Apie mėnesių atsiradimą, jų kitimą ir tai, kodėl viduramžiais reikėjo „numarinti“ dešimt dienų, pasakoja fizikas, gamtos mokslų daktaras, etnologas Libertas Klimka.

Arūnas MARCINKEVIČIUS

Įvardijo tik tuos mėnesius, kai dirbo

Atsakymas į klausimą, kodėl vasaris – trumpiausias metų mėnuo, pasak L. Klimkos, glūdi senųjų laikų Romos istorijos gelmėse. Legenda byloja, kad garsusis miestas buvo įkurtas 753 metais prieš Kristaus gimimą. Tuos metus romėnai ir laikė pirmaisiais savo eros metais. Kai dar tik kūrėsi būsimoji antikos laikų galybė, laikas buvo skaičiuojamas remiantis žemdirbiška patirtimi.

Kalendorių sudarė dešimt nevienodo ilgumo mėnesių, iš esmės suskirstytų pagal žemės ūkio darbų terminus. Žiemą laikas apskritai nebūdavo skaičiuojamas, nes tai žemdirbiui – poilsio laikas. Metai prasidėdavo pavasariu, nes darbai kaime prasideda tada, kai atsibunda gamta. Pirmojo mėnesio pavadinimu senovės romėnų buvo pagerbtas Marsas – pergalingasis karo dievas, nugalintis ir žiemą bei jos šalčius. Antrojo – žemės deivė Maja, trečiojo – dievų motina Junona. Kiti mėnesiai buvo tiesiog sunumeruoti.

Ilgainiui Romos valstybei tvirtėjant ir plečiantis prireikė tą gana grubų kalendorių tobulinti. Pirmiausia tam, kad nustatytu laiku būtų surinkti mokesčiai ir duoklės. Uždarant saulės metų ratą, teko pridėti dar du mėnesius – januarijų ir februarijų.

Pirmasis – dviveidžio dievaičio Janaus, žvelgiančio į praeitį ir ateitį, garbei. Antrasis mėnuo buvo pavadintas pagerbiant požemio karalystės, mirusiųjų valdovą Febrų. Juk, metams baigiantis, reikia pagalvoti ir apie amžinybę. Tam romėnai turėjo apsivalymo dieną, kurią ir vadino Februa. Dienų paskutiniam metų mėnesiui nuo kitų, turinčių paeiliui tai 30, tai 31 dieną, liko viso labo 28. Tik kas ketvirtus metus, vadinamaisiais keliamaisiais metais, jam pridedama dar viena diena.

Išsaugojome senuosius mėnesių pavadinimus

Pasak L. Klimkos, tvarkant ir reformuojant kalendorių metų pradžią nutarta perkelti į žiemos saulėgrįžą, kuri Romoje būdavo pažymima gražia Nenugalimos saulės švente – Solis invicta. Tada januarijus ir tapo pirmuoju, o februarijus – antruoju metų mėnesiu. Tik mėnesių numeracijos nesumota pakeisti, tad devintasis mėnuo liko septembrijus (rugsėjis), o dvyliktasis – decembrijus (gruodis).

Šią reformą, patariamas Aleksandrijos astronomo Sozigeno, 46 metais prieš Kristaus gimimą įtvirtino Romos diktatorius ir vyriausiasis žynys Gajus Julijus Cezaris. Jo antruoju vardu ir vadinama ši kalendorinė sistema. Maža to, šio valdovo garbei taip pat pavadintas vienas iš vasaros mėnesių – julijus (liepa). Gretimas mėnuo augustas (rugpjūtis) gavo pirmojo Romos imperatoriaus Oktaviano Augusto vardą. Kadangi vienas Romos valdovas negali būti viršesnis už kitą, abiem mėnesiams kalendoriuje buvo paskirta po lygiai dienų.

Krikščionys perėmė romėniškąjį kalendorių, nes jame jau buvo užfiksuotos naujajam tikėjimui svarbios šventųjų kankinių mirties datos. Perėmė kartu su mėnesių pavadinimais (jie šiandien tebevartojami daugelyje pasaulio kalbų).

Kalendorinių švenčių turinys, žinoma, pasikeitė iš esmės. Februa tapo švente, skirta Švč. Mergelės Marijos, Kristaus motinos, įvesdinimui į Bažnyčią atminti. Savitus mėnesių pavadinimus, be lietuvių, Europoje turi tik kai kurios slavų tautos – lenkai, čekai, baltarusiai, ukrainiečiai. Šie mėnesių pavadinimai, pabrėžia L. Klimka, yra archajiški, fenologiniai, nurodantys būdingiausius gamtos reiškinius ar mūsų protėvių tuo metu dirbtus žemės ūkio darbus.

Pašnekovo teigimu, jau viduramžiais buvo pastebėta, kad bažnytinės šventės ėmė visai neatitikti sezonų, pavyzdžiui, šv. Velykos „pabėgo“ į vasarą, nuo trumpiausios metų dienos gerokai nutolo Kūdikėlio Kristaus gimtadienis ir kt. Mat kalendoriaus tobulumas priklauso nuo to, kaip gebama atogrąžinius metus, matuojamus laiko tarpu, per kurį Žemė vėl sugrįžta į pavasario lygiadienio tašką (jis išreiškiamas trupmeniniu skaičiumi – 365,2422 vidutinės saulinės paros), išdėstyti į sveiką skaičių kalendorinių metų dienų – 365 ar 366.

