Branduolinė kvailystė: vienas dramatiškiausių Šaltojo karo epizodų – Karibuose

Branduolinė kvailystė: vienas dramatiškiausių Šaltojo karo epizodų – Karibuose


Leidykla „Briedis“ pristato Serhii‘aus Plokhy‘aus knygą „Branduolinė kvailystė“, kurioje pasakojama apie vadinamąją Karibų krizę – vieną dramatiškiausių Šaltojo karo epizodų.


1962 m. spalio mėnesį dviejų politinių ir karinių blokų, rytų ir vakarų, konfrontacija pasiekė apogėjų. Pasaulis tiesiogine prasme atsidūrė ant branduolinio karo slenksčio.


Knygoje „Branduolinė katastrofa“ įvykiai nagrinėjami iš tarptautinių santykių pusės. Vienoje pusėje atsidūrė Jungtinių Valstijų prezidentas Johnas Kennedy‘is, o kitoje – ekscentriškasis Sovietų Sąjungos komunistų partijos pirmasis sekretorius Nikita Chruščiovas, nevengęs viešai pasišvaistyti karingais grasinimais „klastingų Vakarų“ adresu.


Karibų krizė, vos nesibaigusi apokaliptiniu naikinimu, brendo ilgai, bet finalas vystėsi žaibiškai: 1962 m. rugsėjį SSSR savo sąjungininkės Kubos teritorijoje pradėjo išdėstyti vidutinio nuotolio raketas, galinčias nešti branduolinį užtaisą ir tiesiogiai atakuoti Jungtinių Valstijų teritoriją.

REKLAMA


Slaptas raketų bazes užfiksavo amerikiečių žvalgybinis lėktuvas U-2. Sovietų Sąjungai griežtai atmetus JAV reikalavimus pašalinti raketas iš Kubos, tarp dviejų supervalstybių tvyranti įtampa pasiekė apogėjų ir nė viena neatmetė karštojo karo tikimybės.


Amerikiečiams surengus Kubos jūrinę blokadą ir besipilant sovietų grasinimams, rodėsi, kad Maskvos nervai gali neišlaikyti. Konfliktą pavyko užglaistyti tik derybomis, abiem pusėms suvokus, kad kilęs karas gali sunaikinti pasaulį.


Sekdamas painių intrigų pėdsakais „Branduolinės kvailystės“ autorius atskleidžia, kodėl kilo krizė ir kaip pavyko ją išspręsti.


S. Plokhyʼus ne tik išsamiai, bet ir vaizdingai pasakoja gausybę įtraukiančių smulkmenų: kaip jaunąjį JAV prezidentą apgavo patyręs Chruščiovas, kodėl karštakošis Fidelis Castro‘as ketino nepaklusti Sovietų Sąjungai ir grasino sąjungininkų ieškoti Kinijoje, kaip Kubos atogrąžų karštyje nevilties apimti sovietų kariai kirto džiungles, bandydami paslėpti raketų paleidimo platformas, kodėl jas taip lengvai pastebėjo amerikiečių žvalgybiniai lėktuvai, kaip įvykiai jūroje tik per plauką nevirto katastrofa ir kodėl branduolinį ginklą gabenęs SSRS povandeninis laivas vos nepradėjo Armagedono.

REKLAMA


Šiandien, nuo „šaltojo karo“ prabėgus daugiau kaip trims dešimtmečiams, pasaulis vėl nugrimzdo į karinę ir politinę priešpriešą. Raumenis auginanti Rusija vėl grasina kaimynams, vykdo provokacijas, bet tuo pačiu metu veidmainiškai kaltina Vakarus ruošiant dirvą NATO agresijai. Ši knyga – rūstus įspėjimas ir iškalbinga iliustracija, kuo gali baigtis beatodairiškas žvanginimas ginklais.


