Graikinius riešutmedžius prisijaukinti nesunku

Graikinius riešutmedžius prisijaukinti nesunku


Vida ir Alvydas Užkuraičiai, gyvenantys Valakų kaime (Joniškio r.), apie graikinius riešutmedžius kalba su didžiausiu užsidegimu. Sutuoktiniai puoselėja didesniame kaip hektaro plote auginamą riešutmedžių giraitę ir ją artimiausiais metais žada gerokai išplėsti. „Dėl savęs ir savo atžalų. Vaikai neplanuoja palikti Lietuvos, nori savo gerovę kurti gimtinėje“, – kalba dviejų dukrų tėvai, tikintys, jog po kelerių metų riešutai įstengs išmaitinti šeimą.


Jurga Sajenkienė

Pavėlavo, bet ne beviltiškai

Alvydas Užkuraitis apgailestavo, jog graikinius riešutmedžius pradėjo auginti tik prieš 12 metų. Ankstesnė pradžia jau būtų garantavusi tvirtą pagrindą ir apie svajones nereikėtų kalbėti būsimuoju laiku. „Daugiau nei prieš dešimtmetį, matyt, nebuvome tokie sąmoningi, mintys skraidė kažkur kitur, – sako pašnekovas. – Jei būtume laiku susizgribę, riešutmedžiai dabar augtų ne vieno, o trijų hektarų plote, gausiai derėtų ir džiugintų derliumi. Ačiūdie, visai nepavėlavome.“


Dabar Užkuraičiai yra pasisodinę 120 graikinių riešutmedžių. Vieni jų skaičiuoja penktus, kiti – aštuntus– dešimtus metus, treti, dar visai nedidukai, laukia pavasario ir įkurdinimo žemėje. Darbo nebijantys sutuoktiniai planuoja plantaciją plėsti, nes turimi riešutmedžiai puikiai dera, o ir planų esama didelių. Be to, draugai bei pažįstami, bendradarbiai nuolat teiraujasi, kada bus galima įsigyti Joniškio pašonėje užaugintų ekologiškų riešutų. Vairuotoju dirbantis vyras atviravo: vis dėlto nemažai žmonių daliai graikiniai riešutmedžiai – egzotika.

REKLAMA


Idėją pamėtėjo močiutė

Sutuoktiniams riešutmedžiai – seniai ne naujiena. Atsikraustę gyventi į Alvydo prosenelių sodybą tarp vešančių obelų ir kriaušių iškart pamatė augantį riešutmedį. Nenustebo, nes žinojo, kad močiutė Bronislava Užkuraitienė buvo nenuilstanti augalų mylėtoja, nebijojusi į kiemą įsileisti tuomet dar nematytų negirdėtų augalų. Sode žydėjo daug rožių, augo persikų, abrikosų, taip pat minėtasis riešutmedis. Šį medį dabar kasdien matantis anūkas tiksliai nežino jo amžiaus. Spėja: apie devyniasdešimt metų, o gal penkeriais daugiau. Skaičiuodamas kliaunasi į aštuntą dešimtį įkopusio kaimyno pasakojimu. Mokydamasis pradinėse klasėse, jis, tuometinis vaikas, dabar jau senukas, į sodą ateidavo pasirinkti riešutų.


Alvydo žodžiais, giminės žemėje paliktas močiutės riešutmedis pamėtėjo idėją pasisodinti visą jų giraitę. „Pagalvojome: jeigu šitas auga, augs ir kiti. Nesvarbu, kad tai ne mūsiškis augalas“, – pasakoja vyras. Raitotis rankoves ir imtis darbo skatino matomos perspektyvos. Obuolių, kriaušių, slyvų neapsimoka auginti, nes mūsų rinka vaisiais jau seniai užpildyta. Graikinių riešutų paklausa yra didelė, todėl šie augalai Lietuvoje populiarėja ir didėja augintojų gretos. Po darbo rajoninio laikraščio redakcijoje vyrą palinkti prie žemės skatina ir dar viena aplinkybė. Kadangi graikiniai riešutmedžiai gana ilgaamžiai – auga 300–500 metų ir daugiau, juos bus galima perduoti vaikams, anūkams ir proanūkiams.

REKLAMA


Vyrui pritardama Vida Užkuraitienė patikslina – dukros Evelina ir Gabija jau dabar nemažai prisideda prie riešutmedžių auginimo, tad tėvai ramūs: palikimą mergaitės mielai priims ir tęs pradėtus darbus.


Priežiūros ypatumai

Daugiau nei hektaro plote augančią giraitę tenka akylai prižiūrėti. A. Užkuraitis nesutinka su sakančiais, jog graikiniai riešutmedžiai – neįnoringi ir lengvai auginami. Esą užtenka tik iškasti duobę ir pasodinti. Vadovaujantis tokia nuostata, augintojo teigimu, riešutmedžiai skurs, neaugs, mažai derės, o jei derlius ir užaugs, riešutai bus nedideli. Kad įsitikintume šiais žodžiais, parodė savuosius, sveriančius po 52 g, o įprastai riešutai būna 15–25 g svorio.


