Lėktuvai ant vandens: priverstiniai nusileidimai

Lėktuvai ant vandens: priverstiniai nusileidimai


Lėktuvų, galinčių kilti nuo vandens ir tūpti ant jo, sukurta nemažai. Tai hidroplanai. Jų yra dviejų tipų – lėktuvų su plūdėmis vietoj važiuoklės ratų ir vandens stichijai dar labiau pritaikytų „skraidančių valčių“, besiliečiančių su vandeniu visa apatine fiuzeliažo dalimi. Taip pat yra hibridinių modelių, vadinamųjų amfibinių lėktuvų, galinčių kilti ir nuo kieto paviršiaus tako, ir nuo vandens ir leistis ant jų. Visgi daugelis lėktuvų pritaikyti kilti nuo kieto paviršiaus ir leistis ant jo, o nusileidimas ant vandens gali būti tik priverstinis ir labai pavojingas. Sėkmingai pasibaigę tokie atvejai laikomi kone stebuklu.


Manvydas VITKŪNAS


Vienas iš tokių avarinių nusileidimų, bene žinomiausias pasaulyje, įvyko prieš 20 metų, 2009 m. sausio 15 d. Niujorke. Dažnai šis atvejis vadinamas stebuklu, nes pilotams pavyko padaryti kone tikrą žygdarbį – ekstremalioje situacijoje žaibiškai priimti reikiamus sprendimus ir išgelbėti mažiausiai 155 žmonių gyvybes.


Hadsono stebuklas


Tą sausio popietę amerikiečių oro transporto bendrovės „US Airways“ lėktuvas „Airbus A320-214“ su 5 žmonių įgula ir 150 keleivių iš Niujorko Lagvardijos oro uosto pakilo skrydžio į kitame Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) gale esantį Sietlą. Buvo suplanuotas ir tarpinis nusileidimas Šarlotėje (Šiaurės Karolinos valstijoje). Įgulos vadas buvo 57-erių Česlis B. Salenbergeris, antrasis pilotas – 49-erių Džefris B. Skailsas. Abu jie buvo labai patyrę lakūnai. Č. B. Salenbergeris jaunystėje tarnavo JAV karinėse oro pajėgose, buvo naikintuvo pilotu, vėliau įsidarbino civilinėje aviacijoje.

REKLAMA


Laisvalaikį vyras taip pat mėgdavo leisti ore – pilotavo sklandytuvus. Antrasis pilotas Džefris B. Skailsas irgi buvo patyręs lakūnas, bet skrydis laineriu „Airbus A320-214“ jam tebuvo antras. Keleivius salone aptarnavo trys skrydžio palydovės.


Beveik prieš dešimt metų pagamintam lėktuvui tas skrydis buvo 16 299-asis. Tąsyk jis turėjo būti ilgas, per visą Šiaurės Amerikos žemyną, bet tapo labai trumpas. Praėjus vos pusantros minutės nuo pakilimo, dar nė į kilometro aukštį nespėjusio pakilti orlaivio kelyje pasipainiojo visas būrys į žąsis panašių stambių paukščių – kanadinių berniklių. Keli paukščiai pakliuvo į reaktyvinius variklius, ir šie sustojo.


Bandymai juos paleisti iš naujo buvo nesėkmingi. Jei orlaivis būtų buvęs pakankamai dideliame aukštyje, tikėtina, pilotams būtų pavykę sklendžiant apsukti ratą ir grįžti į oro uostą. Dabar sprendimus teko priimti žaibiškai. Lėktuvas, kuriame buvo 155 žmonės, ėmė greitai leistis žemyn virš milžiniško miesto. Baisu net įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jeigu didžiulis laineris su degalų pilnais bakais būtų nukritęs ant judrios gatvės, kliudęs pastatus. Tačiau pilotai nesutriko ir priėmė vienintelį teisingą sprendimą – nusprendė leistis ant Hadsono upės.

REKLAMA


Lėktuvai ant vandens: priverstiniai nusileidimai


Jiems pavyko neužkliudyti didžiulio Džordžo Vašingtono tilto ir nutūpti ant vandens. Nusileidimo kampas buvo tinkamas, orlaivis atlaikė smūgį. Pilotai išskleidė avarinius pripučiamuosius trapus. Šie lyg plūdurai kurį laiką padėjo išlaikyti didžiulį orlaivį vandens paviršiuje. Pro avarinius išėjimus keleiviai išėjo ant lėktuvo sparnų, o jau po kelių minučių priplaukė kateriai ir gelbėjimo laivas.


