Dieną sąmoningai dėliojame mintis ir rikiuojame savo veiksmus, deja, naktį ne visada tai pavyksta. Kodėl kartais per miegus atliekami kai kurie veiksmai yra mums nepavaldūs?

Dalia VALENTIENĖ

Užmerki akis, pasineri į miego karalystę ir, atrodo, stoja tyla ir ramybė. Tačiau kaip kartais nustembame, kai ryte šeimos nariai papriekaištauja, jog dėl mūsų knarkimo, griežimo dantimis ar kalbėjimo per miegus negalėjo sudėti bluosto. Kartais miegant vyksta ir daugiau įdomių dalykų – būna, kad žmogus atsikelia, vaikšto po namus, atsidaro šaldytuvą ir iš jo ką nors pasiima, perdeda daiktus iš vienos vietos į kitą, o ryte viso to neprisimena.

„Daugelio žmonių miegas dažniausiai būna ramus. Mokslas įrodė, kad miegas yra nevienalytis, susideda iš ramios ir aktyvios smegenų veiklos fazių, sudarančių apie 100 minučių ciklus, o kartojasi šie ciklai visą naktį. Miegantis žmogus aktyvios fazės metu regi sapnus, kartais kankinančius, kartais, būdami šalia, galime išgirsti žodžių nuotrupas, verksmą. Sunkių, košmariškų sapnų pasitaiko ir ramaus, gilaus miego metu, jie lemia vaikščiojimą ar atsisėdimą lovoje. Visa tai – lyg vidinio smegenų gyvenimo nuotrupos, neturinčios sukelti jokios baimės“, – aiškina profesorė, miego medicinos specialistė, neurologė Vanda Liesienė.

Pasak pašnekovės, maži kalbos, judesių „elementai“ miegant dažniau būdingi vaikams, kol dar nėra visiškai subrendusios smegenų apsaugos struktūros. Dantų griežimas, trukčiojimas, atsisėdimas lovoje, pasivaikščiojimas, jei tai pavieniai reiškiniai, neturi kelti baimės. Jeigu šie reiškiniai yra dažni ir vargina, reikia išsiaiškinti jų priežastis. Tai gali būti padidėjusio nerimo išraiška ar koks nors nervinių struktūrų sutrikimas. Neurologinis ir psichologinis tyrimas gali nustatyti tikslesnes priežastis.
Vyresniame amžiuje miegas neretai atitinka sapno turinį: sapnuodamas žmogus juda, kalba, kartais net agresyviai elgiasi – realizuoja savo sapną. Šis reiškinys vadinamas miego elgesio sutrikimu ir dažnai yra pirmasis ženklas, bylojantis apie pavojingą ligą – neurodegeneraciją. Kartais tai pastebima kartu su skonio, uoslės pablogėjimu dieną.

„Mokslinių stebėjimų metu nustatyta, kad tokie miego elgesio sutrikimai gali būti tam tikrų ligų pradžios požymiai. Pavyzdžiui, jie gali pasireikšti net 10 metų iki Parkinsono ligos, išsėtinės sklerozės ar kitų neurodegeneracinių ligų tikrosios pradžios. Todėl tokius sutrikimus patiriantiems asmenims nedelsiant vertėtų atlikti poligrafinius miego tyrimus ir pradėti ankstyvą gydymą. Tai nėra streso sukelti reiškiniai, tai – struktūriniai smegenų pakitimai, susiję su sapno informacijos praleidimu“, – sako V. Liesienė.

Kodėl griežiame dantimis?

Mediciniškai griežimas dantimis vadinamas bruksizmu. Kodėl žmogus griežia dantimis? Liaudies spėjimus, jog tai vyksta todėl, kad žmogus turi kirmėlių, medikai paneigia. Greičiau tai organizmo gynybinė reakcija į patiriamus neigiamus išgyvenimus. Organizmas, veikiamas neigiamų emocijų, skatina raumenų, šiuo atveju – veido ir žandikaulių, susitraukimus, todėl žmogus griežia dantimis.

