Henrio Stenlio gyvenimas – lyg bestseleris

Henrio Stenlio gyvenimas – lyg bestseleris


„Daktaras Livingstonas, jei neklystu?“ – šie britų kilmės amerikiečių žurnalisto ir keliautojo Henrio Mortono Stenlio ištarti žodžiai pateko į geografijos mokslo metraštį. 1871 m. lapkričio 10 d. Udžidžyje (Tanzanijoje) Henris aptiko be žinios dingusį škotų keliautoją, didįjį Afrikos tyrinėtoją Deividą Livingstoną. Vien to būtų pakakę, kad H. Stenlis patektų į istoriją. Tačiau jis nuveikė kur kas daugiau.


Manvydas VITKŪNAS


D. Livingstonas buvo pasaulinio garso Afrikos tyrinėtojas. 1866 m. jis dar kartą leidosi į kelionę po Juodąjį žemyną ir po trejų metų dingo be žinios. Iš tiesų D. Livingstonas tyrinėjo Ruvumos upės baseiną, Tanganikos ežerą, keliavo po regioną, kuriame siautėjo juodaodžius gaudę ir vergais vertę arabų būriai. Iki tol keliautojas pirmai progai pasitaikius siųsdavo iš Afrikos į Europą laiškus, perduodavo informaciją per tarpininkus, tačiau nuo 1869-ųjų apie jį nebuvo jokių žinių.

REKLAMA


1871 m. amerikiečių laikraščio „New York Herald“ redakcija išsiuntė savo žurnalistą ir keliautoją H. Stenlį ieškoti pradingusio D. Livingstono. Paieškos buvo sėkmingos: tų pačių metų lapkričio 10 d. Udžidžyje, ant Tanganikos ežero kranto, H. Stenlis rado ieškomą žmogų. Išvydęs ilgai ieškotą keliautoją, Henris paklausė: „Daktaras Livingstonas, jei neklystu?“ Atsakymas buvo teigiamas.


Dalyvavo kare


H. Stenlis (tikr. Džonas Roulandsas) gimė 1841 m. sausio 28 d. Didžiojoje Britanijoje, mažame Velso regiono Denbio mieste. Jis buvo nesantuokinis aštuoniolikmetės neturtingo ūkininko dukters vaikas. Mama negalėjo prižiūrėti mažylio, paliko jį seneliams ir išvyko dirbti į miestą. Seneliams pasiligojus, berniukas buvo perduotas auginti kaimynams, o mama už tai jiems kas mėnesį mokėjo sutartą sumą pinigų.


Galiausiai mamos finansinė padėtis tapo kritiška, ir Džonas atsidūrė vadinamuosiuose darbo namuose, kur vaikai ir paaugliai gyveno ir buvo maitinami mainais į sunkų darbą. Šiuose namuose paauglys gyveno iki 15 metų, kol jį pasiėmė teta. Ji ne tiek rūpinosi Džono auklėjimu, kiek vėlgi išnaudojo jį kaip darbininką – Džonas turėjo prižiūrėti didžiulę avių bandą.

REKLAMA


Vaikinukas svajojo apie Ameriką. Jis manė ten galėsiąs išbristi iš skurdo, įgyti išsilavinimą, susikurti orų gyvenimą. Ir jam pavyko tai padaryti. Septyniolikos Dž. Roulandsas kaip junga pateko į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) plaukiusį laivą ir atsidūrė Naujajame Orleane. Čia jaunuolis įsidarbino, pasak jo paties, „pas prekiautoją Stenlį, turėjusį tvirtą galvą ir minkštą širdį“. Šis mokė vaikiną verslo ir rūpinosi juo kaip savo vaiku, o šis nenuvylė – buvo nuoširdus, darbštus, nuovokus. Galiausiai prekybininkas atvykėlį iš Didžiosios Britanijos įsisūnijo. Taip Dž. Roulandsas tapo Henriu Mortonu Stenliu.


JAV prasidėjus pilietiniam karui, Luiziana buvo pietinių valstijų sudarytos Konfederacijos dalis. H. Stenlis atsidūrė konfederatų kariuomenės gretose. 1862 m. kautynėse prie Šailo jis pakliuvo į šiauriečių nelaisvę. Būdamas belaisvių stovykloje, pasidavė įkalbinėjimams įvertinti savo pažiūras ir pereiti į šiauriečių pusę ir tapo karinio jūrų laivyno jūreiviu. Tuo tada jis jau kariavo prieš konfederatus.


