Neprašyti augintiniai mūsų kūne

Neprašyti augintiniai mūsų kūne


Atšilus orams padidėja pavojus užsikrėsti kirmėlinėmis ligomis. Kas dėl to kaltas – nepakankama higiena, į burną dedami nepakankamai švariai nuplauti vaisiai ir daržovės, nepakankamai termiškai apdorota ant grotelių kepta mėsa? Ką daryti, kad išvengtume šių ligų?


Dalia VALENTIENĖ


Šiandien daugelis labiausiai baiminasi užsikrėsti pavojinguoju koronavirusu, tačiau visai šalia laukia ir kitos nemalonios ligos, kurių galime išvengti. Šiltuoju metų laiku padidėja tikimybė užsikrėsti įvairiais parazitais, kuriuos medikai vadina helmintais.


Statistika nedžiugina. Lietuvoje kirmėlinėmis ligomis kasmet suserga daugiau kaip 30 tūkst. žmonių, dauguma jų – 6–12 metų vaikai. Ir tie parazitai nėra vien spalinės. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, pirmąjį šių metų ketvirtį užregistruoti 52 askaridozės, 16 echinokokozės ir 8 toksokarozės atvejai. Palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, sumažėjo echinokokozės ir toksokarozės, bet padaugėjo askaridozės atvejų. Askaridoze ir toksokaroze dažniausiai užsikrečia ir serga vaikai iki 14 metų, echinokokoze – suaugę asmenys.


Kas yra askaridozė?


Sužinojus daugiau apie askarides, net šiurpas nupurto – baisu ir pagalvoti, kad tokie padarai gali apsigyventi mūsų viduje, o mes su jais dargi ir suvalgytu maistu dalijamės. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje askaridoze serga 1,4 mlrd. žmonių, t. y. ketvirtadalis Žemės gyventojų. Ši liga labiausiai išplitusi atogrąžų kraštuose, kur šiltas ir drėgnas klimatas sudaro idealias sąlygas kiaušinėliams vystytis. Žmonės askaridėmis tokiose vietovėse gali užsikrėsti visus metus. Daugiausia – net 73 proc. – sergančiųjų askaridoze yra Azijoje, Afrikoje – 12 proc., Pietų Amerikoje – 8 proc.

REKLAMA


Tokį šios kirmėlinės ligos paplitimą, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro gydytojos epidemiologės Aušros Bartulienės teigimu, lemia nepaprastai didelis parazitų produktyvumas, kiaušinėlių atsparumas aplinkoje, dirvožemio ir vandens užterštumas ir gana paprastas ligos perdavimo būdas.


„Lietuvoje šia liga kasmet užsikrečia ir serga apie 200–300 žmonių, tačiau pastaraisiais metais stebima sergamumo askaridoze mažėjimo tendencija. Mažesnis sergamumo šia liga rodiklis stebimas didžiuosiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose. Tiesa, vis dar didelis sergamumas askaridoze išlieka Švenčionių, Kupiškio, Vilniaus rajonuose“, – pasakoja gydytoja epidemiologė.


Žmogus – žmogui


Infekcijos šaltinis yra askaridoze sergantis žmogus. Asmuo užsikrečia askaridžių kiaušinėliais per žemėtas rankas, valgydamas nešvarias žalias daržoves, vaisius, uogas, gerdamas nevirintą atvirų vandens telkinių vandenį. „Askaridžių kiaušinėlių ant maisto gali patekti su dulkėmis, juos gali pernešti musės, tarakonai. Askaridoze dažniausiai užsikrečiame vasarą arba rudenį, kai dirvožemyje susikaupia daugiausia subrendusių kiaušinėlių, dirbami įvairūs žemės ūkio darbai, vaikai didžiąją dalį dienos praleidžia lauke. Ypač pavojingi yra žemės sklypai, kur dirvožemis tręšiamas žmonių išmatomis“, – įspėja epidemiologė.

