Įsirengdami namo aplinką žmonės dažniausiai skrupulingai planuoja gėlynus, sodą, daržą, poilsio zoną. O štai apie takelius, vedančius iš vienos sklypo vietos į kitą, prisimenama retai. Vieniems maloniau vaikščioti žole, kiti mano, kad takeliai yra brangūs ir daug priežiūros reikalaujantys aplinkos elementai, treti galvoja, kad jie išvis nereikalingi. Kraštovaizdžio specialistai teigia, kad takelių būtinumas priklauso ne tik nuo gyventojų norų, bet ir nuo namo aplinkos.

Eglė CIBIENĖ

Pasak Aurelijos Šveiterienės, „Aplinkos harmonijos“ kraštovaizdžio dizainerės, takai turi ne tik funkcinę, bet ir estetinę reikšmę, todėl turi būti ergonomiškai suplanuoti, jungti reikiamas zonas, derėti prie reljefo ir aplinkos. „Didelių sodybų šeimininkai vis rečiau prašo projektuoti takelius, numatomos tik patogios ir vaizdingos judėjimo trajektorijos, kurias įrėmina želdiniai. Miesto sklypuose dažnai būna mažai erdvės, judama ta pačia trajektorija, tad reikalingi gana tvirti ir atsparūs pagrindiniai takai, paprastai vedantys iki poilsio zonos, o šalutinių takų funkciją čia gali atlikti ir veja arba į ją įleistos plytelės. Svarbu prisiminti, kad mažuose kiemuose nerekomenduojama daug takų, turi būti pusiasvyra tarp želdinių, takų ir vejos, laikantis 3 : 5 : 8 proporcijos taisyklės, pagal kurią takai gali užimti penktadalį ploto“, – sako A. Šveiterienė.

Svarbu saugumas ir patogumas

Ji sako, kad dažnai žmonės kreipiasi dėl takelių sklype jau tada, kai būna suformuoti ir įrengti pagrindiniai takai, įvažiavimo į kiemą takas. Taigi tenka ieškoti išeičių, pavyzdžiui, įrėminti trinkelėmis gėlyną, siekiant ištaisyti nederančias formas, arba galvoti, kaip per jau įrengtus takus pervesti elektros kabelius.

Pagrindinis kraštovaizdžio dizainerės patarimas – neskubėti, patiems ar su specialistų pagalba susiplanuoti kiemo funkcines zonas, numatyti, kur ir kiek dažnai bus vaikščiojama, kaip bus įvažiuojama į namą, kur stovės mašina, kur bus varteliai ir takelis, vedantis į kiemą (dėl saugumo įvažiavimo ir įėjimo takus rekomenduojama atskirti augalų zona), kur stovės šiukšlių konteineriai, kokia trajektorija jie bus vežami.

„Takeliai būtini ten, kur didelės apkrovos, kur dažnai vaikščiojama viena ir ta pačia trajektorija. Dėl to jais vaikščioti turi būti saugu – jie turi būti lygūs, neslidūs, patogūs, ne per siauri. Pagrindiniai takai turi būti tinkami eiti dviem žmonėms greta – 1,2–1,5 m pločio, šalutiniai takai gali būti siauresni – 0,6–1 m pločio. Planuodami takus į ūkinę zoną, turime pagalvoti, ar bus patogu ridenti karutį.

Kartais takas reikalingas tik krypčiai parodyti. Tokiu atveju į veją, paruošus pagrindą, įleidžiami akmenys ar plytelės. Reikėtų nepamiršti, kad kiekvienas takas turi kur nors vesti ir kviesti, turėti pradžią ir pabaigą. Idealu, kai taką pridengia želdiniai, kai eidami nematome, kur jis nuves, taip žadinamas smalsumas ir susidomėjimas“, – pasakoja A. Šveiterienė.

Takelius nuo vejos, gėlynų, želdinių zonų rekomenduojama atskirti vejos juostomis arba borteliais. Tai sumažina pavojų, kad jie ilgainiui pakeis formą, o jų kraštus apžels žolė, todėl tokio tako priežiūra tampa paprastesnė.

Įrengiant takus pašnekovė primena atkreipti dėmesį ir į jų aukštį, palyginti su šalia esančia veja. Takai turi būti taip suprojektuoti ir įrengti, kad būtų patogu ne tik jais vaikščioti, tačiau ir pjauti veją šalia jų. Jeigu vejai pjauti ketinama naudoti robotą, takeliai neturėtų trukdyti jam tinkamai nupjauti veją ir, jei reikia, pervažiuoti į kitą takelio pusę.

