Pasakų kūrėja buvo negailestinga politikams

Pasakų kūrėja buvo negailestinga politikams

Astridos Lindgren ir jos herojės Pepės Ilgakojinės atvaizdas ant Švedijos kronų banknoto.


Šios rašytojos knygas, išleistas beveik devyniasdešimčia kalbų bendru daugiau nei 145 mln. egzempliorių tiražu, skaito jau ne vienos kartos žmonės, o kūrinių ekranizacijos skaičiuojamos dešimtimis. Viena garsiausių vaikams rašiusių autorių – Astrida Lindgren – gimė prieš 110 metų. Per ilgą gyvenimą rašytoja sukūrė tokius kūrinius kaip „Pepė Ilgakojinė“, „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“, „Nykštukas Nilsas“, „Rasmusas klajūnas“, „Ronja plėšiko duktė“ ir daug kitų.


Manvydas VITKŪNAS


Būsimoji rašytoja gimė Pietų Švedijoje, Kalmaro lene, netoli Vimerbio miesto esančiame Neso vienkiemyje. Jos mergautinė pavardė – Erikson. Mergaitės tėvai – Samuelis Augustas Eriksonas ir Hana Jonson – susipažino miestelio turguje, kai Samueliui buvo trylika, o Hanai – vos septyneri. Draugystė truko daug metų, o kai Hanai sukako aštuoniolika, pora susituokė.


Gamtos apsuptyje


1907 m. lapkričio 14 d. gimusi Astrida turėjo vyresnį brolį ir dvi jaunesnes seseris. Astridos vaikystė, pasak jos pačios, prabėgo „arklio ir kabrioleto laikais“. Šeima gyveno kaime, į miestelį važinėjo arklio traukiamu vežimaičiu. Vaikai padėjo tėvams dirbti ūkio darbus, o laisvalaikiu daug žaidė, šėlo pievose, miškeliuose, paupyje. Gyvenimas kaime naminių augintinių ir laukinės gamtos apsuptyje buvo labai reikšmingas formuojantis būsimosios rašytojos pasaulėjautai. Vėliau rašytoja dažnai sakydavo, kad gyvenimo tempas kaime buvo kur kas lėtesnis, o žmonių santykiai – paprastesni ir artimesni nei didmiestyje. Be to, Astridos, jos brolio ir seserų gyvenimą šviesino ir labai geri tėvų santykiai. Tėtis ir mama mylėjo vienas kitą ir savo atžalas ir nebijojo to parodyti viešai, kas buvo dar gana reta XX a. pradžios visuomenėje.

REKLAMA


Gyvendama kaime, Astrida ne tik iš savo tėvų, bet ir iš kitų giminaičių, kaimynų prisiklausė daugybės tikrų ir išgalvotų istorijų, pasakų, padavimų. Mergaitės vaizduotė buvo labai laki, ir ji netruko pradėti kurti savas istorijas ar perdirbti ir pagražinti išgirstas iš kitų. Astrida ėmė jas užrašyti į sąsiuvinį, vieną kitą kaip rašinėlį atidavė mokytojams dar pradinėse klasėse. Mergaitės talentas buvo pastebėtas, ir ji mokykloje netgi imta vadinti Vimerbio Selma Lagerliof (švedų rašytojos, Nobelio literatūros premijos laureatės Selmos Lagerliof garbei). Astrida kuklinosi ir sakė, kad ji tikrai nenusipelnė tokių liaupsių. Tačiau jau buvo akivaizdu – ji išties turi didžiulį literatės talentą.


Pasakų kūrėja buvo negailestinga politikams

Mažoji Astrida (viduryje) su šeima – tėte, mama, broliu ir seserimis.


Susigrąžino sūnų


Baigusi mokyklą, Astrida trumpai padirbėjo vietos laikraščio „Wimmerby Tidning“ redakcijoje. 1926 m. mergina pastojo, bet už būsimojo vaiko tėvo – laikraščio redaktoriaus Akselio Gustavo Reinholdo Blomberio – neištekėjo, mat šis dar buvo neišsiskyręs su žmona ir labai bijojo, kad galintis į aikštę iškilti romanas su aštuoniolikmete nuo jo pastojusia žurnaliste sugriaus respektabilaus redaktoriaus karjerą. Astrida skubiai išvyko į Danijos sostinę Kopenhagą. Tuo metu Danijos įstatymai, skirtingai nei Švedijos, leido vienišoms motinoms gimdyti vaikus nenurodant biologinio tėvo tapatybės. Astridai gimė sūnelis. Jauna moteris jį pavadino Larsu. Deja, jaunutė mama neturėjo lėšų vaikui išlaikyti, todėl laikinai atidavė jį auginti vienai danų šeimai. Šie žmonės buvo supratingi ir leido mamai matytis su sūnumi.