REKLAMA


Specialistės teigimu, askaridžių vystymasis organizme – ilgas ir nemalonus. „Žmogui prarijus subrendusių askaridžių kiaušinėlių, iš jų plonojoje žarnoje išsirita lervos. Pastarosios įsiskverbia į žarnos sienelę ir su krauju išnešiojamos po organizmą. Jos aktyviai maitinasi kraujo serumu ir eritrocitais. Vėliau lervos patenka į plaučius ir juose migruoja apie 10–14 dienų. Plaučiuose lervos juda bronchiolių ir bronchų gleivine, pakyla trachėja iki nosiaryklės. Iš čia dažniausiai naktį su seilėmis nuryjamos ir per skrandį antrą kartą patenka į plonąją žarną. Plonojoje žarnoje askaridės per 2–2,5 mėnesio užauga ir lytiškai subręsta. Suaugusi askaridė žmogaus organizme gyvena apie 1–2 metus, po to žūsta ir su išmatomis pašalinama iš žarnyno. Suaugusios kirmėlės žmogaus organizme nesidaugina, kirmėlių skaičius ligonio žarnyne priklauso nuo to, kiek kiaušinėlių pateko į organizmą“, – dėsto A. Bartulienė.


Pirmasis požymis – alerginės reakcijos


Kokie požymiai rodo, kad žmoguje galbūt apsigyveno askaridžių? „Ligos pradžioje, vykstant lervų migracijai, kamuoja alerginės žmogaus organizmo reakcijos, uždegiminiai plaučių pokyčiai, astmos priepuoliai, pabrinksta lūpos, gali pakilti kūno temperatūra. Esant šiai ligos stadijai, tiriant išmatas, askaridžių kiaušinėlių nerandama. Vėliau, kai organizme parazituoja jau suaugusios kirmėlės, ligonis skundžiasi pablogėjusiu apetitu, galvos svaigimu, pykinimu, pilvo skausmais.


Vaikams gali atsirasti seilėtekis, juos gali varginti griežimas dantimis naktį, naktinės haliucinacijos, pilvo pūtimas bei skausmai. Užsikrėtę askaridėmis vaikai mažiau valgo, sutrinka maisto medžiagų įsisavinimas. Vitaminų ir maisto medžiagų stygius, mat juos suvartoja parazitai, sukelia avitaminozę ir bendrą organizmo išsekimą. Sumažėja mokymosi produktyvumas, gebėjimas sutekti dėmesį. Sergančių mažų vaikų augimas ir vystymasis sulėtėja. Askaridės slopina organizmo imunitetą, todėl vaikai tampa neatsparūs įvairioms infekcinėms ligoms. Taip pat lėčiau susiformuoja imunitetas po skiepų“, – pasakoja specialistė.



Askaridė gali užaugti iki 40 centimetrų ilgio ir sverti 9 gramus. Askaridozei gydyti naudojami specialūs antihelmintiniai vaistai. Po gydymo praėjus 2–3 savaitėms atliekami tyrimai ir sprendžiama, ar pavyko atsikratyti parazitų, ar gydymą reikia kartoti.

Toksokarozę platina keturkojai


Toksokarozės platintojai – sergantys šunys ir katės, teršiantys savo išmatomis aplinką. „Patys gyvūnai šiomis kirmėlėmis užsikrečia prariję subrendusius toksokarų kiaušinėlius, esančius aplinkoje, ar suėdę graužiką, kurio organizme yra toksokarų cistų. Iš kiaušinėlių išsiritusios ar iš cistų išsilaisvinusios lervos prasiskverbia į žarnų kapiliarus, po to su krauju migruoja po įvairius organus ir audinius, kaip ir askaridžių lervos. Dalis migruojančių lervų patenka į šunų raumenis ir ten ilgam pasilieka. Šuns patelei laukiantis šuniukų, hormonai šias lervas stimuliuoja ir jos vėl pradeda migruoti. Per placentą jos nukeliauja į dar negimusių šuniukų organizmą. Todėl tik gimę šuniukai irgi gali turėti toksokarų lervų“, – aiškina A. Bartulienė.


Suaugusių toksokarų ilgis siekia 4–10 centimetrų. Jos apie 4–6 mėnesius gyvena ne tik šunų ir kačių, bet ir vilkų, lapių žarnyne ar skrandyje. Suaugusi toksokara per parą išskiria apie 200 tūkst. kiaušinėlių. Jie nesubrendę su gyvūno išmatomis patenka į aplinką.