Avarinio nusileidimo metu 78 iš 155 žmonių buvo sužeisti, vienai stiuardesei labai smarkiai sužalota koja, bet visi buvusieji orlaivyje išgyveno. Lėktuvas smarkiai nukentėjo, vienas variklis nuskendo, tačiau buvo ištrauktas iš upės dugno. Pusiau paskendęs lėktuvas buvo trosais prikabintas prie vilkiko ir nutemptas į krantą. Dabar jis eksponuojamas aviacijos muziejuje Šarlotėje, iki kurios tąsyk taip ir nenuskrido. 2016 m. ekranuose pasirodė Klinto Istvudo režisuotas filmas „Stebuklas virš Hadsono“ (originalus pavadinimas – „Sully“), kur Č. B. Salenbergerį vaidina aktorius Tomas Henksas.


Nusileido ant Nevos


1963 m. rugpjūčio 21 d. panaši istorija nutiko Rusijoje. Sankt Peterburge (tuomet vadintame Leningradu) ant Nevos upės priverstinai nutūpė įmonės „Aeroflot“ lėktuvas „Tu-124“. Tos dienos rytą orlaivis, pilotuojamas įgulos vado Viktoro Mostovojaus, su 45 keleiviais ir 7 įgulos nariais pakilo iš Talino oro uosto ir pasuko Maskvos link. Taline tvyrojo rūkas, bet orlaiviui buvo leista kilti.


O štai kai netrukus pilotai kreipėsi į dispečerius, prašydami leisti grįžti į oro uostą, nes priekinė važiuoklė nesusiskleidė ir liko pusiau užblokuota, šie dėl rūko neleido tūpti Taline ir nukreipė lėktuvą į Leningradą. Šio miesto oro uoste viskas buvo sparčiai parengta avariniam leidimuisi – paruoštas avarinis gruntinis tūpimo takas (buvo aišku, kad lėktuvas leisdamasis šliuoš per žemę „pilvu“, todėl ant santykinai minkšto gruntinio tako buvo mažesnė kibirkščiavimo ir gaisro tikimybė bei trumpesnis stabdymo kelias). Buvo parengti gaisrininkų automobiliai, budėjo medikų brigados.

Lėktuvas nedideliame aukštyje suko ratus virš miesto, eikvodamas degalų likučius (leistis su dideliu kiekiu degalų buvo pavojinga dėl galimo gaisro). Tačiau staiga nustojo veikti vienas, netrukus ir antras variklis. Sutriko degalų tiekimas arba klaidingus duomenis teikė degalų lygio matuoklis. Su neveikiančiais varikliais pasiekti tūpimo taką nebuvo įmanoma. Pilotai nusprendė leistis ant Nevos upės.



Lėktuvai ant vandens: priverstiniai nusileidimai


Orlaivio valdymą perėmė antrasis pilotas Vasilijus Čečenevas, anksčiau tarnavęs karinėje jūrų aviacijoje. Lėktuvas praskriejo vos 4 metrų aukštyje virš statomo tilto (kai kurie ten dirbę darbininkai iš siaubo šoko į vandenį) ir buvo sėkmingai nutupdytas. Pro šalį plaukęs upinis vilkikas atskubėjo į pagalbą. Išmušus pilotų kabinos stiklą, buvo pritvirtintas trosas, juo laivas ir atvilko lėktuvą prie kranto. Visi lėktuve buvę žmonės (tarp jų – stačiatikių šventikas Aleksejus Ridigeris iš Estijos, vėliau tapęs Rusijos stačiatikių patriarchu Aleksijumi II), buvo išgelbėti.


Teroristų beprotybė


Toli gražu ne visada avariniai nusileidimai ant vandens baigiasi sėkmingai visiems ar bent jau daugeliui lėktuvu skridusių žmonių. 1996 m. lapkričio 23 d. bendrovės „Ethiopian Airlines“ orlaivis „Boeing 767“, atskridęs iš Mumbajaus (Indijoje) į Etiopijos sostinę Adis Abebą, pakilo skristi toliau: su keliais planiniais nusileidimais Kenijoje, Kongo Respublikoje ir Nigerijoje jis galiausiai turėjo pasiekti Dramblio Kaulo Kranto didmiestį Abidžaną. Lėktuvu skrido 163 keleiviai ir 12 įgulos narių. Įgulai vadovavo patyręs 42-ejų pilotas Leulas Abatė, antruoju pilotu buvo 34-erių Jonas Mekurija.


