Kas pavaizduota Monos Lizos portrete?

Kas pavaizduota Monos Lizos portrete?


Pats klausimas, koks asmuo pavaizduotas bene garsiausiame pasaulyje paveiksle – Paryžiaus Luvro muziejuje saugomame Monos Lizos portrete, – gali pasirodyti kiek absurdiškas: juk pats pavadinimas tarsi atsako į klausimą. Visgi ginčas, ką didysis Renesanso menininkas, mokslininkas ir išradėjas Leonardas da Vinčis maždaug 1503–1506 m. nutapė ant 77 × 53 cm dydžio tuopos lentos Florencijoje, trunka jau ne vieną šimtmetį.


Manvydas VITKŪNAS


Dar pirmieji italų biografai, rašę apie Leonardą da Vinčį, atkreipė dėmesį, kad dailininkas šį paveikslą tapė su ypatinga aistra, gana noriai priėmė užsakymą jį sukurti, nors tuo pat metu vengė imtis kitų darbų ir atsisakė gana pelningų kūrybinių pasiūlymų. Apie „Moną Lizą“ kūrėjas užsiminė „Traktate apie tapybą“ ir kituose savo raštuose. Jam brangų tapusį paveikslą Leonardas pasiėmė iš gimtosios Italijos išvykdamas į Prancūziją, o galiausiai, vykdant velionio kūrėjo valią, kūrinys atsidūrė jo mokinio ir bendražygio Salajaus rankose.


Dailininkui nesisekė


„Mona Liza“ nutapyta tuo pat metu, kai Leonardas da Vinčis bandė įgyvendinti vieną įspūdingiausių savo gautų užsakymų – Florencijos Seniesiems rūmams (dabar čia įkurta miesto rotušė) kūrė freską „Anghiari mūšis“. Freskoje turėjo būti įamžintos 1440 m. vykusios Florencijos vadovaujamos Italijos lygos pajėgų ir Milano kautynės. Sąjungininkai mūšyje įveikė daug gausesnes milaniečių pajėgas. Leonardas norėjo nutapyti išties įspūdingą, 6,6 × 17,4 metro dydžio, freską. Jis labai kruopščiai rengėsi šiam darbui, rinko medžiagą apie mūšį, darė eskizus. Darbas buvo pradėtas, bet dailininkui vis nesisekė tinkamai pritaikyti dažų cheminės sudėties, o tinkas, ant kurio buvo tapoma freska, pasirodė esąs nevienodai išdžiūvęs. Užsakovai reikalavo arba laiku baigti darbą, arba grąžinti jau sumokėtą pinigų dalį. Galiausiai darbas liko nebaigtas, vėliau virš Leonardo da Vinčio freskos atsirado kita freska, tapyta Džordžo Vazario.

REKLAMA


Nesėkmingų freskos „Anghiari mūšis“, turėjusios tapti didingiausiu Leonardo da Vinčio kūriniu, tapymo darbų metu dailininkas stengėsi nesiimti jokių kitų darbų, atmetė netgi ne vienos labai turtingos ir įtakingos šeimos užsakymą. Tuo metu Florencija buvo vienas turtingiausių ne tik Italijos, bet ir visos Europos miestų, čionykščiai magnatai mokėjo gabiems dailininkams tokius honorarus, apie kokius daugelyje kitų kraštų tapytojai galėjo tik pasvajoti. Visgi Leonardas, kad ir labai užimtas, priėmė užsakymą nutapyti paveikslą, kurį dabar visas pasaulis žino kaip „Moną Lizą“. Manoma, kad paveiksle jis įamžino turtingą florentietę Lizą del Džokondo (iš čia ir kitas „Monos Lizos“ pavadinimas – „Džokonda“). Kas gi buvo ši moteris?


Kas ta Mona?