Betoną mėgsta, medžio vengia

Takų dangų pasirinkimas rinkoje yra išties didelis: betoninės trinkelės, plokštės ar plytelės, klinkerio trinkelės, akmens masės trinkelės, plokštės ar plytelės, skalda, žvyras, akmuo, akmens kilimas, medžio trinkelės, plastikinis vyniojamas vejos korys ir kita. Renkantis tako dangą specialistė pataria ją derinti prie bendro aplinkos stiliaus – pastatų medžiagiškumo, formų, spalvų.

„Mieste pagrindinių takų dangoms įrengti dažniausiai renkamasi klinkerio ar betono trinkeles, šalutiniams – betono ar akmens plokštės plyteles. Prie modernios architektūros tinka įdomesni sprendimai, tokie kaip akmens kilimas. Tai specialia poliuretano medžiaga surišta skalda, tokia danga pasižymi laidumu vandeniui, laikui bėgant nepraranda išvaizdos, nes akmenys natūralūs ir nekeičia spalvos. Užmiestyje, kaimo ar didesnėse sodybose vyrauja natūralesnės medžiagos – skalda, klinkeris, akmuo. Būtent betonas ir akmuo yra populiariausi tarp mūsų šalies gyventojų renkantis takelius“, – sako A. Šveiterienė.

Jos teigimu, pastaruoju metu žmonės labiau vengia plastiko ir kitų sintetinių medžiagų, ir tai ji vadina teigiamu pokyčiu, nes tokios medžiagos iš tiesų tinkamesnės ūkinės paskirties objektams – šiltnamių, lysvių takeliams, vaikų žaidimų aikštelėms.

Medinių dangų vengiama nepelnytai, nes medinės trinkelės takams tinka puikiai. „Dauguma klientų bijo medžio ir vis dar yra įsitikinę, kad bet koks sprendimas iš šios medžiagos yra trumpalaikis, tačiau vakuuminiu būdu impregnuota ar deginta mediena, kitaip vadinama termomediena, gerokai ilgaamžiškesnė nei paprasta, todėl puikiai tinka takams įrengti“, – tikina pašnekovė.

Didžiausios bėdos ir kaip jų išvengti

Specialistė aiškina, kad visos dangos turi silpnąsias vietas, jas reikėtų žinoti ir mokėti užbėgti už akių galinčioms kilti bėdoms. Pavyzdžiui, betoninių trinkelių takai atsparūs temperatūrų pokyčiams, tačiau neatsparūs kelio druskoms, be to, jiems reikia nuolatinės priežiūros, nes pradeda želti tarpai, užsiteršia paviršius, pakinta spalva. A. Šveiterienė rekomenduoja naudoti specialius impregnantus, kurie apsaugo tokių trinkelių paviršių nuo riebalų, nešvarumų, samanų, erozijos, įtrūkių ir plyšių, atsirandančių dėl šalčio.

Kalbėdama apie samanas trinkelių tarpuose ji sako, kad jas naikinti reikia ne visada. „Japoniško ar natūralistinio stiliaus sodyboje ramiai jas palikčiau, o kitais atvejais taip pat siūlau ne tik mechaniškai naikinti, bet pasidomėti naujomis trinkelių dangų priežiūros technologijomis – siūlių užpildais, kurie apsaugo paviršius nuo piktžolių dygimo. Jie tinka ir betoninėms trinkelėms ar plokštėms, ir akmens masės trinkelėms, yra laidūs vandeniui ir atsparūs šalčiui“, – kalba ji.

Natūralaus akmens takus „Aplinkos harmonijos“ atstovė pataria betonuoti arba surišti su skalda ir žvyru, nes to nepadarius takai priželia piktžolių. Skaldos takų ilgaamžiškumas tiesiogiai priklausys nuo to, ar gerai bus paruoštas pagrindas, įrengti borteliai, ar naudojamas korys, sulaikantis skaldą.

„Žinoma, takelio funkciją puikiai gali atlikti ir veja, jei ji yra įrėminta gėlynais ar natūralistine pieva. Jeigu bus naudojama intensyviai, turi būti parinktos tinkamos vejos sėklos, veja turi neužmirkti – tada be takelio neišsiversite, nes menkas malonumas klampoti per žliugsinčią žolę“, – pataria A. Šveiterienė.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.