Rašydamas knygą „Branduolinė kvailystė“, S. Plokhy‘us rėmėsi tiek įvairių SSRS archyvų medžiaga, įskaitant anksčiau įslaptintus KGB dokumentus Ukrainos archyvuose, tiek Baltuosiuose rūmuose darytais įrašais ir meistriškai atkuria krizės dienų dramas, baimes ir įtampą. Primindamas istoriją, autorius padeda mums geriau suvokti šiandienos problemas.


Serhii‘us Plokhy‘us yra istorikas, Rytų Europos specialistas, Harvardo universiteto (JAV) profesorius.


Knygos ištrauka


Strateginės aviacijos vadovybėje DEFCON (gynybos parengties) antrasis lygis buvo paskelbtas spalio 24-ąją. Tai reiškė, kad, vykdant misiją „Chromo kupolas“ (angl. „Chrome Dome“), ore nuolat buvo net 72 bombonešiai B-52. Jie buvo ginkluoti atominėmis bombomis, kurios turėjo būti numestos ant sovietų taikinių, jei SSRS pradėtų branduolinį puolimą. Pilotai ir lėktuvai skrydyje praleisdavo vieną parą trunkančią pamainą. Lėktuvai KC-135 „Stratotankers“ ore papildydavo B-52 degalų atsargas. Senesnio modelio bombonešiai B-47 „Stratojet“ buvo dislokuoti aerodromuose visoje JAV teritorijoje. Taip buvo siekiama sumažinti tikimybę, kad didžioji jų dalis ar net visi bus sunaikinti per pirmąjį sovietų smūgį.



Strateginės aviacijos vadovybė buvo pasiruošusi atominiam karui, o ją sukūręs JAV karinių oro pajėgų vadas generolas Curtisas LeMay‘us buvo pasiruošęs invazijai į Kubą. Spalio 27-osios rytą Generalinio štabo vadų susitikimas vyko Pentagono konferencijų salėje, kuri Antrojo pasaulinio karo metais pagarsėjo kaip „tank“ (liet. „bunkeris“). LeMay'us ėmėsi iniciatyvos. Jis siekė parengti prezidentui skirtą oficialų pasiūlymą, kuriame būtų raginama kuo greičiau įsiveržti į salą. Šiek tiek po 10 val. generolas pareiškė posėdžio dalyviams: „Turėtume parengti paprastą dokumentą, kuriame būtų atsižvelgiama į naujausią žvalgybinę informaciją, ir dar kartą rekomenduoti visiškai įgyvendinti iš pradžių planą „OPLAN 312“, o paskui „OPLAN 316“.“


Pirmajame plane, kodiniu pavadinimu „OPLAN 312-62“, buvo numatytas aviacijos smūgis Kubai, iš pradžių puolant raketinius, lėktuvų ir priešlėktuvinius pajėgumus, paskui atakuojant transporto ir komunikacijos tinklus ir galiausiai bombarduojant karių dislokacijos vietas. Operaciją turėjo pradėti 52 orlaiviai. Po pirmųjų šešių valandų ketinta naudoti jau 384 lėktuvus, o po 12 valandų – 470. „OPLAN 316-61“ buvo parengtas ruošiantis invazijai į salą. Ketinta pasitelkti dvi oro desantininkų, po vieną pėstininkų bei jūrų pėstininkų divizijas ir tankų brigadą. Planuota jūrų desanto išsilaipinimą pradėti praėjus trims dienoms, kai kariai gaus atitinkamą įsakymą, o oro desanto puolimą – praėjus penkioms dienoms.


Gynybos sekretorius į susitikimą Pentagone atvyko apie 13 val. 30 min., beveik iškart po rytinės „ExComm“ sesijos pabaigos. Vadai jau buvo parengę dokumentą ir pristatė jį Robertui McNamarai. Jie siūlė „kuo greičiau ir laiku įvykdyti“ planą „OPLAN 312“. McNamarai pasiteiravus, ką iš tikrųjų turima galvoje, LeMay'us atsakė: „Puolimą pradėti sekmadienį arba pirmadienį.“ Kitaip sakant, rytoj, spalio 28-ąją, arba poryt, 29-ąją.

