Eglė Cibienė

Susiruošusiems auginti krūminius, arba vadinamus medėjančius, bijūnus (Paeonia suffruticosa) neretai kyla begalė klausimų apie jų sodinimą ir priežiūrą. Todėl šiandien pateikiame atsakymus į keletą dažniausiai kylančių klausimų apie medėjančių bijūnų auginimą.

Ar galima sodinti krūminius bijūnus pietų pusėje?

Bijūnai mėgsta saulę, todėl juos reikia sodinti tokioje vietoje, kur pusdienį ar ilgiau pasiekia saulės spinduliai. Dalinis pavėsis bijūnams taip pat tinka, tačiau apskritai taisyklė yra ta, kad kuo daugiau saulės krūminiai bijūnai gaus, tuo gausiau ir gražiau žydės. Tiesa, nuo itin kaitrios pietinės vidurvasario saulės bijūnus geriau kiek pasaugoti, nes gali nukentėti ir paruduoti lapai, išblukti žiedų spalva, o žydėjimas trukti trumpiau. Pavyzdžiui, Kinijoje ar Japonijoje nuo kaitrios saulės bijūnai saugomi karščiausiomis valandomis išskleidžiant virš jų plonus skėčius.

Kada geriau sodinti – rudenį ar pavasarį?

Jei bijūnas yra plikomis šaknimis, iškastas iš grunto, tada jį neabejotinai geriausia sodinti rudeniop, rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo viduryje. Šiuo metu pasodinto augalo prigijimo tikimybė gerokai didesnė, nes rudenį pasodintas augalas, pasinaudodamas vasaros saulės įšildyta dirvos šiluma, greitai ir gausiai augina maitinamąsias šakneles, padedančias jam ištverti žiemą ir geriau pasiruošti naujam sezonui. Žinoma, galima sodinti bijūnus ir pavasarį, tik tokiu atveju pirmais metais jie stengsis auginti lapus, o ne šaknis, dėl to gali augti lėčiau ir atrodyti skurdesni.

Jei įsigijote ir ketinate sodinti bijūną, kurį laiką paaugintą vazone, sodinti tinka ir pavasaris, ir ruduo, ir net vasara, tik tokiu atveju pasodintam augalui reikės skirti daugiau dėmesio – reguliariai laistyti, saugoti nuo kaitriausių saulės spindulių, parišti, kad kelmo neišjudintų vėjas.

Ar krūminiai bijūnai gali sėkmingai augti smėlingoje dirvoje?

Deja, būtent smėlis ir yra ta dirvos rūšis, kuri krūminiams bijūnams tinka mažiausiai. Smėlyje yra mažiausiai maistingų medžiagų, be to, iš jo greičiausiai išdžiūsta ir išgaruoja drėgmė. Todėl tokią dirvą prieš sodinant bijūną reikėtų pagerinti įmaišant komposto, juodžemio, durpių ar molingos žemės. Smėlingoje dirvoje pasodintą bijūną gali tekti dažniau patręšti organinėmis trąšomis, kad nepristigtų maistinių medžiagų. Labiausiai krūminiams bijūnams tinka ir patinka gerai drenuota molinga ar priemolio dirva, kurioje neužsistovi vanduo, nes nuolat mirkstantys vandenyje bijūnai ilgai negyvens.

Kaip taisyklingai pasodinti krūminį bijūną?

Bene svarbiausias dalykas norint užauginti vešlų ir gausiai žydintį krūminį bijūną – taisyklingai jį pasodinti. Šio bijūno kero apačioje galima pastebėti tarsi kamieno sustorėjimą, pereinantį į šaknis, su smulkiomis pumpurų užuomazgomis ant jo. Tinkamas bijūno sodinimo gylis yra toks, kad sodinant ant šio kamieno sustorėjimo būtų užpilta maždaug 3–5 cm žemių. Per giliai pasodintas krūminis bijūnas augs lėčiau.

Kalbama, kad krūminio bijūno nereikia dažnai laistyti ir tręšti. Ar tai tiesa?

Ką tik pasodintus bijūnus reikia laistyti reguliariai, kad paskatintumėte šaknų auginimą ir palengvintumėte prigijimą. Jei ruduo lietingas, papildomai laistyti gali ir nereikėtų, tačiau jei jis sausas, būtina gausiai palaistyti bijūną kartą per 1–2 savaites. Pasistenkite neapsiriboti vien paviršiaus sudrėkinimu – tegu vanduo prasiskverbia į gilesnius dirvos sluoksnius ir pasiekia žemyn einančias pagrindines bijūno šaknis. Jau suaugusių bijūnų dažnai laistyti išties nereikia.