Norint, kad derlius džiugintų, labai svarbu augalus laistyti. Tai ypač aktualu pastaraisiais metais, kai vis labiau kankina sausra. Kas dešimt dienų ant 120 medelių riešutmedžių augintojai išlieja 6 kubinius metrus vandens. Mažesniesiems užpila po kibirą, didiesiems – po 3–5, o pačiam didžiausiam ir seniausiam nepagaili ir 10. Trūkstant drėgmės riešutai ima byrėti, nes medis nebegali jų visų išmaitinti. Sutuoktiniai jėgų negaili ir medžiams mulčiuoti kompostu. Kiekvieną rudenį jo, kartais dar ir perpuvusio mėšlo, gausiai papila aplink kiekvieną medelį. Dalydamasis patirtimi Alvydas atkreipė dėmesį – komposto jokiu būdu negalima dėti arti kamieno, būtinai reikia atitraukti 20–30 cm. Antraip medžio kaklelis pasislepia ir augalas pradeda skursti, dusti. Gali pradėti veistis graužikai.


Dar labai svarbu tinkamai medelius pasodinti. Jei tai bus daroma pavasarį, duobę ruošti reikėtų jau dabar – rudenį. Ji turi būti 70 cm gylio ir 1 m skersmens, pripilta juodžemio, sumaišyto su kompostu. Per žiemą viskas susislėgs, sukris ir bus galima įkurdinti sodinuką. Pasodintas ne itin purioje žemėje augalas sunkiau įsišaknys, gali greitai pritrūkti maisto medžiagų. Graikinius riešutmedžius geriausia sodinti saulėtoje ir vėjų neužpučiamoje vietoje. Nesant užuovėjos didelė tikimybė, jog augalai pavasarį kiek apšals. Vienam riešutmedžiui būtina skirti maždaug arą žemės, nes medžiai užauga labai dideli ir galingi.



Kaip ir visus vaismedžius, riešutmedžius būtina genėti. Alvydas su žmona šio darbo imasi ketvirtaisiais metais – paaugusių medelių palieka po vienuolika šakų. Vyresnių medžių nebegeni. Jei mato, kad viena šaka užstoja kitą, nepaklusniąją pririša prie kuoliuko. Po metų situacija būna suvaldyta.


Pomėgis pamažu virsta verslu

Tinkamai prižiūrimi ir geromis sąlygomis augantys graikiniai riešutmedžiai derėti pradeda septintaisiais metais. Brandūs, 70–100 metų sulaukę medžiai duoda 300–500 kg derlių. A. ir V. Užkuraičiai savo sode užaugintais riešutais jau džiaugiasi ne vienus metus. Nuo kai kurių riešutmedžių priskina po 20 kg, o po penkerių metų, tikisi, riešutai gebės išmaitinti ir šeimą. „Dabar abu turime darbą – riešutmedžiai tėra hobis, bet ateityje tai turėtų tapti pragyvenimo šaltiniu. Esu sugalvojęs šeimos ūkio pavadinimą, prekės ženklą“, – ankstesnę mintį tęsia pašnekovas.


Konkurencija negąsdina, nors ji ir nėra maža. Didžiausi rinkos varžovai yra lenkai, ukrainiečiai, tačiau jų užauginti ir atvežti graikiniai riešutai nuo Lietuvoje užaugintų skiriasi kaip diena nuo nakties – spalva ir skonis visai kitokie. Pramoniniu būdu apdoroti riešutai kur kas aitresni, sprangesni ir neturi išraiškingojo poskonio.


Subrendę riešutai byrėti pradeda po pirmųjų šalnų rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje. Prieš tai jie ant medžio paruduoja ir tarsi kaštonai, įskėlę savo apvalkalą, išsilukštena. Tiesa, iš karto jų skanauti negalima. Būtina nuplauti ir gerai išdžiovinti, kad pasišalintų jodo perteklius, antraip bus aitrūs ir neskanūs. Geriausios skonio savybės įgyjamos po 2–3 savaičių.


Didžiuodamiesi A. ir V. Užkuraičiai parodė ne tik dydžiu išsiskiriančius riešutus, bet ir riešutmedžių sodinukus, surikiuotus šiltnamyje, kuriame dar neseniai derėjo agurkai ir pomidorai. Rudenį surinktus ir per žiemą išlaikytus riešutus darbščioji šeima pasodina į vazonus ir kelerius metus aplink juos šokinėja. Juk verta – jie pavasarį sutūps žemėje ir padės siekti svajonės.


Daugiau įdomių ir naudingų straipsnių rasite žurnale „Namie ir Sode“.