Ragai: žvėrių pasididžiavimas ir žmonių laimikis

Ragai: žvėrių pasididžiavimas ir žmonių laimikis


Gražūs ir tvirti ragai kanopiniams žvėrims reiškia didelį pranašumą prieš konkurentus, o žmogui – puikų medžioklės trofėjų ar vertingą radinį.


Laimius STRAŽNICKAS

Vilniaus medžiotojų draugijos valdybos pirmininkas Algis Petrauskas sako, jog Lietuvoje gyvena nemažai kanopinių žvėrių, ant galvos nešiojančių karūnas – ragus. Bene dažniausiai, net ir dieną, sutinkami stirninai, mat jų populiacija Lietuvoje iš visų raguotųjų yra pati didžiausia ir šie gyvūnai, priešingai nei stambesnieji raguočiai, dienomis nelindi savo buveinėse, o ieškosi maisto.


Ragai puošia ir tauriųjų elnių, briedžių, kurių populiacija pastaruoju metu gausėja, stumbrų, danielių bei dėmėtųjų elnių galvą. Tiesa, didžiausių šiuo metu Lietuvoje laisvėje gyvenančių žvėrių – stumbrų – populiacija nėra gausi. XX a. pradžioje mūsų krašte jie jau buvo bebaigiantys išnykti, tačiau vėliau vėl atvežti.


Danieliai mūsų krašte nėra natūraliai išplitusi rūšis. Jie buvo įvežti ir čia gyveno iki XVI a., bet vėliau jų populiacija išnyko. Sovietmečiu ją bandyta atkurti, tačiau danieliai gausiai neišplito. Retai sutinkami mūsų miškuose ir dėmėtieji elniai – jie taip pat nėra natūrali Lietuvos faunos rūšis. Sovietmečiu juos bandyta introdukuoti, bet šiandien elnius dažniau galima pamatyti aptvaruose.


Ragai žvėrims reikalingi ne tam, kad jie gražiau atrodytų, o tam, kad lengviau galėtų apsiginti nuo plėšrūnų, įrodytų savo pranašumą prieš konkurentus poravimosi metu. Patelėms visuomet patikdavo stipriausi.

REKLAMA


Rugsėjo–spalio mėnesiais prasidėjus elnių poravimuisi, patinai pradeda riaumoti, tarsi kviesdami pateles. Susiburia savotiški haremai, dažniausiai iš 2–4 patelių. Rujojantis patinas iš savo teritorijos išveja silpnesnius konkurentus, o su stipriausiais susiremia ragais. Tokios kovos kartais baigiasi vieno iš varžovų žūtimi, juolab jeigu vieno žvėries ragai be atšakų. Būna ir taip, kad kovos įkarštyje elniai taip sukimba ragais, kad negalėdami išsilaisvinti žūva abu.


Ragus reikia keisti

Kasmet, pasibaigus rujos periodui, patinai numeta ragus ir iki kitų metų poravimosi užsiaugina naujus, dar didesnius ir gražesnius. Vieninteliai stumbrai ragus užsiaugina visam gyvenimui ir jų nekaitalioja.


Spalio pabaigoje ragus pradeda mesti gerai fiziškai išsivystę vyresni briedžių patinai, gruodžio mėnesį juos jau būna numetę daugiau kaip pusė visų briedžių. Jauni žvėrys ragus meta sausio–vasario mėnesiais. Nauji ragai pradeda augti pavasarį, paprastai balandžio mėnesį. Per tris mėnesius paprastai jie susiformuoja: pirmiausia būna aptraukti kailiuku, o vėliau sukaulėja.


Vyresni elniai ragus meta kovo, o jauni – balandžio–gegužės mėnesiais. Maždaug po savaitės jau pradeda augintis naujus, kurie galutinai susiformuoja rugpjūčio pabaigoje.

REKLAMA


Spalio–gruodžio mėnesiais ragus meta stirninai: pirmiausia jų atsikrato vyresni, o vėliausiai – jauni stirninai. Ką tik išaugę ragai būna aptraukti aksomine odele, o pavasariui įpusėjus sukaulėja. Gegužės–birželio mėnesiais stirninai, kaip ir visi raguoti žvėrys, pradeda trinti ragus į liaunų medelių kamienus bei šakas – nuvalo sudžiūvusią ir supleišėjusią odą. Balzgani ragai įgauna rudą spalvą, o atšakų viršūnės ir perlai nušlifuojami iki dramblio kaulo spalvos.


Kada apskritai žvėrims pradeda augti ragai? A. Petrauskas aiškina, kad, pavyzdžiui, vienų įspūdingiausių mūsų miškų gyventojų – briedžių – jaunikliai vos gimę jau turi ragų užuomazgas, o antraisiais gyvenimo metais jie jau puošiasi iki 30 cm ilgio smailūs rageliai, kartais ir su atšakomis. Trečiaisiais metais patinai turi tikrus mentinius ragus, o kasmet tų išsišakojimų tik daugėja.