Astrida išvyko į Stokholmą mokytis stenografijos, netrukus įsidarbino sekretore vienoje įmonėje. Nuo 1928 m. dirbo Karališkajame automobilininkų klube. 1931-aisiais ištekėjo už savo viršininko Sturės Lindgreno. Moteriai pavyko iš Danijos susigrąžinti savo sūnų Larsą. Sturė jį įsisūnijo. 1934 m. gimė duktė Karina. Beje, sūnų Larsą vėliau oficialiai pripažino ir jo biologinis tėvas, „Wimmerby Tidning“ redaktorius. Jis užrašė sūnui dalį savo palikimo.

REKLAMA


Pasakų kūrėja buvo negailestinga politikams

Astridos Lindgren gimtasis namas Neso vienkiemyje.

Kaip gimė Pepė?


Ištekėjusi Astrida tapo pavyzdinga mama ir namų šeimininke. Moteris tik probėgšmais sugrįždavo prie sekretorės darbo. Taip pat ji rašė pasakojimus šeimos žurnalams ir vartomiesiems kalėdiniams kalendoriams.


1939 m. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Nors Švedija išvengė dalyvavimo jame, visus karo metus A. Lindgren rašė dienoraštį. Po daug metų, minint karo pabaigos septyniasdešimtmetį, jis buvo išleistas kaip atskira knyga.


1941-aisiais A. Lindgren su šeima persikėlė į butą prestižiniame Stokholmo rajone, iš jo vėrėsi garsiojo Vazų parko vaizdas. Čia prabėgo beveik visas likęs rašytojos gyvenimas.


Kartą, kai mažylė Karina sirgo plaučių uždegimu, mama jai papasakojo įstabią istoriją apie Pepę Ilgakojinę. Šį personažą dukrelė sugalvojo pati – paprašė, kad mama sukurtų pasaką apie guvią, linksmą, rusvaplaukę, strazdanotą mergaitę. Pasakojimas labai pavyko. Po kurio laiko pati atgulusi į patalą (lūžus kojai), Astrida užrašė jį ir nusiuntė leidyklai, bet ši rankraštį atmetė. Galiausiai 1945 m. knyga apie Pepę Ilgakojinę buvo išleista, o iki 1950-ųjų iš viso pasirodė penkios šios serijos knygos.


Pasakų kūrėja buvo negailestinga politikams

Astrida Lindgren su vyru Sture ir nesantuokiniu sūnumi Larsu.


Kūrybinė branda


Dar iki pasirodant knygai apie Pepę, 1944 m. A. Lindgren dalyvavo tuomet dar mažai žinomos leidyklos „Raben & Sjogren“ surengtame geriausios knygos mergaitėms konkurse ir užėmė antrąją vietą. Netrukus Astrida pradėjo dirbti šioje leidykloje vaikų literatūros redaktore. Šį darbą moteris dirbo daug metų – nuo 1945-ųjų iki 1970-ųjų, kai išėjo į pensiją. „Raben & Sjogren“ išleido visas jos knygas. Rašytoja buvo labai darbšti – sukūrė net 80 knygų ir knygelių.


1946 m. pasirodė pirmoji iš kelių didelio populiarumo sulaukusių knygų apie seklį Kalį Bliumkvistą. Paskutinė trilogijos apie seklį dalis pasirodė 1953-iaisiais. Vos po metų dienos šviesą išvydo dar viena labai gerai žinoma rašytojos knyga – dramatiškas kūrinys apie vienišo, niekam nereikalingo vaiko išgyvenimus „Mijo, mano Mijo“.
1955–1968 m. skaitytojus pasiekė dar viena serija knygų, kurių herojai drąsiai galėjo varžytis dėl populiarumo su Pepe Ilgakojine.


Tipiškos Stokholmo šeimos atžala Mažylis ir jo keistokas bičiulis Karlsonas, kuris gyvena ant stogo, pasibeldė tiesiai į skaitytojų širdis. Karlsonas, atskrendantis ir nutupiantis ant Mažylio kambario palangės, kai tik šiam būna liūdna, pasirodė esąs visai drąsus vyrukas – jis netgi sugebėjo išvyti iš palėpės vagis, grobusius skalbinius! Šiame A. Lindgren kūrinyje, kaip ir kituose, už paprasto, vaikams ir suaugusiesiems lengvai įkandamo siužeto slypėjo kur kas gilesni psichologiniai ir pedagoginiai dalykai.


