Sala, kurioje gyveno Robinzono Kruzo prototipas

Sala, kurioje gyveno Robinzono Kruzo prototipas


Prieš 310 metų, 1709 m. vasario 2 d., iš Mas a Tjeros salos, esančios Ramiajame vandenyne, išgabentas jūreivis Aleksandras Selkerkas, praleidęs negyvenamoje saloje beveik penkerius metus ir tapęs Robinzono Kruzo prototipu. Danielis Defo savo garsiojo romano siužetą pagrindė realia istorija – jos herojumi tapo mažo Škotijos miestelio batsiuvio sūnus, pasirinkęs jūreivio kelią ir nugyvenęs labai audringą, nuotykių kupiną gyvenimą.


Manvydas VITKŪNAS


Mas a Tjeros salos (Isla Más a Tierra) pavadinimas reiškia „sala, esanti arčiausiai žemės“ׅ. Pagal plotą (47,9 kv. km) ji net mažesnė nei mūsiškė Visagino savivaldybė ir beveik identiška Panevėžio miestui. Dabar saloje gyvena beveik 900 žmonių, o ilgus amžius ji buvo negyvenama. 1574 m. šią ir kelias gretimas salas atrado ispanų keliautojas Chuanas Fernandesas. Jo garbei šios salos buvo pavadintos Chuano Fernandeso salomis. XIX a. pradžioje į šias neblogo klimato, bet labai kalnuotas ir vėjų talžomas salas buvo tremiami prieš Ispanijos valdžią kovoję Lotynų Amerikos patriotai. Tarp jų buvo net du būsimieji Čilės prezidentai. 1818 m. Čilė paskelbė šį salyną savo teritorija, palaipsniui vyko salų kolonizacija. Tačiau bene žymiausias šio salyno, kai jis dar buvo visiškai tuščias, gyventojas buvo A. Selkerkas.


Odininko sūnus


Būsimasis Robinzono Kruzo prototipas gimė 1676 m. Škotijoje, prie Šiaurės jūros esančiame Louer Largo kaime (netoli Edinburgo). Jo tėvas buvo odininkas, gaminęs batus ir kitus dirbinius. Paauglystėje nenuoramai Aleksandrui buvo nuobodu leisti dienas tėvo dirbtuvėje, tad berniūkštis dažnai tūnodavo smuklėje „Raudonasis liūtas“, kur pasislėpęs už statinės klausydavosi senų jūreivių pasakojimų apie žygius į kitą pasaulio kraštą, kraują stingdančius arba juoką keliančius nuotykius, susitikimus su jūrų platybėse jūrininkus bauginančiu Skrajojančiu Olandu. Vis dėlto labiausiai Aleksandrą masino istorijos apie piratų žygius, bebaimius britų kaperius, plėšdavusius nekenčiamos Ispanijos laivus, gabenusius iš Amerikos auksą ir kitas brangenybes, apie išpuolius prieš turtingus ispanų miestus Amerikos pakrantėje, beprotiškus turtus džiunglių gilumoje slepiančios mistinės Eldorado šalies paieškas…

REKLAMA


Nenuostabu, kad, žavėjęsis jūrų romantika, Aleksandras, kiek ūgtelėjęs, tapo jūreiviu. 1703 m. jis iš Kinseilio uosto, esančio pietinėje Airijos pakrantėje, leidosi į žymaus anglų jūrininko, keliautojo ir kaperio Viljamo Dampiro vadovaujamą ekspediciją į Ramųjį vandenyną. Tai buvo tipiškas kaperių žygis, kurio tikslas buvo, turint Anglijos monarcho išduotą leidimą, siaubti šalies, su kuria anglai tuo metu kariavo – Ispanijos, valdas bei jūroje sutiktus laivus.


Kaperiai iš esmės buvo piratai, veikiantys su savo valstybės leidimu. Tąkart V. Dampiras į kelionę išrengė du laivus. Jie turėjo puldinėti Ispanijos valdas Centrinėje ir Pietų Amerikoje, nuo Meksikos ir Gvatemalos iki Peru ir Čilės. Geidžiamiausias britų grobis Ramiajame vandenyne buvo vadinamieji Manilos galeonai – didžiuliai brangių krovinių prikimšti burlaiviai, kursavę tarp ispanų valdų Filipinuose ir Meksikoje.


Susipyko su kapitonu


Ekspedicijos į Ramųjį vandenyną metu jos vadovas V. Dampiras plaukė laivu „St. George“, o antrajam laivui, „Cinque Ports“, kur tarnavo ir mūsų herojus A. Selkerkas, vadovavo kapitonas Tomas Stradlingas. Tai buvo griežtas, netgi žiauroko būdo žmogus, stengęsis laive palaikyti griežtą tvarką ir niekam neleidęs bent jau garsiai abejoti jo autoritetu. Tačiau vienas įgulos narys nepabūgdavo tiesiai šviesiai pasakyti, ką mano. Tai buvo tuo metu jau jūreivių hierarchijos laipteliais pakilęs ir vairininku tapęs sumanus, greitai navigacijos subtilybes perpratęs A. Selkerkas.