Mergautinė Lizos del Džokondo pavardė buvo Gerardini. Antonmarija di Noldo Gerardinis susilaukė pirmagimės dukters Lizos tik trečioje santuokoje. Dvi pirmosios jo žmonos mirė gimdydamos, kūdikiai taip pat neišgyveno. 1479 m. birželio 15 d. gimusi Liza buvo vyriausia iš septynių vaikų. Antonmarija di Noldo Gerardinis su žmona Lukrecija valdė kelis ūkius, juose buvo auginami vynmedžiai, alyvmedžiai, javai, laikomi gyvuliai, gaminamas vynas ir spaudžiamas alyvuogių aliejus. Visgi didesnę dalį laiko šeima praleisdavo ne užmiesčio dvaruose, o savo namuose didingoje Florencijoje, tapusioje vienu svarbiausių Renesanso kultūros židinių Europoje.

REKLAMA


Penkiolikmetė Liza ištekėjo už pasiturinčio šilko ir kitų brangiųjų audinių pirklio Frančesko di Bartolomėjo di Dzanobio del Džokondo. Jam ši santuoka buvo jau trečioji. Lizos kraičiu tapo 170 florinų (auksinių monetų) ir vienas iš šešių tėvo ūkių. Pora susilaukė penkių vaikų. Pirklys, kaip ir didelė dalis kitų to meto pasiturinčių florentiečių, domėjosi menu ir laikė kokybiškus meno kūrinus neabejotinu jų savininko socialinio statuso atspindžiu. Tad nenuostabu, kad Džokondų namuose buvo nemažai vertingų meno kūrinių. Be to, šeimos užsakymu buvo puikiai dekoruota, freskomis išpuošta jai priklausiusi laidojimo kripta Florencijos Santissima Annunziata bazilikoje. Spėjama, kad Leonardui da Vinčiui užsakymą nutapyti žmonos Lizos paveikslą ponas del Džokondas pateikė ne atsitiktinai, o sutapus kelioms progoms: pora kaip tik susilaukė sūnaus, taip pat kraustėsi į ką tik įsigytus naujus namus. Argumentai, kuriuos naudojant pavyko prisikalbinti šį darbą atlikti tuomet taip užimtą Leonardą, lieka paslaptis.


Lizos vardas paveikslo pavadinime – visiškai suprantamas, o ką reiškia „Mona“? Iš tiesų tai yra dviejų italų kalbos žodžių – ma („mano“) ir donna („ponia“) – santrumpa – monna.

Pasiliko sau


Teigiama, kad tapant paveikslą ponią Lizą, ilgas ir varginančias valandas turėjusią pozuoti dailininkui, linksmino specialiai pasamdyti muzikantai. Galbūt tai padėjo portrete išgauti išskirtinę jos šypseną, vienų vadinamą malonia, tik kiek liūdna, kitų – tiesiog kerinčia. Taip pat yra vertinimų, kad ši šypsena – dviprasmiška, tarsi rodanti, kad moteris trokšta meilės, bet yra priversta gyventi suvaržyta ir slėpti savo jausmus. Kai kuriems žmonėms Monos Lizos šypsena atrodo klastinga, velniška. Įdomu, kad labai panašią šypseną galima pamatyti ir kai kuriuose kituose Leonardo da Vinčio tapytuose įvairių žmonių portretuose, tarp jų – meistro mokinio (galbūt, kaip spėjama, ir meilužio) Salajaus.



Mona Liza pavaizduota pagal Renesanso pradžios madą nuskustais antakiais, ramiai ir atidžiai žvelgianti į žiūrovą. Uolėtas, kiek rūstokas peizažas fone tarsi sustiprina Lizos unikalumą – gamta į savo natūralų ir amžiną rūbą įvelka kiek išdidžią moters figūrą.


Kaip nutiko, kad paveikslas, tapytas Džokondų šeimos užsakymu, taip ir liko pas dailininką? Yra įvairių versijų, įtikinamiausia iš jų – esą Leonardas paveikslo taip ir nebaigė sutartu laiku, grąžino užsakovui pinigus ir „Moną Lizą“ pasiliko sau. Taip savo knygoje „Žymiausių architektų, tapytojų ir skulptorių gyvenimai“ rašė Dž. Vazaris. Taip pat tikėtina, kad baigti darbą menininkui trukdė trauma. Manoma, kad apie 1505 m. (kitų tyrinėtojų nuomone – vėliau) Leonardas da Vinčis susižalojo dešinę ranką, buvo pažeisti nervai, tad menininkui tapo sunkiau dirbti. Visgi iki gyvenimo galo jis buvo labai aktyvus.