REKLAMA


Gynybos sekretorius pritarė smūgiui, tačiau pasiūlė pernelyg neskubėti, nes privalėjo sulaukti sprendimo dėl JAV raketų Turkijoje. Generalinio štabo pirmininkas generolas Maxwellas Tayloras rado kompromisą: „Jei su raketomis susiję darbai [Kuboje] nebus sustabdyti, vadai rekomenduoja pulti praėjus protingam laikotarpiui.“ McNamara pritarė su išlyga: „Negaliu sutikti su rekomendacija smogti „nedelsiant“.“


Prieš jam paliekant posėdį, į salę atskubėjo Jungtinės žvalgybos grupės vadas pulkininkas Steakley'us, kuris spalio 14 d. informavo prezidentą apie Kuboje aptiktas SSRS priklausančias raketas. Jis pranešė, kad eilinę užduotį virš Šiaurės ašigalio vykdęs lėktuvas U-2 pasiklydo ir dėl nežinomų priežasčių įskrido į Sovietų Sąjungos teritoriją. Tokios misijos buvo rengiamos vykdant sovietų branduolinių bandymų stebėseną – lėktuvai rinkdavo oro mėginius. Gynybos sekretorius neva pradėjo šaukti: „Tai karo su SSRS pradžia!“ Laikrodis rodė 14 val. 03 min. rytų pakrantės laiku. U-2 lakūnas sugrįžti į bazę vėlavo jau 30–40 minučių. McNamara atsiprašė ir išėjęs iš salės paskambino valstybės sekretoriui. Galiausiai Ruskas pasirūpino, kad naujiena pasiektų prezidentą.


Valstybės departamento žvalgybos vadovas Rogeris Hilsmanas su JAV vadovu kalbėjosi po to, kai su nugaros skausmu kovojantis Kennedy'is baigė savo tradicinį popietinį pasiplaukiojimą. Hilsmanas informavo prezidentą, kad karinių oro pajėgų lėktuvą U-2 virš SSRS teritorijos persekioja sovietų naikintuvai. Amerikiečių orlaiviui į pagalbą skubėjo Jungtinių Valstijų naikintuvai. „Kokių padarinių galėta sulaukti, buvo taip akivaizdu, kad net ėmė siaubas. Sovietų Sąjunga gali manyti, kad mums rengiantis atominiam karui, U-2 vykdo paskutinės akimirkos žvalgybinę užduotį“, – vėliau rašė Hilsmanas, prisimindamas, kaip tuo metu vertino padėtį.

REKLAMA


Johnas Kennedy'is naujienas įvertino gana stojiškai ir filosofiškai: „Visada atsiranda šunsnukis, kuriam nebuvo pranešta.“ Per Antrąjį pasaulinį karą Kennedy'is tarnavo karo laivyne, todėl turėjo nedaug vilčių, kad kariškiai įgyvendina tokius įsakymus, kokius gavo. Prezidentas suvokė, kas buvo pastatyta ant kortos. Jis puikiai prisiminė krizę, kuri 1960 m. kilo numušus lėktuvą U-2 virš SSRS. Tuomet buvo atšauktas suplanuotas Eisenhowerio ir Chruščiovo viršūnių susitikimas. O dabar, siaučiant daug rimtesnei krizei, virš sovietų teritorijos numuštas žvalgybinis lėktuvas galėjo tapti karo priežastimi.