REKLAMA


„Cinque Ports“ buvo gerokai nukentėjęs nuo audrų, su kuriomis teko susidurti aplenkiant pietinį Pietų Amerikos iškyšulį. Vairininkas įrodinėjo, kad, norint sėkmingai tęsti ekspediciją, laivui reikia rimto remonto, mat per pažeistą korpusą gana smarkiai sunkėsi vanduo, tačiau kapitonas įsiutęs šaukė, kad visa tai – tušti tauškalai ir „Cinque Ports“ atlaikys bet kokias kovas bei audras. Kai laivas sustojo papildyti vandens atsargų prie Mas a Tjeros salos, A. Selkerkas pareiškė kapitonui, kad daugiau neketina dalyvauti savižudybėje ir geriau liks krante, nei toliau plauks yrančiu laivu. Veikiausiai tai buvo šantažas, bandant priversti kapitoną imtis laivo remonto, bet T. Stradlingas nusprendė likti principingas ir sutiko palikti maištingąjį vairininką saloje. Į laivo žurnalą jis įrašė, kad A. Selkerkas Mas a Tjeros saloje liko savo noru.


Jūreivis, nutaręs likti krante, gavo kuklią mantą – muškietą, šaudmenų, parako, skiltuvą, drabužių, tabako, kirvį, peilį, kelis paprastus navigacijos prietaisus, katilą, maisto dienai ir Bibliją. Paskutinę akimirką, kai laivas ėmė tolti nuo salos, Aleksandrą drąsa apleido – jis puolė į vandenį, maldaudamas nepalikti jo žūti negyvenamoje saloje, bet laive buvę bendražygiai tik juokėsi. Netrukus „Cinque Ports“ burės dingo už horizonto.
Tik vėliau A. Selkerkas sužinojo, kad jo prognozės dėl liūdnos burlaivio baigties išsipildė. Laivas sudužo prie Malpelo salos netoli dabartinės Kolumbijos krantų, dalis jūrininkų žuvo, kiti pateko į ispanų nelaisvę ir buvo įkalinti.


Patyrė traumą


Likęs negyvenamoje saloje, Aleksandras gana optimistiškai tikėjosi, kad netrukus prie Mas a Tjeros krantų sustos papildyti gėlo vandens atsargų kitas laivas ir jis grįš į tėvynę. Deja, šios svajonės išsipildymo teko laukti beveik puspenktų metų. Pirmieji mėnesiai saloje buvo išskirtinai sunkūs. Neturėdamas maisto atsargų, vyras ėmė rinkti moliuskus, langustus, pakrantėje gaudė vėžlius, pravertė ir jų kiaušiniai. Nuo neįprasto ir monotoniško maisto sutriko virškinimo sistema, vienintelis salos gyventojas jautėsi itin prastai. Gelbėjo tik muškieta, parakas ir tai, kad į salą kažkada buvo atvežta ožkų. Šios sulaukėjo ir gyveno sodrios žolės turtinguose salos kalnuose ir slėniuose. Aleksandras jas medžiojo, mėsą naudojo maistui, o iš kailių pasisiuvo drabužius (čia labai pravertė žinios, dar vaikystėje įgytos tėvo odininko dirbtuvėje). Ilgainiui A. Selkerkas kai kurias ožkas prisijaukino ir savo racioną praturtino pienu.



Mas a Tjeroje buvo ir daugiau įvežtinių gyvūnų. Gyvenimą labai apkartino tūkstančiai žiurkių, patekusių į salą iš laivų. Laimei, saloje buvo ir kačių. Jas jūrininkas greitai prisijaukino. Katės saugojo nuo žiurkių dvi jo kuklias trobeles (vienoje miegojo ir laikė mantą, kitoje gamino maistą). Nuo vienatvės, sunkių gyvenimo sąlygų, kovos už būvį, o labiausiai – dėl nežinios, ar kada nors pavyks iš čia ištrūkti, vyrą apėmė didžiulė depresija. Susigrąžinti tikėjimą ir nepamiršti kalbėti vyrui padėjo Biblija. Jis ją skaitė balsu.


Baisiausias dalykas, kas galėjo nutikti vienišam salos gyventojui, – liga arba trauma. Bėdos nepavyko išvengti: kartą medžioklės metu vydamasis ožką (parakas, reikalingas muškietai, jau buvo pasibaigęs), vyras nukrito nuo skardžio ir patyrė stiprių sužalojimų, o atgavęs sąmonę iš paskutinių jėgų sugebėjo nušliaužti iki trobelės. Laimei, Aleksandras buvo apdairus ir nelaimės atvejui prie gulto laikė paruošęs būtinas maisto ir vandens atsargas. Jos ir padėjo išgyventi, kol jis atgavo jėgas.


