Kovo 18 d. prieš 160 metų
GIMĖ RUDOLFAS DYZELIS

1858 m. kovo 18 d. Paryžiuje, imigrantų iš Vokietijos šeimoje, gimė inžinierius, dyzelinio variklio išradėjas Rudolfas Dyzelis. 1870 m. šeima išvyko į Londoną, o netrukus tėvai Rudolfą išsiuntė pas gimines į Vokietiją, Augsburgą, ten jis baigė gimnaziją, vėliau – Augsburgo politechnikos mokyklą ir Miuncheno aukštąją politechnikos mokyklą. Inžinierius ėmė kurti variklius, dirbo Augsburgo mašinų gamykloje (1904 m. ji tapo pirmąja koncerno MAN gamykla).

R. Dyzelis siūlė vidaus degimo varikliuose naudoti akmens anglies dulkes, tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai sudėtinga dėl šių dulkių abrazyvinių savybių (jos tiesiog sudilina variklį). 1893 m. inžinierius patentavo „naują racionalų šiluminį variklį“, vėliau išradėjo garbei jis pradėtas vadinti dyzeliniu varikliu. Tiesa, iš pradžių tėvynėje Vokietijoje inžinieriaus išradimas buvo išjuoktas.

R. Dyzelis dėl to labai sielojosi, netgi atsidūrė psichiatrijos ligoninėje. 1900 m. R. Dyzelis atidarė savo įmonę Londone. 1903 m. nuleistas į vandenį pirmasis laivas su dyzeliniu varikliu, 1908 m. pagamintas pirmasis sunkvežimis ir pirmasis lokomotyvas. Jau po išradėjo mirties, 1936 m., buvo sukurtas pirmasis lengvasis automobilis („Mercedes-Benz 260D“) su dyzeliniu varikliu.

Pats variklio išradėjas, išsekintas nervingo darbo, finansinių sunkumų, 1913 m. galiausiai patyrė bankrotą. Tų metų rugsėjo 29 d. jis plaukė laivu iš Antverpeno į Londoną. Vakare vyras nuėjo į savo kajutę ir jo daugiau niekas nematė. Po dviejų savaičių inžinieriaus kūną Lamanšo sąsiauryje rado žvejai. Vyro tapatybė nustatyta pagal ant rankos buvusius žiedus. Didžiojo inžinieriaus mirties tikslios aplinkybės nebuvo išsiaiškintos.

Kovo 20 d. prieš 190 metų
GIMĖ HENRIKAS IBSENAS

1828 m. kovo 20 d. pietinės Norvegijos mieste Šiene, verslininko šeimoje, gimė rašytojas ir dramaturgas Henrikas Ibsenas. Kai berniukui buvo aštuoneri, šeimos verslas žlugo. Penkiolikmetis Henrikas tapo vaistininko mokiniu. Papildomai pradėjo uždarbiauti rašydamas straipsnelius ir humoristinius eilėraščius žurnalams. Įstojo į Kristianijos (dabar – Oslas) universitetą, tačiau medicinos studijų nebaigė, susižavėjęs dramaturgija. 24-erių H. Ibsenas gavo dramaturgo vietą teatre Bergene, netrukus tapo ir režisieriumi. 1857–1862 m. vadovavo nacionaliniam Norvegų teatrui Kristianijoje.

Ankstyvojoje H. Ibseno kūryboje įdomiai susipina modernios idėjos ir senosios skandinavų mitologijos motyvai. Daug metų H. Ibsenui sunkiai sekėsi – jis skendo skolose, jo kūryba dažnai buvo nevertinama teatrų vadovų ir sunkiai suprantama publikai. „Per anksti gimusiam“ didžiajam dramaturgui iš kūrybinės, dvasinės ir materialinės krizės padėjo išlipti vedybos su Suzana Toresen – plataus akiračio, didžiulės erudicijos ir labai gero būdo mergina. Pora susilaukė sūnaus Sigurdo, vėliau jis tapo Norvegijos ministru pirmininku.

Palikęs Norvegiją, H. Ibsenas daug metų keliavo po Europą, tada ir parašė brandžiausias savo filosofines dramas („Lėlių namai“, „Brandas“, „Peras Giuntas“, „Heda Gabler“) ir kitus kūrinius. 1891 m. grįžo į Norvegiją. Paskutinėje iš 26 savo dramų „Kai mes, mirusieji, nubundame“, pastatytoje 1899 m., dramaturgas žiauriai kritikai pasmerkė savo paties kūrybinį kelią, pavadinęs jį tragiška nesėkme. Mirė nuo insulto Kristianijoje 1906 m. gegužės 23 d.