Vyresnių nei dešimties metų patinų ragų išsišakojimų pradeda mažėti, o paliegusių, ligotų briedžių ragai apskritai gali sunykti. Senstant gyvūnui blogėja ir ragų išvaizda – jie plonėja, mažėja šakų, šakos trumpėja.


Briedžių ragai būna dviejų tipų: mentiniai arba šakotieji. Pirmuoju atveju jau ketvirtaisiais penktaisiais gyvenimo metais per ragų išsišakojimo vietą susidaro tuščias mentinis išplatėjimas, iš jo išeina gana trumpos ragų šakos. Antruoju atveju net šešerių septynerių metų briedžio ragai gali neturėti ryškesnio išplatėjimo ties išsikerojimo vieta. Vienos mentinio arba pusiau mentinio briedžio ragų pusės šakų skaičius geriausiais metais gali siekti 10–11 šakų.


Antruoju atveju net šešerių-septynerių metų briedžio ragai gali neturėti žymesnio išplatėjimo ties išsikerojimo vieta.



Paprastai geriausius ragus žvėrys išaugina penktaisiais šeštaisiais savo gyvenimo metais. Ragai ragams nelygu – tiek savo dydžiu, tiek ir forma. Bene mažiausiais trišakiais ragais pasipuošia stirninai. Tačiau šakotaragio briedžio ragai gali turėti kelias šakas net su keliolika atšakų.


Rasti ragai – tikras laimikis

Žvėrių ragai nuo seniausių laikų buvo tikros gėrybės žmonėms. Ragais būdavo puošiami namai. Iš stambiųjų žvėrių ragų sumanūs meistrai pagamina stalo įrankių rankenas, net stalus, kėdes, šviestuvus, pakabas, juvelyrinius dirbinius. Įmantrus šviestuvas iš ragų gali kainuoti iki 10 tūkst. eurų, pakabos drabužiams – 300–500 eurų.


Ne paslaptis, kad pavasariop į miškus išeina ragų ieškotojai. Jokie įstatymai nedraudžia rastus ragus parsinešti į namus ir daryti su jais, ką nori. Tik aptikus negyvą žvėrį privalu pranešti vietos medžiotojams.


Akmenės rajone gyvenantis ragų ieškotojas Mindaugas Statkus savo kolekcijoje sukaupęs ne vieną dešimtį žvėrių ragų, didžiuma – tauriojo elnio ragų, mat šių žvėrių rajone daugiausia. Mindaugas sako, kad didžiausi jo rasti ragai turėjo vienuolika atšakų ir svėrė apie šešis kilogramus.


Ragų ieškotojas pats yra medžiotojas, todėl gerai žino vietas, kur kokie žvėrys dažniausiai lankosi. Žvėrių buvimą liudija apgraužtos drebulių žievės, nutrinti eglių šonai. Kai patinams pradeda niežėti kaulinis audinys, jie žūtbūt stengiasi atsikratyti jiems pradedančių trukdyti ragų, todėl ima juos trinti į medžių kamienus. O kai vieną ragą numeta, stengiasi kuo greičiau atsikratyti ir antrojo, kurio svoris lenkia žvėries galvą į vieną pusę. Tad radus vieną brandaus žvėries ragą didelė tikimybė, kad netoliese gulės ir antrasis.


Pagal ragų išvaizdą galima atskirti, kada jie buvo numesti. Šių metų sezono ragai paprastai būna šviesiai rudos spalvos, ant jų kartais galima dar pastebėti kraujo ar audinių likučių. Metus pragulėję ragai jau būna švaresni. Jei žvėrys gyvena durpingose žemėse, jų ragai būna šviesesni, o mišriuose miškuose nuo eglių sakų jie įgauna tamsesnę spalvą ir ryškesnius kontūrus. Ilgai išgulėję ragai gali būti pažaliavę nuo augalų, o išbuvę vandenyje – praradę natūralią spalvą, išblukę ir net suirę.

REKLAMA


Kuo didesni, kuo įspūdingesnės formos ir kuo daugiau šakų ragai turi, tuo jų vertė aukštesnė, pigiausi yra stirninų ragai, o brangiausi – briedžių.


Aplinkos ministerija buvo paskelbusi duomenis apie raguotų žvėrių populiaciją mūsų krašte. Antai 2014 m. Lietuvoje buvo užregistruoti beveik 8,2 tūkst. tauriųjų elnių patinų, briedžių patinų – kone 3,5 tūkst. Tačiau iš visų raguotųjų pati didžiausia Lietuvoje yra stirnų populiacija. Daugiausia briedžių užregistruota Utenos, Zarasų, Švenčionių, Varėnos ir Vilniaus rajonuose. Didžiausia elnių populiacija telkiasi Šiaulių, Panevėžio, Radviliškio, Kauno, Tauragės rajonuose. Paprastai daugiausia ragų surandama tų žvėrių, kurių populiacija Lietuvoje yra gausiausia. Tačiau surasti danieliaus ragus yra tikras stebuklas, nes laisvėje gyvenančių šių žvėrių skaičius nesiekia nė tūkstančio – didžiuma jų gyvena aptvaruose.