Kaip penkerius metus trukusi evoliucijos teorijos kūrėjo kelionė pakeitė mūsų supratimą apie gyvybę Žemėje

Kaip penkerius metus trukusi evoliucijos teorijos kūrėjo kelionė pakeitė mūsų supratimą apie gyvybę Žemėje


Jei tektų pradėti aiškintis, kaip Žemėje atsirado gyvybė, sunku įsivaizduoti, ko reikėtų imtis. Nors žmonės yra tik viena iš milijonų šioje planetoje gyvenančių rūšių, jie išskirtinai smalsūs ir nepaliaujamai ieškantys būdų, kaip prasklaidyti nežinomybę. Galbūt pačią didžiausią prasmę mūsų gyvenimui suteikia mėginimas atsakyti į klausimus, kodėl mes esame čia, kokia yra mūsų istorija ir kaip tapome tokie, kokie esame šiandien.


Šiais laikais atsakymų galime ieškoti vartydami knygas ar naršydami internete, tačiau prieš beveik 200 metų prireikė penkerių metų kelionės jūromis, kad būtų pakloti šiuolaikinio supratimo apie gyvybės išsivystymą Žemėje pamatai. Jei atsuktume laiką atgal į XIX amžių, pamatytume, kad požiūris į gamtą buvo visai kitoks nei šiandien. Anuomet dauguma žmonių tikėjo, kad planeta ir visi jos gyventojai nekinta: pasaulis yra toks, kokį jį sutvėrė Kūrėjas. Praeityje jis visada toks buvo ir, daugumos žmonių akimis, toks turi išlikti amžinai.


Šiuolaikinis požiūris yra visiškai priešingas. Dabar mes jau žinome, kad visi organizmai turi keistis ir prisitaikyti prie savo aplinkos. Nuolatinėje kovoje už išlikimą išgyvena tik geriausiai prisitaikiusios rūšys, o visa tai valdo niekada nenutrūkstantis, tačiau jokio galutinio tikslo neturintis evoliucijos procesas. Organizmai niekada nenustoja keitęsi, nes keičiasi pačios Žemės struktūra ir klimatas, o už savo vietą po saule grumiasi daugybė įvairiausių gyvybės formų. Kiekvienas organizmo patirtas genetinis pokytis padėjo auginti naujas gyvybės medžio šakas ir kurti visą pasaulį užkariavusią biologinę įvairovę.

REKLAMA


Vis dėlto iš kur atsirado ši šiuolaikinė evoliucijos samprata? Atsakymas slypi jos pavadinime – darvinizmas. 1831 metais 22 metų jaunuolis Charlesas Darwinas ryžosi pasinaudoti vieną kartą gyvenime pasitaikančia galimybe ir leidosi į ypatingą kelionę. Ji ne tik nulėmė visą likusį Charleso Darwino gyvenimą, bet ir padėjo atsakyti į daugybę klausimų, dėl kurių to meto mokslininkai kovėsi skirtingose barikadų pusėse. Sugrįžęs iš kelionės, Ch. Darwinas pateikė visuotinių įrodymų apie Žemėje gyvenančių rūšių kilmę, o juos netrukus palaikė visa mokslininkų bendruomenė. Kad pasaulis pasikeistų, tereikėjo šios vienos kelionės.


Pasiruošimas kelionei

Būdamas šešiolikos, Charlesas Darwinas įstojo į Edinburgo universitetą ir kibo į medicinos studijas, tačiau netrukus suprato, kad jo pašaukimas yra kitur. Studijų metais daug laisvo laiko jaunuolis skyrė gamtos mokslams, o jo smalsumą ypač užkariavo gyvūnų biologija. Vaikinui tapo akivaizdu, kad savo ateities medicinoje jis nemato. Pasėdėjęs entuziazmo taip ir neįžiebusiose paskaitose bei atsikandęs kruvinos chirurgijos realybės, Ch. Darwinas iš universiteto išstojo. Dėl kito jo gyvenimo žingsnio sprendimą priėmė tėvas – medicinos studijas nutraukęs jaunuolis turėjo tapti kunigu, taigi jau 1828 m. buvo išsiųstas į Kembridžo universiteto Kristaus koledžą.

REKLAMA


Tačiau ir čia Ch. Darwiną pasivijo tikrieji jo pomėgiai, suvedę su geologu Adamu Sedgwicku ir botaniku Džonu Johnu Henslow. 1831 metais, kai Ch. Darwinas įgijo humanitarinių mokslų bakalauro laipsnį ir svarstė, ką veikti ateityje, pradėta organizuoti laivo „HMS Beagle“ kelionė aplink pasaulį. Laivo kapitonas pasiteiravo Johno Henslow, ar šis galėtų rekomenduoti gamtininką, kuris prisijungtų prie laivo įgulos. Botanikas turėjo vienintelį atsakymą: Charlesas Darwinas.