Vasara toksokarozei – ypač palanki. Gydytojos teigimu, optimali temperatūra šių parazitų kiaušinėliams vystytis – 24–30 °C. Tačiau aplinkoje turi laikytis ir tam tikra drėgmė, nes jie yra jautrūs sausrai ir tiesioginiams saulės spinduliams. Žemoje temperatūroje kiaušinėliai nustoja vystytis, bet nežūsta, tiesiog pereina į ramybės būseną ir sėkmingai peržiemoja. Ant žemės kiaušinėliai gyvybingi gali išlikti net kelerius metus.


„Žmogus yra atsitiktinis šių parazitų šeimininkas. Jis užsikrečia toksokarų kiaušinėlių per burną patekus į virškinamąjį traktą. Žmogaus žarnyne kiaušinių apvalkalėliai ištirpsta, lervos išsilaisvina ir, įsiskverbusios į žarnyno gleivinę, patenka į kraują. Kraujas nuneša lervas į kepenis, širdį, plaučius, inkstus, kasą, akis ir kitus organus, ten jos ir lieka. Žmogus yra toksokarų vystymosi aklavietė. Lervos žmogaus organizme nesidaugina, neauga, nesikeičia, tik retkarčiais suaktyvėja ir pradeda migruoti. Taip jos dirgina ir žaloja audinius. Ilgainiui lervos apsitraukia kapsulėmis, po to suyra. Žmogus nuo žmogaus toksokaroze užsikrėsti negali, nes parazitai neišsivysto iki suaugėlių ir neišskiria kiaušinėlių“, – tikina epidemiologė.

REKLAMA


Echinokokozės sukėlėjai – smulkūs kaspinuočiai


Echinokokoze taip pat užsikrečiame nuo gyvūnų. Ligos sukėlėjai yra smulkūs, 1,3–7 milimetrų ilgio, kaspinuočiai, kurie skirtingų šeimininkų organizme pereina kelias vystymosi stadijas: kiaušinėlio, lervos ir suaugėlio. Šių parazitų vystymuisi reikia ne vieno šeimininko. Tarpinio šeimininko organizme vystosi lervos arba cistos, kurių viduje yra keli šimtai kaspinuočių galvučių, o galutinio šeimininko organizme – suaugėliai. Tarpiniais šių parazitų šeimininkais paprastai būna avys, arkliai, kiti galvijai, kiaulės, triušiai, kiškiai, graužikai, šių parazitų kiaušinėliais užsikrečiantys per jais užterštą pašarą ar vandenį. Galutiniais šeimininkais tampa šunys, vilkai, lapės.


„Žmogus echinokokoze gali užsikrėsti bendraudamas su ja užsikrėtusiais šunimis – ant jų kailio, liežuvio gali būti parazitų kiaušinėlių ar narelių. Sveiki šunys taip pat gali perduoti echinokokų kiaušinėlius, kurie ant jų kailio ar liežuvio patenka ką nors laižant, voliojantis žolėje ir pan. Šių parazitų kiaušinėlių į žmogaus virškinamąjį traktą gali patekti su neplautomis ar blogai nuplautomis daržovėmis, vaisiais, uogomis ir kitais augalais, užterštais šunų ar laukinių gyvūnų išmatomis. Ant maisto produktų ar kitų paviršių echinokokų kiaušinėlių gali patekti ir su dulkėmis, juos gali pernešti paukščiai, tarakonai, musės. Būna, kad šiais parazitais žmonės užsikrečia nuo sumedžiotų laukinių gyvūnų. Dar vienas užsikrėtimo šaltinis – daržams laistyti naudojamas vanduo iš atvirų gamtinių vandenviečių, užterštų laukinių gyvūnų ar šunų išmatomis“, – vardija gydytoja epidemiologė A. Bartulienė.


Pasak specialistės, echinokokų lervos žmogaus organizme gali išlikti gyvybingos dešimtis metų.


Kokie yra šios ligos požymiai? „Ligonis junta bendrą silpnumą, neturi apetito. Cistai augant, atsiranda skausmas po dešiniuoju šonkaulių lanku. Ligonį pykina. Užaugusios cistos spaudžia stambius tulžies latakus, prasideda gelta. Jeigu cistos formuojasi plaučiuose, atsiranda skausmas krūtinės srityje, vargina neaukšta kūno temperatūra, kosulys, ligoniai neretai atsikosi krauju“, – pasakoja gydytoja.


Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.