Liūdnai pasibaigęs kapitono Gary'io Powerso skrydis, vykęs 1960-ųjų gegužės 1 d., buvo iš anksto suplanuotas. 1962-ųjų spalio 27 d. kapitonas Charlesas (Chuckas) Maultsby'is į Sovietų Sąjungos oro erdvę įskrido netyčia. Maultsby'is, kaip ir Powersas, rinko įrodymus, reikalingus sovietų veiksmams įvertinti, bet jis neketino tyrinėti dangaus virš SSRS. Per Korėjos karą Charleso Maultsby'io pilotuojamą lėktuvą numušė kinai, kurių nelaisvėje jis praleido 22 mėnesius. Kapitonas neturėjo jokio noro atlikti lyginamojo tyrimo ir išsiaiškinti, kokiais skirtumais pasižymi įvairių komunistinių režimų kalėjimai ir prievartinio darbo stovyklos. Įgyvendindamas užduotį surinkti oro mėginius prie sovietų sienų, jis ėmė ir pasiklydo.


Maultsby'is dalyvavo projekte „Žvaigždžių dulkės“ (angl. „Project Star Dust“) ir buvo gavęs įsakymą žvalgybiniu lėktuvu „Lockheed U-2“ nuskristi į Šiaurės ašigalį, paimti oro mėginius su galimai sovietų arba kinų įvykdytų atominių bombų bandymų pėdsakais ir grįžti namo. Viskas turėjo užtrukti apie septynias valandas. Nors iš pirmo žvilgsnio tokie skrydžiai atrodė gana nepavojingi, juos vykdantys pilotai neišvengiamai susidurdavo su viena grėsme. Kadangi geografinis ir magnetinis Šiaurės ašigalis nesutampa, lakūnai navigacijai negalėjo naudotis magnetiniu kompasu ir turėjo orientuotis pagal žvaigždes. Savo padėčiai nustatyti jie turėjo tik sekstantą ir žvaigždėlapį. Be to, jiems buvo įsakyta laikytis radijo tylos. Taigi šiuose skrydžiuose žvalgybinio lėktuvo U-2, pažangiausio to meto technologijų produkto, navigacijai buvo naudojamas XVIII a. prietaisas.


Maultsby'io pilotuojamas lėktuvas iš karinių oro pajėgų bazės „Eielson“, įsikūrusios netoli Ferbankso, Aliaskoje, pakilo spalio 26-ąją, penktadienį, beveik vidurnaktį vietos laiku. Todėl didžiojo skrydžio dalis vyko pirmosiomis spalio 27 d. valandomis. Paskutinį kartą elektroninėmis priemonėmis su pilotu buvo susisiekta praėjus maždaug valandai nuo užduoties vykdymo pradžios. Lėktuvą užfiksavo radijo švyturys į šiaurę nuo Aliaskos esančioje Barterio saloje. Tuo pat metu su lakūnu atsisveikino orlaivį lydėję paieškos ir gelbėjimo operaciją vykdančių lėktuvų pilotai.


Savarankiška skrydžio dalis prasidėjo sklandžiai. Maultsby'is maršrutą ir esamą buvimo vietą galėjo nustatyti naudodamasis sekstantu ir žvaigždėlapiais. Sunkumai prasidėjo artėjant prie Šiaurės ašigalio. Spalvoti šviesų blyksniai danguje akino pilotą ir trukdė nukreipti sekstantą į pagrindines žvaigždėlapiuose nurodytas žvaigždes. Kapitonas kovojo su Šiaurės pašvaiste (Aurora Borealis). Šį šviesos reiškinį sukelia saulės elektromagnetinis laukas. Maultsby'is nebegalėjo orientuotis pagal sekstantą ir žvaigždėlapius. Jis nusprendė skristi į tą pusę, kur, tikėtina, buvo Šiaurės ašigalis, surinkti oro mėginius į specialiai šiam tikslui sukurtus popierinius prietaisus ir butelius bei grįžti namo. Vis dėlto Maultsby'is suklydo nustatydamas Šiaurės ašigalio vietą, todėl pasiklydo ir nebegalėjo rasti kelio atgal.


