūrimo su priešais ar laukiniais gyvūnais. Jie buvo gerai ginkluoti, puikiai mokėjo šaudyti. Tai jiems labai pravertė 1880–1881 m., kilus pirmajam britų–būrų karui. Britai pabandė aneksuoti Transvalį, bet kovose prarado 408 karius ir atsitraukė. Būrų žuvo tik 41. Tai neabejotinai suteikė jiems pasitikėjimo savo jėgomis.

Mažylės prieš imperiją

Agrarinių būrų respublikų gyvenimą neatpažįstamai pakeitė atrastos naudingosios iškasenos: 1867 m. čia aptikta deimantų, o 1886-aisiais – aukso. Tiesa, daugelis būrų ir toliau liko dirbti savo ūkiuose, o į kasyklas masiškai plūdo laimės ieškotojai, daugiausia – britai ir vokiečiai. Vėliau dirbti kasyklose ir tiesti geležinkelius imta verbuoti indus, kinus, kitus azijiečius. Būrų valdžia apdėjo aukso ir deimantų ieškotojus mokesčiais. Tačiau naujakurių vis daugėjo, jie siekė dalyvauti šalių politiniame gyvenime, turėti balso teisę. Taip pat reikalauta, kad anglų kalba taptų antroji valstybinė šalia olandų, o pareigas valdžios institucijose galėtų užimti ne tik kalvinistai.

Tuo metu būrų respublikose (ypač Transvalyje) naujakurių jau gyveno kone daugiau nei pačių būrų. Balso teisės suteikimas atvykėliams būtų buvusi grėsmė pačių būrų valstybių egzistencijai, nes tokiu atveju rinkimus būtų laimėjusios probritiškos jėgos. Didžioji Britanija tik ir laukė dingsties prisijungti išteklių turtingas būrų valstybes, o „tautiečių teisių gynimo“ korta čia labai tiko. Britai ėmė telkti gausias karines pajėgas būrų respublikų pasienyje. 1899 m. spalio 9 d. Transvalio vyriausybė pareikalavo, kad britai atitrauktų savo dalinius nuo sienos. Britai atsisakė. Būrai, suprasdami, kad karas – neišvengiamas, nusprendė smogti pirmi, kol britai neatgabeno naujų karinių dalinių.

Būrų pajėgas sudarė apie 46 tūkst. karių (vėliau jų skaičius kiek išaugo), britų (karo pradžioje) – 28 tūkst. Iki karo pabaigos britai padidino savo kariuomenę net iki 450 tūkst. karių (vien tai rodo, kaip sunku buvo galingai Britanijos imperijai užkariauti dvi mažas valstybes). Būrų daliniai turėjo mažiau nei šimtą pabūklų ir vos 37 kulkosvaidžius. Tačiau svarbiausia, kad būrai buvo puikūs ir drąsūs kariai. Jie garsėjo taiklumu, manevringumu, iš vienos vietos į kitą vykdavo raiti. Atvirose lauko kautynėse būrai patyrė pralaimėjimus, britų pajėgos 1900 m. kovo 13 d. užėmė Oranės, o liepos 5-ąją – Transvalio sostines. Reguliariųjų pajėgų susirėmimai liovėsi, bet būrai tęsė nuožmią partizaninę kovą.

Jie sumaniai rengė pasalas, puldinėjo mažesnius britų dalinius, atakavo komunikacijas (nupjaudavo ar padegdavo telegrafo stulpus, ardė geležinkelius). Geležinkeliai britams buvo gyvybiškai svarbūs didžiulėse teritorijose gabenant karius ir ginkluotę. Palei geležinkelio linijas buvo įrengtas labai tankus blokhausų tinklas. Blokhausai – tai mūriniai, mediniai, metaliniai statiniai su šaudymo angomis, kur nuolat budėjo kariai. Vienas blokhausas nuo kito buvo statomas ne toliau kaip per kilometrą, o tarpuose britai įrengdavo apkasus, tranšėjas, spygliuotų vielų užtvaras. Iš viso buvo pastatyta daugiau kaip 8 tūkst. blokhausų, juose nuolat budėjo apie 50 tūkst. karių.

Britų–būrų karas tapo tikra Pirmojo pasaulinio karo laboratorija, nes čia išbandyta daug dalykų, vėliau panaudotų įsisiūbavus didžiuliam kariniam konfliktui: pėstininkų, snaiperių kovos taktikos naujovės, sudėtingos spygliuotų vielų užtvaros, tranšėjų sistemos, modernūs šarvuotieji traukiniai su juose sumontuotais artilerijos pabūklais ir kulkosvaidžiais, maskuojamos spalvos (chaki) uniformos ir kt.

Koncentracijos stovyklos

Nepaisant visų britų pastangų, partizaninis karas neslūgo. Tada buvo nuspręsta, kad geriausia su partizanais kovoti terorizuojant jų artimuosius. Britų daliniai degino būrų ūkius, išvarydavo gyvulius, o galiausiai pradėta steigti koncentracijos stovyklas, kur buvo suvaromi civiliai (daugiausia – moterys ir vaikai). Taip būrų kovotojai ir jų artimieji buvo baudžiami už priešinimąsi britų ekspansijai. Negana to, sodybose nelikus šeimų narių, partizanai neteko svarbiausių savo rėmėjų, negalėjo gauti maisto, drabužių, pirmosios medicinos pagalbos. Paimtus į nelaisvę partizanus britai siųsdavo kuo toliau nuo namų – į belaisvių stovyklas Indijoje, Ceilone (dab. Šri Lankoje), kitose kolonijinės imperijos vietose.

Koncentracijos stovyklose, kur buvo uždaryta ne mažiau kaip 154 tūkst. būrų ir juodaodžių (jie laikyti atskirai nuo baltųjų), tvyrojo antisanitarija, stigo maisto. Už spygliuotų vielų mirė beveik 28 tūkst. būrų – 4 177 moterys, 1 676 vyrai ir net 22 074 vaikai iki 16 metų. Juodaodžių mirė mažiausiai 14,1 tūkst., 70 proc. jų – vaikai. Kelios nuotraukos iš koncentracijos stovyklų pateko į pasaulio žiniasklaidą, Didžioji Britanija sulaukė griežtos kritikos dėl nežmoniško elgesio Pietų Afrikoje. Didelės dalies pasaulio visuomenės simpatijos šio karo metais buvo būrų pusėje, jų palaikyti atvyko 2 825 savanoriai iš užsienio.

Kovose Didžioji Britanija neteko 7 882 karių, o kartu su mirusiaisiais nuo ligų ir sužeidimų – daugiau nei 22 tūkst. Būrai kovos lauke prarado apie 6 200 karių, dar 24 tūkst. būrų vyrų buvo paimti į nelaisvę, o 21 tūkst. sudėjo ginklus karo pabaigoje. Taip pat žuvo, įvairiais duomenimis, nuo 29 tūkst. iki 46 tūkst. tūkst. civilių (daugiausia – koncentracijos stovyklose). Galiausiai 1902 m. gegužės 31 d. būrų atstovai pasirašė su britais taikos sutartį. Buvo pripažinta Transvalio ir Oranės aneksija. 1910-aisiais galutinai sujungus britų ir buvusias būrų valdas buvo sudaryta Pietų Afrikos Sąjunga. Ši britų dominija tapo 1961 m. įkurtos Pietų Afrikos Respublikos pirmtake.

Daugiau įdomių straipsnių rasite žurnaluose „Savaitė“ ir „Ar Žinai, Kad?“