Pasakų kūrėja buvo negailestinga politikams

Viena mylimiausių pasaulio vaikų rašytojų sulaukė 94-erių.


Gynė silpnuosius


1969 m. Karališkasis dramos teatras Stokholme pastatė spektaklį „Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Taip A. Lindgren kūrinių herojai įžengė į didžiąją sceną. Gana greitai pasirodė ir įvairių kūrinių ekranizacijų. Taip pat buvo leidžiamos plokštelės su A. Lindgren pasakų ir dainelių įrašais.


Sparčiai augant kūrinių populiarumui ne tik Švedijoje, bet ir užsienyje, rašytoja nemažai uždirbo. Tačiau moteris nebuvo godi pinigų – didelę dalį lėšų ji skirdavo įvairiems labdaros projektams, paramai vaikams, taip pat beglobių gyvūnų priežiūrai.


1976 m. iki tol į politiką nesikišusi rašytoja sukėlė tikrą audrą Švedijos visuomenėje, parlamente ir vyriausybėje. Pamačiusi, kokią nelogiškai didelę dalį jos uždirbtų pinigų valstybė pasiima kaip mokesčius, A. Lindgren paviešino suaugusiesiems skirtą pasaką, kurioje labai kandžiai atskleidė tuomet jau keturis dešimtmečius Švediją valdžiusios socialdemokratų partijos mokesčių ir socialinės politikos ydas. Tuometis Švedijos ministras pirmininkas viešai pareiškė, esą „ponia Astrida Lindgren moka kurti pasakas, bet nemoka skaičiuoti“. Visgi netrukus aukštas politikas buvo priverstas pripažinti, kad rašytojos teiginiuose yra išties daug tiesos, mat žmonės Stokholme išėjo į gatves protestuoti prieš mokesčių politiką ir reikalavo, kad valdžios vyrai atsiprašytų rašytojos už nepagarbius žodžius. Per artimiausius rinkimus socialdemokratai gavo mažiau vietų parlamente. Įdomiausia, kad pati A. Lindgren buvo Švedijos socialdemokratų partijos narė, bet kritikavo valdančiąją partiją net aršiau nei opozicinių partijų politikai. Savo partijos narius rašytoja kaltino dėl to, kad jie nutolo nuo socialdemokratų idealų.



Visgi kur kas labiau nei politika moteriai rūpėjo pagalba silpnesniesiems, vargstantiesiems, negalintiesiems apsiginti. A. Lindgren tapo įtakinga visuomenininke. Ji dalijo interviu, vedė televizijos pokalbių laidas, aktyviai kovojo už vaikų teises, iš visų tribūnų ragino suaugusiuosius liautis smurtavus prieš vaikus, ieškoti kitų auklėjimo priemonių. 1978 m. tarptautinėje Frankfurto knygų mugėje rašytoja pasakė kalbą „Prievartai – ne“, sulaukusią didelio pasaulinio atgarsio. A. Lindgren iki gyvenimo galo pati atrašydavo į skaitytojų (ypač vaikų) laiškus.


Pasakų kūrėja buvo negailestinga politikams

Paminklas Astridai Lindgren Stokholme.


50 našlystės metų


Nuo 1985-ųjų ūkininko duktė karštai gynė šalies ūkiuose auginamų gyvulių teises, rūpinosi geresnių sąlygų gyvulininkystės fermose sudarymu. Po trejų metų Švedijos parlamentas priėmė Gyvūnų teisių apsaugos įstatymą, dažniausiai vadinamą tiesiog Lindgren įstatymu.


Rašytojos vyras Sturė mirė 1952-aisiais. Astrida pergyveno savo sutuoktinį 50 metų. Ji mirė Stokholme 2002 m. sausio 28 d., sulaukusi 94-erių. Jos laidotuvėse dalyvavo ne tik daugybė švedų, iš užsienio atvykusių žmonių, bet ir mergaitė, vedina baltu arklu – tokiu, kokį turėjo Pepė Ilgakojinė. Rašytoja palaidota tėviškėje – Vimerbyje.


Pasakų kūrėja buvo negailestinga politikams

Rašytojos kapas Vimerbio kapinėse – labai kuklus.