Lakūnas šį faktą suvokė tik tuomet, kai prie pabaigos artėjo aštuntoji skrydžio valanda ir kuras lėktuvo bake. Jis tikėjosi, kad orlaivio prietaisai užfiksuos to paties radijo švyturio, kurį jis praskrido pakeliui į šiaurę, signalą. Tačiau lėktuvas buvo per toli iki tos netoli Aliaskos esančios salos. Netikėtai ausinėse nuskambėjo jo gelbėti skubančio piloto balsas, prašantis kapitono nustatyti savo buvimo vietą pagal žvaigždes. 15 laipsnių į kairę nuo orlaivio priekio Maultsby'is pastebėjo Oriono žvaigždyną. Gelbėjimo lėktuvo pilotas, kuris orlaivį U-2 turėjo pasitikti virš Barterio salos, suvokė pasikeitusią padėtį ir pasiūlė Maultsby'iui pasukti 10 laipsnių į kairę. Tuomet pasigirdo kitas balsas su visiškai priešingu pasiūlymu – pasisukti reikėtų 30 laipsnių į dešinę.


Maultsby'is nežinojo, kad antrasis kalbėjo sovietų skrydžių vadovas. Jo prižiūrimas radijo švyturys aptiko žvalgybinį lėktuvą skrendant virš SSRS priklausančio Čiukčių pusiasalio, esančio už tūkstančio mylių į vakarus nuo numatyto maršruto ir Barterio salos. Sovietams priklausančiam radarui užfiksavus Maultsby'io pilotuojamą lėktuvą Sovietų Sąjungos oro erdvėje, lakūnui neišvengiamai kilo pavojus. Tuo pat metu strateginės aviacijos vadovybės karininkai, esantys karinių oro pajėgu bazėje „Offutt“ Nebraskoje, vykdė SSRS radarų stebėseną. Jie išgirdo sovietų skrydžių vadovo siunčiamą žinutę ir sužinojo, kur yra kapitonas. Deja, tai nereiškė, kad Maultsby'is netrukus bus išgelbėtas iš bėdos, į kurią pakliuvo, nes aviacijos vadovybė neketino atskleisti, kad gali sėkmingai sekti sovietams priklausančių radarų siunčiamus signalus.


Kapitonas taip pat nežinojo, kad nuo tada, kai įskridęs į Sovietų Sąjungos oro erdvę vienpusės šalinės juostos bangomis išgirdo nepažįstamą balsą, U-2 lėktuvą medžiojo Sovietų Sąjungos naikintuvai. Jie pakilo iš karinių oro pajėgų bazių Peveke ir, tikra ironija, Anadyrije. Šio miesto vardu buvo pavadinta visa SSRS Kuboje vykdoma operacija. Strateginės aviacijos vadovybės žvalgybos karininkai Nebraskoje sekė Maultsby'io lėktuvo maršrutą ir link jo artėjančius sovietų orlaivius, bet negalėjo imtis jokių veiksmų. Kitu atveju sovietai būtų sužinoję apie vykdomas stebėsenos priemones.


Kita vertus, amerikiečiams nereikėjo nieko daryti. Sovietų naikintuvai MiG negalėjo pakilti taip aukštai, kaip lengvas orlaivis U-2. Maultsby'į persekiojo du reaktyviniai naikintuvai MiG-17P, priklausantys 25-ajai karinių oro gynybos pajėgų divizijai. Šie lėktuvai buvo pritaikyti skrydžiams visomis oro sąlygomis, galėjo viršyti 1 000 kilometrų per valandą greitį ir per 15 minučių pakilti į 15 600 metrų aukštį. Akivaizdu, kad jie neturėjo jokių galimybių pasiekti daugiau nei 21 000 m aukštyje skriejančio U-2. Nors abu MiG nekėlė jokio pavojaus žvalgybiniam lėktuvui, Aliaskos aviacijos vadovybė dėl visa pikta į pagalbą išsiuntė du gaudančiuosius naikintuvus „Convair F-102 Delta Dagger“. Jie turėjo apsaugoti Maultsby'į ir, jei reikės, neleisti sovietams toliau persekioti į JAV oro erdvę sugrįžusio U-2.