Jie atsparūs sausroms, o iki metro gylio įsiskverbusios šaknys drėgmės gauna iš ten. Retsykiais palaistykite bijūną, jei vasara labai karšta ir sausa. Dėl krūminių bijūnų tręšimo vienos nuomonės nėra. Vieni sodininkai patręšia juos kasmet vieną kartą ankstyvą pavasarį, o kiti netręšia visai. Ką daryti, apsispręsti padės augalo augimas, žydėjimas, išvaizda – jei jūsų bijūnas auga ir žydi puikiai, trąšų gali ir neprireikti, jei matote, kad augalui kažko lyg ir trūksta, patręškite jį kartą per sezoną, geriausia pavasarį, trąšomis, kuriose yra nedaug azoto.

Kodėl krūminiai bijūnai nežydi?

Priežasčių gali būti keletas. Po pasodinimo bijūnai paprastai ima žydėti 2-aisiais metais, bet žiedų laukimas gali užtrukti ir iki 5-erių. Šiuo atveju teks apsišarvuoti kantrybe ir laukti. Galbūt bijūnas pasodintas per giliai, o gal auga pavėsyje ir gauna per mažai saulės šviesos. Tokiu atveju norint paskatinti augalą žydėti gali tekti jį persodinti į tinkamesnę vietą. Tiesa, po persodinimo gali praeiti ir dar keleri metai, kol medėjantis bijūnas ims žydėti, nes kilnojimo iš vienos vietos į kitą šie krūmai nemėgsta. Pernelyg daug azoto turinčios trąšos taip pat nepadės bijūno pražydinti. Atvirkščiai, azotas skatina lapų augimą, todėl patręšę tokiomis trąšomis galite turėti labai vešlų, bet nežydintį krūminio bijūno kerą.

Ar tiesa, kad krūminių bijūnų nereikia genėti?

Priešingai nei žolinių bijūnų, kurių antžeminis keras rudenį nunyksta, o pavasarį atauga iš naujo, krūminių bijūnų kasmetinis prieaugis vasaros pabaigoje sumedėja ir ant šių naujų šakelių susiformuoja kitąmet žydėsiantys pumpurai. Todėl karpyti medėjančio bijūno šakų negalima. Pavasarį suaugusius bijūnų krūmus galima aptvarkyti kosmetiškai – išpjauti pažeistus, silpnus ūglius.

Ką daryti, jei bijūno pumpurus užpuolė skruzdėlės?

Iš tiesų dažnai būna, kad bijūno pumpurus skruzdėlės tiesiog lipte aplimpa. Taip atsitinka todėl, kad bijūnų pumpurai išskiria saldų skystį, tarsi sirupą, kurio skonis ir privilioja saldumynus mėgstančias skruzdėles. Paprastai skystis iš pumpuro išskiriamas tik tol, kol pumpuras ima skleistis, todėl vėliau skruzdėlės pasitraukia. Pačiam pumpurui ir vėliau išsiskleidžiančiam žiedui skruzdėlės jokios žalos nedaro, nes nieko negraužia, tik mėgaujasi augalo išskiriamais syvais.

Kodėl neseniai pasodinto krūminio bijūno žiedai yra visai ne tokie įspūdingi, kokių tikėjausi?

Be abejo, baltas bijūnas tikrai nepradės žydėti raudonai, tačiau jauni, ką tik pasodinti bijūnai dažnai pradeda skleisti kiek kitokios formos ar dydžio žiedus, nei būdinga jų veislei. Taip yra todėl, kad žiedai turi subręsti kartu su visu augalu, pamažu parodydami savo tikrąjį grožį. Dažniausiai ši keistenybė pastebima tarp pilnavidurių bijūnų: iš pradžių jų žiedai būna tuščiaviduriai ar pusiau pilnaviduriai, o visiškai pilnaviduriais tampa tik prabėgus keleriems metams.

Bijūno kere ir šalia jo atsirado atžalų, visiškai nepanašių į visas kitas šio augalo šakas. Kodėl taip atsitiko ir ką daryti?

Dauguma krūminių bijūnų veislių parduodamos skiepytos į paprastą žolinį bijūną. Augalui augant motininio bijūno šaknys taip pat gali likti aktyvios ir pradėti auginti ūglius. Jei pasirodo vienas kitas toks ūglis, o krūminis bijūnas auga ir žydi gerai, labai išsigąsti nereikia. Tiesiog nupjaukite žolinio bijūno ataugas, išraukite atžalas. Tačiau jei matote, kad tokių atžalų ir ataugų tik daugėja, o krūminis bijūnas stovi vietoje ir net yra stelbiamas žolinio bijūno, imkitės gelbėti. Rudenį, bijūnui numetus lapus, jį atsargiai iškaskite. Kaskite toliau nuo kamieno, kad paliktumėte kuo daugiau šaknų. Iškastą kerą nupurtykite ir apžiūrėkite. Paprastai žolinio bijūno šaknys būna storesnės ir rusvai rausvos spalvos, o krūminio – plonesnės ir šviesios. Paėmę aštrų peilį ar kitą įrankį atsargiai išpjaustykite žolinio bijūno šaknis, stengdamiesi nepažeisti krūminio bijūno šaknyno. Taip išoperuotą bijūną vėl pasodinkite.

Daugiau aktualių naujienų rasite žurnale „Namie ir Sode“.