Papirko telegrafininką


Trejus metus praleidęs laivyne, Henris pagaliau išėjo į atsargą. Jaunas vyras pasirinko žurnalisto karjerą ir tapo visų pirma karo korespondentu. 1867-aisiais jis išvyko į Laukinius Vakarus, kur parengė seriją straipsnių apie baltųjų kovas su indėnais. Savo straipsniuose nevengė žavėjimosi raudonodžių karių narsa, bet tuo pat metu rašė, esą vykstantis kraujo liejimas ir indėnų naikinimas – visų pirma ne baltųjų, o laukinių indėnų kaltė. Vėliau kaip korespondentas jis lankėsi Osmanų imperijoje, Persijoje.



H. Stenlio, kaip korespondento, karjeros pikas prasidėjo jam įsidarbinus pas žymų ir turtingą leidėją Džeimsą Gordoną Benetą. Šiam priklausė tuo metu didžiausio visose JAV tiražo laikraštis „New York Herald“. Leidinio redakcija išsiuntė H. Stenlį į Etiopiją, tuomet kariavusią dėl savo nepriklausomybės su britais. Taip žurnalistas pirmą kartą pateko į Afriką. Britai tuo metu bandė palaužti Etiopiją ir paversti ją savo kolonija bei išsiuntė į šią šalį 40 tūkst. karių. Trumpalaikę sėkmę pavyko pasiekti – buvo užimtos svarbiausios etiopų tvirtovės, o šalies imperatorius Teodoras II nusižudė, bet galiausiai britams Etiopijoje įsitvirtinti nepasisekė.


Apie šiuos įvykius H. Stenlis sugebėjo savo redakcijai pranešti anksčiau, nei britų karinė vadovybė Etiopijoje informavo savo vadovybę Londone. Reikalas tas, kad apsukrusis žurnalistas Suece (Egipte) buvo papirkęs vietos telegrafo stoties, per kurią keliavo pranešimai iš Etiopijos, viršininką ir H. Stenlio telegramos buvo siunčiamos pirmumo tvarka, o kitos tyčia užlaikomos.


Sensacingas radimas


1871 m. redakcija išsiuntė H. Stenlį ieškoti Afrikos platybėse dingusio škotų keliautojo ir misionieriaus D. Livingstono. Atvykęs į Zanzibaro salą (dab. Tanzanijoje), H. Stenlis netrukus persikėlė į žemyninę Afriką ir patraukė didžiojo keliautojo pėdsakais. Galiausiai Udžidžyje, Tanganikos ežero pakrantėje, jam pavyko rasti D. Livingstoną ir per savo laikraštį apie tai informuoti pasaulį.


H. Stenlis tapo tuo metu jau sunkiai sirgusio D. Livingstono bendražygiu. Jiedu ištyrė šiaurinę Tanganikos ežero dalį, bandė išsiaiškinti, ar Lualabos upė nėra Nilo aukštupys. Kai Henris primygtinai paprašė Deivido kartu vykti į Angliją, šis atsisakė. D. Livingstonas įdavė H. Stenliui savo dienoraščius, sudarytus žemėlapius, laiškus vaikams ir išlydėjo jį atgal į Zanzibarą, o pats liko tyrinėti Afrikos, tapusios jo namais. Didysis keliautojas mirė 1873 m. gegužės 1 d. Čitambe (dab. Zambijos teritorijoje).

REKLAMA


Ištikimi bendražygiai afrikiečiai palaidojo D. Livingstono širdį Afrikoje, o kūną, balzamuotą naudojant spiritą, druską ir žoleles bei išdžiovintą saulėje, pėsčiomis nunešė daugiau nei 1 500 kilometrų į Atlanto vandenyno pakrantę, iš kur karstas buvo parplukdytas į Londoną. D. Livingstonas buvo iškilmingai palaidotas Vestminsterio katedroje. O H. Stenlis apie šią kelionę parašė intriguojančią knygą „Kaip radau Livingstoną“.


1873–1874 m. H. Stenlis rengė reportažus apie britų kovas su Ašančių karalyste dabartinės Ganos teritorijoje. Vėliau savo reportažus jis sudėjo į knygą. 1874-ųjų pabaigoje žurnalistas, finansuojamas savo ir britų laikraščio „Daily Telegraph“ redakcijų, su gausiu būriu palydovų (daugiau kaip 200 žmonių), apsirūpinęs naujausia geodezine įranga, patraukė į naują įkvepiančią kelionę.