Julijaus kalendoriuje per 400 metų susidarydavo trijų dienų paklaida, vis tolinanti svarbiausias datas nuo su jomis tapatinamų gamtos reiškinių.

Italų gydytojas ir matematikas Luidžis Lilijas pasiūlė tobulesnę keliamųjų metų taisyklę: per 400 metų jų turi būti mažiau, tik 97. Jeigu šimtieji, t. y. besibaigiantys dviem nuliais, metai yra nedalūs iš 4, jų nereikia laikyti keliamaisiais. Idėją išplėtojo ir ėmė propaguoti jėzuitų mokslininkas Kasparas Klavijus. Naujoji keliamųjų metų taisyklė buvo įteisinta 1582 m. popiežiaus Grigaliaus XIII bule – paskelbta, kad po spalio 4-osios, kuri tada buvo ketvirtadienis, bus penktadienis, bet jau spalio 15-oji. Naujojo stiliaus kalendoriuje vienos paros paklaida susidaro tik per 3 300 metų.

Beje, kalendoriaus reformos tėvo vardas gerai žinomas mūsų sostinės istorijoje: Grigalius XIII tais pačiais 1582 m. Vilniuje įsteigė popiežiškąją kunigų seminariją ir paskyrė lėšų jai išlaikyti. Ant seminarijos pastato, vadinamo alumnatu, prie Universiteto gatvės galima išvysti išlikusią Grigaliaus XIII portreto freską.

Pasaulis grigališkąją reformą priėmė labai įvairiai. Katalikiški kraštai jai visai nesipriešino. Tačiau protestantiškoje Livonijoje, tuomet priklausiusioje Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, kilo net ginkluotas pasipriešinimas, buvo nuniokotos katalikų bažnyčios. Popiežius buvo kaltinamas pavogęs iš žmonių dešimt jų gyvenimo dienų.

Tie įvykiai vadinami kalendorinėmis Rygos riaušėmis. Dar būta nesutarimų su stačiatikiais. Todėl tuometis Abiejų Tautų Respublikos valdovas Steponas Batoras buvo privestas ediktais nustatyti nedarbo dienas katalikiškų ir stačiatikiškų švenčių metu.

Kitos protestantiškos šalys, pasak L. Klimkos, taip pat ilgokai nenorėjo pripažinti naujojo kalendoriaus pranašumų, nors reformą teigiamai vertino ir astronomai, ir pats Martynas Liuteris. Danija ir Norvegija prisijungė prie grigališkojo kalendoriaus 1700 metais, Anglija – 1752-aisiais, Švedija ir Suomija – dar po metų. Stačiatikių Bažnyčia iki šiol tebenaudoja Julijaus kalendorių, griežtai atmetusi reformą dėl to, kad, remiantis naujuoju laiko skaičiavimu, šv. Velykos kartais būna vėliau už žydų Pesachą, o Kristus juk buvo nukryžiuotas prieš šią šventę. Rusijoje pilietinis kalendorius tapo grigališkasis nuo 1918 metų.

Šiandienos pasaulyje tarptautinių ryšių srityje naudojamos tik naujojo stiliaus kalendoriaus datos, nepaisant to, kokiu kalendoriumi vadovaujasi ir kokią religiją išpažįsta konkreti šalis. Tai viena iš globalizacijos teigiamybių.

Kaip Aleksoto tiltas tapo ilgiausias Europoje

L. Klimka pasakoja ir vieną kuriozinę situaciją. Nors Lietuva buvo viena pirmųjų šalių, įvertinusių ir priėmusių grigališkąjį kalendorių, pakliuvus į Rusijos imperijos gniaužtus, vėl teko grįžti prie Julijaus kalendoriaus. Išimtis – Užnemunė, kur galiojo dar Napoleono įvesta tvarka. Todėl, einant per Aleksoto tiltą Kaune, kelionė dėl kalendorių skirtumo trukdavo visą tuziną dienų, tad aštrialiežuviai tiltą paskelbė ilgiausiu Europoje…

Istorijos lemtis labai supainiojo mūsų kaimo tradicinius kalendorinius papročius – išbarstė juos po skirtingas datas. Tai šiandien tiesiog varo į neviltį etnologus. Vis dėlto, apibendrina savo mintis apie mėnesių atsiradimą ir kitimą L. Klimka, kalendoriaus reikšmę civilizacijos istorijoje sunku pervertinti: jis atspindi žmonių bendruomenės santykį su supančia gamta.

Kalendoriuje, jo švenčių papročiuose atsispindi ne tik krašto klimato sąlygos, ūkinės veiklos pobūdis, bet ir sociainiai žmonių santykiai bei dvasinės kultūros dalykai. Sudarę kalendorių, žmonės galėjo nors šiek tiek numatyti ateitį, būti tikri dėl savo ūkinės veiklos rezultatų.

Pagrindinis dabar naudojamų laiko skaičiavimo ir kalendoriaus algoritmų trūkumas – jų neatitikimas dešimtainei sistemai. Tačiau įvairūs siūlymai iš esmės reformuoti tuos svarbiausius dalykus, nors moksliškai ir yra pagrįsti bei galėtų teikti didžiulę ekonominę naudą, pašnekovo nuomone, tikrai nebus priimti – žmonija negali atsisakyti istorinio laiko pojūčio, ištrinti kultūrinės atminties ir sugriauti religinių švenčių sekos.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