„Bruksizmas – sutrikusi dantų ir žandikaulių sistemos funkcija, kai žmogus nevalingai trina viršutinius dantis į apatinius ar epizodiškai nevalingai stipriai juos sukanda. Manoma, kad dantimis griežia iki 15 proc. žmonių, dažniau – vaikai. Kalbant apie lytį skirtumo nėra – bruksizmą vienodai patiria ir vyrai, ir moterys. Dantimis dažniausiai griežiama naktį, bet tai gali vykti ir dieną. Tikslios priežasties daugeliu atvejų nustatyti nepavyksta, tačiau manoma, kad bruksizmą sukelia per didelis arba per mažas tam tikrų medžiagų – neuromediatorių – aktyvumas. Neabejojama, jog bruksizmą gali sukelti užsitęsusios neigiamos emocijos – nerimas, stresas, pyktis, įtampa. Dažniau dantimis griežia hiperaktyvūs, linkę varžytis, agresyvūs asmenys. Tačiau tai gali būti ir dėl kitų ligų – gastroezofaginio refliukso, ausies skausmo (vaikams), vartojant kai kuriuos vaistus, esant kitų neurologinių ir miego sutrikimų“, – dėsto Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų neurologė Rūta Mameniškienė. Simptomus paryškina pervargimas, depresija, rūkymas, alkoholio ir gėrimų su kofeinu vartojimas. Narkotikai ir kai kurie medikamentai taip pat gali tapti šio reiškinio priežastimi.

Žmogus dantimis griežia pats to nejusdamas. Apie tai, ką jis daro, dažniausiai papasakoja šalia miegantis asmuo. Tačiau žmogus junta, kad dantys tapo jautresni, pastebi, jog suskilinėjo ir sutrūkinėjo emalis, dantys nudilo, pajunta žandikaulių ir veido skausmus, žandų raumenys tampa pavargę ir sustorėję, kartais ima skaudėti ausį, bet tai nesusiję su pačios ausies problema. Taip pat juntamas skausmas kramtant, atsiranda bukas galvos skausmas, ryškesnis smilkinių srityse, po nakties žmogus jaučiasi nepailsėjęs. Be to, bruksizmo varginami asmenys dažniau patiria ir kitų miego sutrikimų – knarkia, jų miegą trikdo kvėpavimo pauzės.

Numoti ranka į griežimą dantimis nereikėtų. Kai kurių specialistų teigimu, tai gali būti susiję ir su netaisyklingu dantų sąkandžiu (jo defektus būtina šalinti), ir su rimta organizmo patologija, pavyzdžiui, onkologine liga.

Kaip gydyti bruksizmą? „Gydymas priklauso nuo priežasties. Daugeliu atvejų gydyti nereikia, o vaikai šią problemą išauga. Tačiau jei simptomai yra labai ryškūs, gydymas – reikalingas. Dantų problemas tvarko odontologai. Esant emocijų sutrikimų, skiriama nerimą ir depresijos simptomus mažinančių medikamentų, elgesio terapija. Įtarus, kad sutriko neuromediatorių veikla, skiriama ją reguliuojančių preparatų. Kartais padeda raumenų įtampą mažinantys vaistai, o retais atvejais gydymui taikomos botulino toksino injekcijos. Jeigu dantų griežimą sukėlė medikamentai, gydytojo pareiga – juos pakeisti kitais“, – aiškina R. Mameniškienė.

Šiandien odontologai bruksistui gali pasiūlyti ir vadinamąją naktinę apsauginę kapą, pagamintą iš plastiko. Ji kasnakt turėtų būti dedama ant dantų.

Kodėl miegodami kalbame?

„Kalbėjimas per miegus mediciniškai vadinamas somnilokvija. Gali būti kalbama ilgais sudėtingais dialogais arba monologais negilaus miego metu, svaičiojama ar murmama jau giliai įmigus. Dauguma žmonių kalba retai ir trumpai. Kalbėti per miegus gali kiekvienas, tačiau dažniau tai daro vaikai ir vyrai. Tembras ar net balsas gali būti visiškai kitoks nei būdravimo metu, t. y. nemiegant. Kalbėjimas per miegus gali būti spontaniškas arba išprovokuotas kalbinant, visiškai beprasmis arba susijęs su išgyventais įvykiais, emocijomis, santykiais. To kalbėjimo asmuo paprastai neprisimena“, – sako neurologė R. Mameniškienė.

Kalbėjimas miegant dažnai yra šeiminis polinkis, tačiau jį sukelti gali ir stresas, depresija, karščiavimas, miego stoka, alkoholis. Neretai per miegus imama kalbėti pradėjus varginti kitiems miego sutrikimams – naktiniams siaubams, miego apnėjai, paradoksinio miego elgesio sutrikimui. Retais atvejais tai būna susiję su psichikos sutrikimais ar epilepsijos priepuoliais.