Kovo 17 d. prieš 120 metų
PASKELBTA DAINA „O SOLE MIO!“

1898 m. kovo 17 d. italų kompozitorius Eduardas di Kapua paskelbė bene garsiausią savo kūrinį – neapolietišką dainą „O sole mio!“ („O mano saule!“). Dainos žodžius parašė italų poetas Džovanis Kapuras. 3 minutes 15 sekundžių trunkanti daina tapo vienu populiariausių italų muzikos kūrinių. Ją yra atlikę daugybė garsiųjų pasaulio dainininkų (tarp jų – Lučianas Pavarotis, Plasidas Domingas, Andrėja Bočelis). Daina išversta į dešimtis kitų kalbų, atliekama ir lietuviškai.

Kovo 19 d. prieš 80 metų
PRIIMTAS LENKIJOS ULTIMATUMAS

1938 m. kovo 19 d. Lietuvos vyriausybė priėmė Lenkijos ultimatumą ir užmezgė su ja diplomatinius santykius. 1919–1920 m. Nepriklausomybės kovose Lietuvai nepavyko atsiimti Vilniaus krašto iš jį užgrobusios gerokai stipresnės Lenkijos.

Buvo nustatyta demarkacijos linija, ji ne kartą kito. Lietuva nepripažino Vilniaus ir trečdalio šalies teritorijos praradimo, o Lenkija stengėsi įsivirtinti okupuotose žemėse, vykdė aktyvią lenkinimo politiką. Kai 1938 m. kovo pradžioje Vokietija užėmė Austriją ir Europos dėmesys buvo sutelktas į šį įvykį, Lenkija pradėjo spausti Lietuvą užmegzti diplomatinius santykius ir atsisakyti Vilniaus. Lenkai suprato, kad vien diplomatinių priemonių neužteks, todėl ėmėsi provokacijos.

Kovo 11 d. prie Trasninko kaimo (dab. Varėnos r.) Lietuvos pasienio policininkas mirtinai sužeidė demarkacijos liniją perėjusį ir reikalavimo sustoti nepaisiusį lenkų pasienietį. Lenkija pradėjo įnirtingą antilietuvišką kampaniją, ėmė telkti kariuomenę prie demarkacijos linijos. Kovo 17 d. Lietuvos vyriausybei perduotame ultimatume Varšuva reikalavo nedelsiant užmegzti diplomatinius santykius su Lenkija. Priešingu atveju grasinta karu. Lietuva turėjo 48 val. apsispręsti. Aukščiausioji Lietuvos vadovybė ultimatumą priėmė. Karikatūra iš žurnalo „Kardas“ (1938 m.).

Kovo 21 d. prieš 110 metų
MIRĖ VOLODYMYRAS ANTONOVYČIUS

1908 m. kovo 21 d. Kijeve mirė vienas žymiausių Ukrainos istorikų, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorijos tyrinėtojas Volodymyras Antonovyčius. Jis gimė 1834 m. kovo 2 d. Machnivkoje (Ukraina, Vinicos sritis), neturtingų dvarininkų šeimoje. Mokėsi Odesoje. Norėjo studijuoti istoriją, tačiau, primygtinai spaudžiamas motinos, pirmiausia baigė medicinos studijas Kijevo universitete, dirbo gydytojų Černobylyje ir Berdyčive.

Visgi po kelerių metų įgyvendino savo svajonę ir baigė istorijos studijas. Tuo metu didesnė dalis ukrainiečių žemių priklausė Rusijos imperijai, o Vakarų Ukraina – Austrijai–Vengrijai. Rusijos valdžia laikėsi pozicijos, kad ukrainiečių tautos nėra, tai – specifinė rusų tautos dalis, „mažarusiai“.

V. Antonovyčius, dirbdamas mokytoju, vėliau – dėstydamas Kijevo universitete (nuo 1870 m. – docentas, nuo 1878 m. – profesorius, nuo 1880 m. Istorijos-filologijos fakulteto dekanas), tai pat pėsčiomis keliaudamas po Ukrainą, vis giliau studijuodamas gimtojo krašto praeitį, laikėsi tvirtos nuomonės, kad ukrainiečiai yra atskira tauta su savo kalba, kultūra ir istorija.

V. Antonovyčius tyrinėjo viduramžių ir naujųjų amžių istoriją, vykdė archeologinius tyrimus, dirbo Sankt Peterburgo, Vatikano ir kituose archyvuose, parašė per 300 mokslo darbų (tarp jų – knygą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos apybraižos iki didžiojo kunigaikščio Algirdo mirties“). Jo darbai buvo itin reikšmingi įtvirtinant ukrainiečių tautinę savimonę.

Parengė Manvydas Vitkūnas

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