Pagaliau – laivas!


Išgyventi saloje darėsi vis lengviau perpratus vietos gamtą. Aleksandras išsiaiškino, kad Mas a Tjeroje galima rasti žolių, puikiai pagardinančių ožkieną ir kitus valgius. Paplūdimyje radęs medinę detalę su geležiniu apkaustu, vyras laikė pirmąjį kalvystės egzaminą – perdarė jį į mačetę primenantį kirtimo įrankį. Ugnį išmoko įkurti naudodamas dar pirmykščių žmonių išrastą trynimo būdą.


Vienišas salos gyventojas kasdien kopė į kalnų viršūnes, stengdamasis vandenyno platybėse įžiūrėti atplaukiantį laivą, buvo paruošęs signalinius laužus – juos turėjo užkurti, vos išvydęs laivą. Ir štai viltis sužibo: tolumoje pasirodė burės! Deja, tai buvo ne britų, o pikčiausių jų priešų ispanų laivai. Ispanai galėjo jį, britų jūreivį, suimti ar paprasčiausiai nužudyti ir vos to nepadarė. Kol vieni ispanai iš upokšnio pylė į statines tyrą vandenį ir krovė jas į laivus, kiti surengė pastebėto kailiais apsirėdžiusio ir nuo jų bandančio sprukti vyro medžioklę. Persekiotojų kulkų A. Selkerkas išvengė, bet buvo beveik apsuptas. Vyras spėjo įsiropšti į tankų medį, kur ispanai jo nepastebėjo, nors keli iš jų po tuo medžiu netgi sustojo nusišlapinti.

REKLAMA


Tik 1709 m. pradžioje horizonte vėl pasirodė burės. Į salą vėl užsuko V. Dampiras, vadovavęs įgulai, su kuria A. Selkerkas leidosi į lemtingąją kelionę! Tautiečiai negalėjo atsistebėti ne tik sulaukėjusio, plaukais apaugusio, ožkų kailiais apsirėdžiusio vyro išvaizda, bet ir tuo, kad jis net kelias valandas negalėjo kalbėti – ar todėl, kad pamiršo kalbą, ar dėl to, kad tiesiog neteko žado, išvydęs saviškius. Parplukdytas vyras galiausiai ėmė grįžti į civilizaciją.


Pasiglemžė karštligė


Parkeliavęs į Angliją, A. Selkerkas vėl leido laiką tavernose, bendravo su laisvo elgesio moterimis, pasakojo apie savo nuotykius tolimoje saloje. Jo istorija trumpai buvo aprašyta keliuose leidiniuose. 1712 m. Edvardas Kukas išleido knygą, paremtą A. Selkerko atsiminimais. Galiausiai, pasiekusi anglų rašytojo D. Defo ausis, ji tapo romano, išleisto 1719-aisiais, siužetu. Gabus literatas sukūrė istoriją, dar spalvingesnę negu paties A. Selkerko gyvenimas. Tiesa, kai kurie tyrinėtojai teigia, kad D. Defo sugalvojo Robinzoną Kruzą ne pagal A. Selkerko istoriją. Kad ir kaip ten buvo, Čilės valdžia 1970 m. pervadino Mas a Tjeros salą Robinzono Kruzo sala, o gretima, tik mažesnė, Mas Afueros sala buvo pavadinta Aleksandro Selkerko vardu.


Robinzonas Kruzas tapo vienu populiariausių pasaulio istorijoje literatūros herojų. D. Defo romano motyvais sukurta dešimtys filmų. O tikrasis herojus – A. Selkerkas – savo dienas baigė toli nuo tėvynės. Kai įkyrėjo leisti laiką tavernose ir kišenėse ėmė rastis vis didesnės skylės, jūrininkas įsidarbino kariniame laivyne ir laivu „Weymouth“ išplaukė vakarinių Afrikos krantų link gaudyti piratų. 1721 m., jau po to, kai pasirodė knyga pagal A. Selkerko prisiminimus ir D. Defo romanas „Robinzonas Kruzas“, legendinis jūrininkas, kaip ir daugelis jo įgulos narių, tapo geltonosios karštligės auka. 45-erių A. Selkerkas mirė britų Keip Kousto forposte dabartinės Ganos pakrantėje.


Chuano Fernandeso salos dabar yra paskelbtos UNESCO saugomu biosferos rezervatu. 2008 m. archeologai Robinzono Kruzo saloje aptiko spėjamų A. Selkerko būstų vietas ir kelis jo naudotus daiktus, tarp jų – du navigacijos prietaisų fragmentus.