Kad ir kaip ten būtų, didysis menininkas „Moną Lizą“ labai brangino. 1516 m. karaliaus Pranciškaus I kvietimu Leonardas da Vinčis atvyko į Prancūziją. Čia dirbo monarcho dailininku, inžinieriumi ir architektu. Į Prancūziją jis atsivežė ir „Moną Lizą“. Vienas didžiausių žmonijos istorijoje genijų mirė 1519 m. gegužės 2 d. Klo Liusė pilyje, sulaukęs 67-erių.


Vandalų taikinys


Didelę dalį savo turto Leonardas da Vinčis paliko mylimiausiam mokiniui ir asistentui Salajui. Šis 1524 m., sulaukęs 44-erių, žuvo kruvinose muštynėse. „Mona Liza“ kurį laiką buvo Milane gyvenusių Salajaus seserų rankose. Ne visai aišku, kaip paveikslas atsidūrė Prancūzijoje. Vienaip ar kitaip, „Moną Lizą“ galiausiai įsigijo Pranciškus I, ir šedevras vėl pateko į Prancūziją ir buvo laikomas įvairiose šios šalies valdovų rezidencijose: Fontenblo, Versalyje, galiausiai Luvre. Napoleonas Bonapartas „Moną Lizą“ kurį laiką buvo pasikabinęs Tiuilri rūmuose. 1911 m. italų kilmės veidrodžių meistras, Luvro muziejaus darbuotojas Vinčencas Perudžija pagrobė šedevrą iš Luvro. Po dvejų metų paveikslas buvo rastas Italijoje ir po kelių parodų pagaliau parvežtas į Luvrą. Pagrobėjas, aiškinęs, kad pagrobė paveikslą iš patriotinių paskatų („stengėsi šedevrą grąžinti į istorinę tėvynę“), atsipirko neilga laisvės atėmimo bausme. „Monos Lizos“ pagrobimas buvo labai išsamiai aprašytas spaudoje ir dar labiau padidino pasaulinę šio kūrinio šlovę.

REKLAMA


Vėliau buvo ne vienas vandalų išpuolis. 1956-aisiais vienas muziejaus lankytojas apgadino paveikslą, apipylęs jį rūgštimi (po šio išpuolio paveikslas buvo uždengtas neperšaunamu stiklu). 1974 m. Tokijuje per parodą moteris, protestuodama prieš diskriminacinę dailės galerijos politiką neįgaliųjų atžvilgiu, o 2009-aisiais rusė, kurios prašymas gauti Prancūzijos pilietybę buvo atmestas, sviedė į paveikslą puodelį. Abu pastaruosius kartus vandalų išpuoliai paveikslui nepadarė žalos.


Nuo „Monos Lizos“ sukūrimo praėjo daugiau nei pusė tūkstančio metų. Šedevras matė šilto ir šalto. Vis kyla viena už kitą labiau intriguojančių versijų – gal visgi portrete matome ne Lizą del Džokondo? Yra minimos bent šešios kitos moterys, esą galinčios būti pavaizduotos paveiksle (tarp jų – Milano hercogo Galeaco Marijos Sforcos nesantuokinė duktė Katerina Sforca, arba Milano hercogienė Izabelė Aragonietė). Taip pat spėliojama, kad portrete gali būti retrospektyviai pavaizduota Leonardo da Vinčio motina (dailininkas jos anksti neteko ir visą gyvenimą ilgėjosi) ar tiesiog ideali moteris, o gal netgi moteriškų bruožų jaunuolis (tikėtina – Salajus). formomis Leonardas da Vinčis įamžino... save patį.


Daugiau įdomių istorijų galite rasti žurnale „Ar žinai, kad“.