Daržo karalienės - lenktasėklės pupelės

Daržo karalienės - lenktasėklės pupelės


Vešlūs ir dekoratyvūs augalai, išauginantys dideles, minkštas, sviesto tekstūros pupeles, – kiekvieno daržininko svajonė. Ne veltui lenktasėklės pupelės, dar vadinamos Limos arba sviestinėmis pupelėmis, daugelyje šalių tituluojamos daržo karalienėmis. Jūsų daržas taip pat gali tapti šių daržovių karalyste, o už priežiūrą jos atsidėkos nepakartojamo skonio derliumi.


Marija Naudžiūnienė


Pupelės, užkariavusios gurmanų širdis


Pietų Amerika yra daugelio ankštinių kultūrų tėvynė. Lenktasėklės pupelės (Phaseolus lunatus), dar vadinamos Limos arba sviestinėmis pupelėmis, irgi kilusios iš ten. Beje, Limos pupelių vardas joms buvo duotas Peru sostinės garbei. Iš kitų pupelių daugelis lenktasėklių pupelių veislių išsiskiria dydžiu ir skoniu. Stambios, mandarino skilteles ar mėnulį primenančios sėklos į Europą atkeliavo drauge su ispanų konkistadorais. Tiesa, iš pradžių pupelės europiečiams pasirodė esančios per daug šilumamėgės, todėl pirmosios tokių pupelių plantacijos atsirado subtropinio klimato europiečių kolonijose Afrikoje bei Azijoje. Vėliau įsitikinta, kad lenktasėklės pupelės gali puikiausiai augti ne tik subtropinio klimato kraštuose. Tiesa, vėsesnio klimato sąlygomis jas reikia šiek tiek palepinti.


Nieko nuostabaus, kad lenktasėklės pupelės labai greitai tapo viena geidžiamiausių ir populiariausių žemės ūkio kultūrų visame pasaulyje, ypač JAV. Šių augalų sėklose gausu ne tik baltymų, maistinių skaidulų ir vitaminų, bet ir riebalų (net iki 2 proc.). Švelnus, sviestinis patiekalų iš lenktasėklių pupelių skonis užkariavo viso pasaulio gurmanų širdis. Ši vertinga kultūra tapo įdomi ne tik stambiems žemės ūkio produkcijos gamintojams, bet ir nedidelių daržų, sodų bei sodybų šeimininkams.

REKLAMA


Švelnumas šiurkščiose ankštyse


Lenktasėklės pupelės – vienmetė kultūra. Jos būna ir krūminės, ir vijoklinės. Krūminės lenktasėklės pupelės – ganėtinai kompaktiški augalai, nereikalaujantys didelės priežiūros. Pupelės subręsta per 65–80 dienų nuo vegetacijos pradžios. Tačiau krūminės pupelės ne tokios derlingos kaip vijoklinės. Vijoklinės pupelės gali užaugti net 12–15 m, todėl joms reikia kruopštesnės priežiūros: būtina pasirūpinti tvirtomis atramomis, jas reikia daugiau tręšti ir dažniau laistyti. Vijoklinių pupelių sėklos subręsta per 80–90 dienų, tačiau derlius būna kelis kartus didesnis nei krūminių.


Nors išvaizda krūminės ir vijoklinės lenktasėklės pupelės gerokai skiriasi, abiejų rūšių augalai turi tankią žalią lapiją, žydi gelsvai baltais arba žalsvais žiedais, sudarančiais daugiažiedes kekes. Žiedeliai kekėje skleidžiasi nevienodu metu: viršutiniai neretai pražysta tuomet, kai jos apačioje jau būna visiškai susiformavusios ankštys. Ankštys būna plačios, plokščios ir nelabai ilgos, siekiančios 6–15 cm. Ankštyse paprastai būna vos 3–4 sėklos, kurios, nelygu veislė, subrendusios tampa baltos, pilkšvos, kreminės arba margos. Dar viena lenktasėklių pupelių ypatybė – storas ir tvirtas pupeles gaubiančių ankščių sluoksnis. Pačios ankštys maistui netinka, tačiau sėklas galima naudoti tiek visiškai subrendusias, tiek ir dar nepasiekusias brandos. Visų veislių lenktasėklių pupelių sėklos panašios savo išvaizda, tačiau tradiciškai yra skiriamos dvi pagrindinės grupės: stambiasėklės, užauginančios 3–4 cm dydžio sėklas, ir smulkesnės, pramintos „baby lima“.

REKLAMA


Šios pupelės vertingos ne tik dėl švelniai sviestinio salstelėjusio skonio sėklų. Vešli žalioji masė gali būti panaudojama kaip puikios žaliosios trąšos. Be to, ant pupelių šaknų susiformuoja burbuliukai, turintys daug azoto ir papildantys dirvožemį šia augalams būtina medžiaga.


Mėgsta pasilepinti šiluma


Lenktasėklės pupelės kilusios iš paatogrąžių klimato regionų, todėl tam, kad jos normaliai augtų, reikalinga ne žemesnė kaip 18 °C temperatūra. Tačiau per didelis karštis (daugiau nei 30 °C) irgi mažina vaisingų užuomazgų skaičių. Mūsų klimato sąlygomis šias pupelės reikia kruopščiau pasaugoti jų augimo pradžioje, kai šaknys ir jauni ūgliai dar labai jautrūs žemai temperatūrai.


Kadangi lenktasėklės pupelės mėgsta pasilepinti šiluma ir saule, joms labiausiai tinka saulėta ir nuo vėjų apsaugota vieta. Saulės ir šilumos labiau reikia vijoklinėms pupelėms. Beje, jos labai tinka ir grožiui darže kurti – vijoklinėmis pupelėmis apželdintos tvoros, įdomiai sukomponuotos atramos traukia akį visą vasarą: iš pradžių žiedais, o vėliau – ir kabančiomis ankštimis.


Kaip ir auginant kitas kultūras, labai svarbu laikytis sėjomainos taisyklių. Geriausia, jei pupelių priešsėliai yra moliūginių arba bulvinių šeimos augalai: bulvės, agurkai, pomidorai ir kt.


Pupelėms tinka puri, puveninga priesmėlio ar priemolio dirva. Jos rūgštingumas turėtų būti neutralus ( PH 5,0–6,8). Blogai pupelės jausis sunkiame molingame, įmirkstančiame dirvožemyje. Dirvą pupelėms vertėtų pradėti ruošti dar rudenį į 1 kv. m įterpiant 3–4 kg komposto ir giliai perkasant. Rudenį dirvą dar gerai būtų patręšti superfosfatu (30–40 g – 1 kv. m) ir pakalkinti (300–500 g – 1 kv. m). Nerekomenduojama pupelių auginti mėšlu patręštoje dirvoje, nes tai skatina auginti lapus, o ne ankštis. Jei dirva ruošiama pavasarį, lysvės tręšiamos kompleksinėmis trąšomis (30–40 g – 1 kv. m). Svarbiausios pupelėms yra fosforo ir kalio trąšos.


Visą straipsnį ir daugiau įdomių temų rasite žurnale „Namie ir Sode“.