Orlaiviui degalų pakako tik iki Kenijos sostinės Nairobio, čia turėjo būti papildytos jų atsargos. Praėjus 20 minučių nuo pakilimo, trys jauni vyrai iš salono įsiveržė į kabiną (iki 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykių tai padaryti nebuvo sudėtinga, tik po jų buvo sugriežtintos skrydžių saugumo taisyklės) ir pareiškė, kad turi bombą ir susprogdins lėktuvą, jei pilotai nepaklus jų reikalavimui – nuskraidinti teroristus į Australiją! Lyg pabrėždami savo ketinimų rimtumą, užgrobėjai kabinoje buvusiu kirtikliu sužalojo antrąjį pilotą. Šis beveik visą skrydį praleido kraujuodamas salone.


Pirmasis pilotas L. Abatė bandė teroristams paaiškinti, kad degalų atsargų nepakaks perskristi Indijos vandenynui ir pasiekti Australijai (kur teroristai, pabėgę iš kalėjimo Etiopijoje, tikėjosi gauti politinį prieglobstį). Užgrobėjai netikėjo pilotu ir manė, kad šis bando juos apgauti. Tada L. Abatė pabandė gudrauti ir skristi ne į rytus, atvirą vandenyną, kur lėktuvas būtų neišvengiamai nukritęs, o į pietus išilgai Afrikos kranto, tikėdamasis, kad galiausiai teroristus pavyks perkalbėti ir jie sutiks, jog orlaivis nutūptų kuriame nors iš pakrantės aerodromų. Tačiau teroristų vadeiva, pamatęs krantą, įsiuto ir pareikalavo, kad pilotas suktų į atvirą vandenyną, Australijos link.


Lėktuvai ant vandens: priverstiniai nusileidimai


Jokie L. Abatės argumentai grobikų neįtikino. Vieną akimirką, ištaikęs momentą, kai du iš trijų teroristų paliko kabiną, pilotas per garsiakalbį kreipėsi į keleivius ir ragino pasipriešinti teroristams ir padėti jam saugiai nutupdyti lėktuvą. Visgi tik vienas iš keleivių pamėgino organizuoti pasipriešinimą, kiti pabijojo imtis veiksmų, kad teroristai nesusprogdintų bombos (iš tiesų lėktuve jos nebuvo...). Likęs vienui vienas su grobikais, laikančiais virš jo galvos kirtiklį, L. Abatė pasuko paskutinės vilties – Komorų salų – link. Kai baigėsi degalai, sustojo varikliai ir lėktuvas dideliu greičiu ėmė leistis žemyn, padėtį pablogino teroristų vadeiva – jis, apimtas panikos, pabandė pilotuoti lėktuvą ir išjungė autopilotą. Galiausiai į kabiną grįžo antrasis pilotas ir padėjo L. Abatei nutupdyti lėktuvą ant vandenyno bangų.


Prieš nusileidimą L. Abatė nurodė keleiviams užsivilkti gelbėjimosi liemenes, bet jokiu būdu jų nepripūsti, kol keleiviai bus salone. Deja, ne visi siaubo apimti žmonės suprato ir jo paklausė. Orlaivis 370 km/val. greičiu rėžėsi į vandenį ir sudužo į kelias dalis. Dalis keleivių, kurie neprarado sąmonės ir spėjo atsisegti diržus, pro ertmes paliko fiuzeliažą ir pakilo į vandens paviršių, bet daugybė nuskendo, taip ir sėdėdami kėdėse ar prispausti prie salono lubų pernelyg anksti pripūstų gelbėjimosi liemenių – jos neleido laisvai judėti po vandeniu ir ištrūkti iš skęstančio lėktuvo.

REKLAMA


Abu pilotai išgyveno, o visi trys teroristai žuvo. Iš 175 lėktuve buvusių žmonių išgyveno 50. Lėktuvas rėžėsi į vandenyno pakrantę beveik pusės kilometro atstumu nuo didžiausios Komorų salos – Ngazidžos – paplūdimyje buvusių žmonių akivaizdoje. Kai kurie iš jų spėjo nufilmuoti ar nufotografuoti orlaivio kritimą. Tarp poilsiautojų buvo ir grupė prancūzų medikų. Jie puolė teikti pagalbą į pakrantę kateriais atplukdytiems ar savo jėgomis atplaukusiems išgyvenusiesiems.


Tai – tik trys iš daugiau nei dvidešimties istorijų, kai dideli keleiviniai lėktuvai buvo priversti tūpti ant vandens.