Paprastai gydymas nereikalingas. Tačiau jei kalbama miegant labai dažnai, verta konsultuotis su miego specialistu. Sumažinti ar suretinti kalbėjimo epizodus galima sureguliavus nakties miego režimą, miegant pakankamą skaičių valandų, vengiant alkoholio, sunkaus maisto ir streso.

Knarkimas gali būti pavojingas

Knarkimą gali sukelti įgimti nosiaryklės defektai, iškrypusi nosies pertvara, adenoidai, nutukimas, angina ar kvėpavimo sutrikimas dėl piktnaudžiavimo alkoholiu. Miegas tampa neramus, „nesotus“ ir vargina visą šeimą. Jei knarkiama tik gulint ant nugaros, nesunku knarkiantįjį nutildyti. Pajudintas žmogus apsiverčia ant šono ir kuriam laikui nutyla.

„Tačiau neretai knarkiama gulint bet kokia poza ar net sėdint, užsnūdus prie televizoriaus. Artimieji stebi net kvėpavimo pauzes, trunkančias kelias sekundes, po to žmogus triukšmingai įkvepia. Čia jau tikrai miego apnėja. Po tokio miego ryte skauda galvą, žmogus junta nuovargį, neišsimiega ir artimieji“, – dėsto jau daug metų miego sutrikimus tirianti profesorė V. Liesienė. Pasak jos, knarkti imama pablogėjus kvėpavimo takų pralaidumui. Priežastys gali būti įvairios: nutukimas, siaurinantis gerklas, anatominiai gerklų, gomurio ypatumai, dantų sąkandis, nosies pertvaros būklė.

Knarkimo padariniai gali būti labai liūdni: deguonies stoka smegenims, atminties blogėjimas, nuolatinis nuovargis, įkyrus mieguistumas, trukdantis dirbti, dažnai sunkiai reguliuojamas aukštas kraujospūdis ir naktiniai širdies ritmo sutrikimai. Tikrąsias knarkimo priežastis galima nustatyti tik nakties miego tyrimų metu. Nuo to priklauso ir gydymas.

Kodėl žmonės vaikšto per miegus?

Vaikščiojimas per miegus vadinamas somnambulizmu, liaudiškai – lunatizmu ar nakvišumu. Ši problema paprastai paveldima. Tačiau šiam sutrikimui atsirasti, kaip teigia gydytojai, įtakos gali turėti ir galvos traumos, smegenų uždegimas, insultas, pernelyg aktyvi skydliaukės veikla ar stresas. Vaikščiojimą per miegus gali lemti ir ilgai trunkanti nemiga ar alkoholizmas.

„Miegant vaikščiojama dažniausiai pirmame nakties miego trečdalyje, tačiau vaikščioti per miegus galima ir dienos pogulio metu. Prieš keldamasis iš lovos asmuo paprastai atsisėda ir nustebusiu žvilgsniu dairosi aplinkui. Kartais staiga šoka iš lovos ir bėga. Gali kalbėti ar net rėkti. Taip pat gali atlikti darbus, kuriuos paprastai atlieka dieną, tačiau dažniausiai elgesys būna keistas – žmogus gali stumdyti baldus, nusišlapinti, pavyzdžiui, į šiukšlių dėžę ar kriauklę, išlipti per langą ar net vairuoti automobilį. Gali ir valgyti. Prižadinti jį sunku, o jei pavyksta, žmogus būna sutrikęs ir neprisimena, ką veikė. Tokiu atveju patariama būti atsargiam – somnambulas gali tapti agresyvus ar net sužaloti žadinantįjį. Dažniau agresyvūs būna vyrai. Somnambulizmo epizodai gali būti reti arba labai dažni, kartotis daug sykių per naktį, kelias naktis iš eilės“, – pasakoja R. Mameniškienė.

Lunatizmas pasireiškia 17 proc. vaikų ir 4 proc. suaugusiųjų. Medikų teigimu, vaikams gydymas paprastai neskiriamas, jie šį sutrikimą išauga, o suaugusieji, jei tokie atvejai yra labai dažni, turėtų kreiptis į miego specialistus.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė" (2016 m. Nr. 11)