Gyvenimas laive

Dauguma įgulos narių, kaip ir Ch. Darwinas, buvo jauni, į trečią dešimtį įžengę vyrai. Savo dienoraštyje Charlesas aprašė žaidimus, kuriais įgula mėgino praskaidrinti nuotaiką ilgoje kelionėje jūra. Vienas tokių užsiėmimų buvo pramintas „kabančia beždžione“ (angl. slinging the monkey). Žmogus, už kojų pririštas prie skersinio ir pakabintas žemyn galvą, turėdavo lazda trinktelėti kuriam nors iš aplinkui sustojusių įgulos narių. Nors pasitaikydavo linksmybių, akivaizdu, kad kelionėje Ch. Darwino prioritetu visada išliko tyrinėjimai. Po šių kvailiojimų jis savo užrašuose reiškė susirūpinimą dėl pagiringų įgulos narių.


Kai nerašydavo laiškų namuose likusiems draugams, jaunasis Darwinas leido laiką su bendrakeleiviais. Vienas jų buvo karinio jūrų laivyno karininkas ir kajutės draugas Johnas Lortas Stokesas. Jiedu daug vakarų praleido dirbdami kartu: Ch. Darwinas palinkęs prie savo mikroskopo, o J. L. Stokesas prie navigacijai skirtų jūrlapių.



Pagrindinis tikslas

Ši ekspedicija buvo vos antroji „HMS Beagle“ kelionė. Į pirmąją Didžiosios Britanijos karališkajam jūrų laivynui pastatytas laivas buvo išplaukęs prieš penkerius metus. Antros ekspedicijos metu „Beagle“ buvo skirta užduotis ištyrinėti Pietų Amerikos pakrančių ypatumus. Šiai kelionei laivas buvo atnaujintas, jame sukonstruotas pakeltas denis, apsirūpinta žalvariniais ginklais.


Kaip ir kiti „Cherokee“ klasės laivai, dėl savo polinkio skęsti net praminti plaukiojančiais karstais, jis buvo pavojingai sunkus. Nuogąstavimai dėl saugumo ir patogumo Ch. Darwino vos neatbaidė nuo kelionės, tačiau jis buvo įtikintas, kad, jeigu laivas nebūtų saugus, nebūtų siunčiamas į tokią svarbią ekspediciją. Laimei, „Beagle“ iš tiesų prieš bangas atsilaikė visus penkerius metus. Iš trijų ekspedicijų, kuriose buvo naudotas šis laivas, būtent antroji yra pati žymiausia ir geriausiai dokumentuota. Po trečios jūrinių tyrinėjimų kelionės „Beagle“ tapo pakrančių apsaugos laivu, kuriam jau neteko ilgiau plaukioti atviruose vandenyse.


Kaip buvo parašyta knyga apie rūšių atsiradimą

1836 m. į namus sugrįžęs Ch. Darwinas jau buvo apsiginklavęs žiniomis, aukštyn kojomis apversiančiomis visą biologijos pasaulį. Visgi net 20 metų jis delsė paviešinti savo atradimus. Daugelis spėlioja, kad mokslininkas baiminosi priešiškos reakcijos iš tų, kurie būtų nenorėję išsižadėti plačiai paplitusio tuomečio požiūrio į gyvybę. Tačiau tikrai žinoma, kad Ch. Darwinas šiuos metus praleido analizuodamas savo surinktus įrodymus ir toliau tyrinėdamas. Be to, prieš išdrįsdamas pasidalyti svarbiausiais atradimais, Ch. Darwinas parašė knygą „Kelionė ,,Beagle“ laivu“ („The Voyage of the Beagle“) apie savo patirtis ekspedicijoje. Su šiais užrašais susipažinę tyrėjai ir visuomenė ėmė nekantriai laukti artėjančių naujienų.

REKLAMA


Galiausiai 1859 m. buvo išleistas veikalas „Rūšių atsiradimas“ („On the Origin of Species“), sulaukęs labai prieštaringų vertinimų. Nuo pasipiktinimo ir netikėjimo iki nuostabos ir aplodismentų – visuomenei prireikė laiko, kol įsisąmonino šioje knygoje išdėstytus faktus. Galų gale dauguma žmonių naujus atradimus ir drąsias įžvalgas pripažino, o pati teorija ir pasaulėžiūra buvo praminta darvinizmu.


Mokslininko įžvalgas iš penkerių metų trukmės ekspedicijos pirkėjai tiesiog šlavė nuo lentynų. Dar prieš pasirodant knygai, leidėjas jau buvo sulaukęs 1500 egzempliorių užsakymo. Įrodymas, kad kiekvienas egzistuojantis gyvas padaras laikui bėgant keičiasi, pasirodė labai intriguojantis ir patrauklus, o skaitytojų neatbaidė net knygos storumas ir sudėtingų mokslinių apibendrinimų pripildyti puslapiai. Populiarumo Ch. Darwino veikalai nepraranda ir šiandien. Nesvarbu, kad jau praėjo beveik du šimtmečiai, kas nenorėtų paskaityti asmeninių paties „evoliucijos tėvo“ patirčių?


5 faktai apie Darwinus visame pasaulyje

Dalis šio straipsnio pasiekiama tik prenumeratos skaitytojams.








  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 08 (2024)

    Savaitė - Nr.: 08 (2024)