Amerikiečių F-102 galėjo pakilti į 16 300 metrų (53 400 pėdų) aukštį. Žemiau nei skrido žvalgybinis lėktuvas, bet daugiau nei pakankamai, jei būtų siekiama gaudyti sovietų naikintuvus. MiG buvo ginkluoti dviem 23 mm aviacinėmis patrankomis su 80 šovinių kiekvienam pabūklui ir viena 37 mm aviacine patranka su 40 šovinių. F-102 neturėjo aviacinių patrankų, bet buvo ginkluoti 24 nevaldomomis raketomis ir 9 „oras-oras“ tipo raketomis „Falcon“. Įprastomis aplinkybėmis to būtų visiškai pakakę siekiant atsakyti į MiG turimą ugnies galią ir įsitraukti į susirėmimą su sovietų naikintuvais. Tačiau aplinkybės nebuvo eilinės. JAV karinėse oro pajėgose buvo paskelbtas DEFCON antrasis lygis, todėl raketos „Falcon“, kuriomis buvo ginkluoti abu F-102, buvo su branduolinėmis galvutėmis. Jei šie amerikiečių naikintuvai būtų užpulti ore, vienintelė jų turima gynybos priemonė – raketos su branduolinėmis galvutėmis.


Abu MiG netikėtai apsisuko, nepasiekę JAV oro erdvės, nes jiems baigėsi kuras. Deja, lygiai tokioje pačioje padėtyje buvo ir Maultsby'io pilotuojamas U-2. Lėktuve esančio kuro turėjo užtekti apytiksliai devynioms su puse skrydžio valandos, o jis ore buvo jau daugiau nei devynias valandas. Taupydamas degalus lakūnas išjungė variklius ir, naudodamasis milžiniškų U-2 sparnų ilgiu, pradėjo sklandyti. Vadovaudamasis vos girdimais skrydžių vadovo, esančio dislokacijos bazėje, nurodymais, jis tęsė kelionę į gimtinę. Varikliai ir visos šviesos buvo išjungti, piloto kabina išhermetinta, o kombinezonas pripūstas. Sklandantis lėktuvas nuolat žemėjo. Maultsby'is ėmė galvoti, kad mirtinai sušals arba būdamas ore, arba nukritęs į snieguotas Čiukčių pusiasalio ar Aliaskos lygumas.


Kai kapitonas baigė prarasti bet kokią viltį, pastebėjo netoliese skrendančius reaktyvinius naikintuvus F-102. Dabar Maultsby'į saugojo raketomis su atominėmis galvutėmis ginkluoti lėktuvai, tačiau žvalgybinio orlaivio kuras beveik visiškai baigėsi, o radijo baterijos baigė išsekti. Bet jam pavyko išgirsti naikintuvų pilotų pasisveikinimą: „Sveiki sugrįžę namo!“ F-102 nukreipė žvalgybinį lėktuvą į ledo nusileidimo taką, esantį prie radijo stoties, įsikūrusios Čiukčių jūros Kocebu įlankoje. Čia Maultsby'is sugebėjo nutupdyti sklandytuvu tapusį žvalgybinį lėktuvą. Ši istorija baigėsi dvigubu stebuklu: lakūnas išgyveno, o į orą pakelti amerikiečių ir sovietų naikintuvai nesusitiko kovoje dėl U-2.


Tačiau lėktuvui nutūpus, ne viskas buvo baigta. SSRS turėjo priežasčių daryti prielaidą, kad Maultsby'io skrydis buvo surengtas ruošiantis smogti Sovietų Sąjungai visais turimais branduoliniais pajėgumais. Kennedy'is su patarėjais suko galvas ir spėliojo, ko galima tikėtis lakūnui grįžus. Jiems mažiau rūpėjo, ar Maultsby'is ir jo lėktuvas saugiai nusileido, nes ramybės nedavė galima Chruščiovo reakcija.