Ji prasidėjo nuo Bagamojo uostamiesčio dabartinėje Tanzanijoje. Kitų metų vasarį keliautojas pasiekė didžiausią Afrikoje Viktorijos ežerą. Iki to laiko ekspedicijos dalyvių dėl ligų, susidūrimų su karingomis gentimis ir pavojingais gyvūnais, visų pirma liūtais, sumažėjo trečdaliu. Nepaisant to, keliautojams pavyko patekti į Bugandos valstybę (dabar – Ugandos dalis).


Jos karalius buvo nusiteikęs draugiškai ir tolesniam H. Stenlio žygiui skyrė net du tūkstančius žmonių. Su pagausėjusiomis pajėgomis žurnalistas traukė toliau į žemyno gilumą, drąsiai žengė per priešiškai nusiteikusių genčių žemes ir tapo daugybės iki tol europiečiams buvusių nežinomų žemių atradėju.


Šlovė ir honorarai


H. Stenlis, atvykęs į jam jau gerai žinomą Udžidžį, sugebėjo apkeliauti visą didžiulį Tanganikos ežerą, o tada pasuko į pietus ir vėl pasiekė Lualabos upę. Ji buvo gana didelė, ir H. Stenliui nedavė ramybės klausimas, ką ji maitina – ar Nilą, tekantį į šiaurę, Viduržemio jūrą, ar Kongą – upę, kurios žiotys yra Atlanto vandenyne, vakarinėje Centrinės Afrikos pakrantėje. Buvo pastatyta daug valčių, plaustų, ir keliautojas su palydovais leidosi pasroviui. Kelią pastojo daugybė slenksčių, plaustai dužo, valtys apsiversdavo, ekspedicijos dalyvių gretos praretėjo. Galiausiai buvo pasiekti Bojomos kriokliai, vėliau iki 1983 m. vadinti Stenlio vardu.

REKLAMA


Plaukdamas pasroviui vis gilėjančia ir platėjančia upe, keliautojas suprato, kad tai – tikrai ne Nilas, ir pagaliau išsiaiškino, kad plaukia Kongu – upe, kurios aukštupys vadinamas Lualaba. H. Stenlis pasiekė Kongo žiotis ir tapo pirmuoju europiečiu, nukeliavusiu per visą ekvatorinę Afriką nuo rytinės žemyno pakrantės iki vakarinės. Tai jam, jau žinomam keliautojui, pelnė tikrą šlovę. Kelionės rezultatai buvo aprašyti sensacija tapusioje knygoje „Per Juodąjį žemyną“.


Tapęs tikru Afrikos ekspertu, H. Stenlis 1881 m. jau Belgijos karaliaus Leopoldo II užsakymu tęsė Kongo baseino tyrinėjimus, vedė derybas su vietos genčių vadais, žvalgė prekybos kelius ir galimybes. Belgijos karalius tuo metu buvo užsibrėžęs įkurti Konge savo koloniją, ir H. Stenlis prie to prisidėjo kaip niekas kitas.
Po to H. Stenlio laukė dar vienas milžiniškas nuotykis – Emino Pašos gelbėjimo ekspedicija.


E. Paša buvo vadinamas vokietis Eduardas Šniceris. Jis buvo tuo metu britų iš dalies kontroliuojamam Egiptui priklausiusios Ekvatorijos provincijos (dabartiniame Pietų Sudane) gubernatorius. Sudane kilus sukilimui, Ekvatorija buvo atkirsta nuo likusios šalies dalies. E. Paša pasiūlė britams aneksuoti provinciją. H. Stenlio ekspedicijos nariai pajudėjo Kongu prieš srovę, įveikė tropinių miškų masyvus, susitiko su pigmėjų gentimis ir galiausiai surado E. Pašą. Šis buvo atgabentas į rytinę Afrikos pakrantę. H. Stenlis apie šią ekspediciją parašė naują knygą, sulaukusią daugybės leidimų ir atnešusią jam puikius honorarus.


1890-aisiais H. Stenlis, pelnęs milžinišką šlovę, grįžo į Angliją ir susigrąžino Didžiosios Britanijos pilietybę. Jis vedė aktorę, pradėjo politinę karjerą, tapo parlamento nariu. Mirė Londone 1904 m. gegužės 10 d., būdamas žymus ir turtingas, nugyvenęs gyvenimą, prilygstantį bestseleriui.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.