Ką jūs pasirengę padaryti, kad rastumėte savo „Vienintelį“?

Ką jūs pasirengę padaryti, kad rastumėte savo „Vienintelį“?


Leidykla „Briedis“ kviečia susipažinti su rudens naujiena – detektyvu „Vienintelis“ (aut. John Marrs). Knyga išgarsėjo Didžiojoje Britanijoje tiesiog skaitytojams dalinantis įspūdžiais. Tai istorija, parodanti, kad netgi paprasčiausi atradimai gali privesti prie itin sudėtingų pasekmių.


Ką jūs pasirengę padaryti, kad rastumėte savo „Vienintelį“? Pakanka paprasčiausio DNR testo. Tiesiog išsiunčiate seilių mėginį ir netrukus jums ras tobulą partnerį – jums skirtą genetinį vienintelį.


Būtent tai žadėjo programėlė „Rask DNR porą“. Prieš dešimtmetį ši kompanija paskelbė, kad atrado geną, kiekvieną iš mūsų suporuojantį su artima siela. Nuo to laiko milijonai žmonių visame pasaulyje rado savo antrąsias puses. Bet atradimas turėjo ir neigiamą pusę: testų rezultatai išardė nesuskaitomą daugybę santykių, sunaikino tradicinį pasimatymo, romantikos ir meilės suvokimą.


Ir štai dabar penki labai skirtingi žmonės gavo pranešimus, kad jiems rasta pora. Visi jie pasirengę susitikti su savo vienintele tikrąja meile. Bet atomazga „ilgai ir laimingai“ garantuota ne visiems, nes kiekvienas išrinktasis turi savo paslapčių. Ir jos viena už kitą labiau pribloškiančios...

REKLAMA


Knygą iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius.


Knygos ištrauka


Mendė


Mendė užgniaužusi kvapą žvelgė į nuotrauką kompiuterio ekrane.


Joje bemarškinis vyras trumpais šviesiai rudais plaukais buvo įamžintas paplūdimyje, stovėjo plačiai išsižergęs, iki juosmens nuleidęs naro kostiumą. Jo akys buvo skaidriai mėlynos. Plati šypsena, dvi eilės tobulai lygių baltų dantų. Mendė beveik juto sūraus vandens, lašančio nuo jo krūtinės ant banglentės prie kojų, skonį.


– O, Dieve, – sušnibždėjo ji ir giliai iškvėpė – net nepastebėjo, kad buvo sulaikiusi kvapą.


Jai dilgčiojo pirštų galiukus, veidas išraudo. Jeigu jos kūnas taip reaguoja pamačius nuotrauką, kaip, po galais, jis reaguos susitikus akis į akį?


Kava polistireno puodelyje atvėso, bet Mendė vis tiek ją išgėrė. Tada padarė momentinę nuotraukos kopiją ir įdėjo į naujai ant ekrano sukurtą aplanką „Ričardas Teiloras“. Paskui permetė akimis biurą, kad įsitikintų, jog niekas nestebi, kuo ji užsiima savo darbo kabinoje. Laimė, visi buvo užsiėmę savais reikalais.

REKLAMA


Mendė ėmė žiūrinėti kitas Ričardo nuotraukas jo feisbuko albume „Aplink pasaulį“. Jis tikrai daug keliavo, aplankė vietas, kurias ji matė tik per televizorių arba filmuose. Ričardas buvo įamžintas baruose, keliaujantis pėsčiųjų takais, lankantis šventyklas, pozavo prie įžymių pastatų, mėgavosi auksiniais paplūdimiais ir banguota jūra. Nuotraukose jis retai buvo vienas. Mendei patiko, kad jis, kaip galėjo spręsti, yra bendraujantis.


Apimta smalsumo ji peržvelgė jo įrašų istoriją: feisbuke jis užsiregistravo baigdamas mokyklą, paskui trejus metus praleido universitete. Netgi būdamas nerangiu paaugliu Ričardas jai atrodė patrauklus.


Pusantros valandos tyrinėjusi šio nepažįstamo gražaus vyro istoriją, Mendė užsuko į jo tviterio paskyrą – norėjo pasmalsauti, kuo jis dalinasi su pasauliu. Bet čia rado tik skambias frazes apie „Arsenalo“ pakilimus ir nuopuolius aukščiausioje Anglijos futbolo lygoje, kartais dar pasidalindavo žinutėmis apie parpuolusius arba į nejudančius objektus įsirėžusius gyvūnus.


Jų interesai, regis, labai skyrėsi, tad Mendė ėmė svarstyti kodėl jie tapo DNR pora ir kas tarp jų gali būti bendra. Paskui nusprendė, kad nereikia mąstyti taip, lyg naudotum įprastas pažinčių svetaines ir programėles. „Rask DNR porą“ paremta biologija, chemija ir kitais mokslais. Tokie dalykai buvo ne jos galvai. Bet Mendė tikėjo tuo visa širdimi, kaip ir milijonai kitų.



Mendė užsuko ir į Ričardo socialinio tinklo „LinkedIn“ profilį. Paaiškėjo, kad prieš dvejus metus jis baigė Vusterio universitetą ir dabar dirba asmeniniu treneriu miestelyje, esančiame maždaug už keturiasdešimties mylių nuo jos gyvenamosios vietos. Nieko keista, kad jo kūnas toks tvirtas, pamanė ji ir pabandė įsivaizduoti, koks jausmas apimtų atsidūrus Ričardo glėbyje.


Mendė nekėlė kojos į sporto salę nuo tada, kai prieš metus gavo šį darbą. Anuomet jos seserys pareiškė, kad pakaks raudoti dėl žlugusios santuokos ir laikas grįžti į vėžes. Jos nuvežė Mendę į artimiausią viešbutį su grožio salonu. Ten jai padarė masažą, apipešiojo, ištepė vašku, dėjo ant jos įkaitintus akmenis, guldė į soliariumą, vėl masažavo, kol galiausiai visos mintys apie buvusį vyrą buvo išstumtos iš nugaros ir pečių, iš visų užsikimšusių odos porų. Paskui Mendė nusipirko narystę sporto salėje ir pažadėjo, kad laikysis seserų sudaryto treniruočių grafiko. Sportas taip ir netapo jos kassavaitiniu įpročiu, bet už narystę Mendė vis tiek mokėjo.


Ji pabandė įsivaizduoti, kaip atrodytų judviejų su Ričardu vaikai: ar jie paveldėtų tėvo mėlynas akis, o gal jos būtų pilkos kaip mamos, ar jų plaukai būtų juodi, o oda tamsoka kaip Mendės, o gal jie būtų šviesiaplaukiai ir blyškiaodžiai kaip tėvas? Mendė pajuto, kad šypsosi.


– Kas čia?


– Jėzau! – sušuko Mendė. Netikėtai pasigirdęs balsas privertė ją pašokti. – Mirtinai išgąsdinai.


– Neturėtum darbo metu domėtis pornografija, – Olivija plačiai nusišypsojo ir pasiūlė „Haribo“ guminuką iš maišelio.


Mendė atsisakydama papurtė galvą.


– Čia ne pornografija, tai senas mano draugas.


– Taip, taip, kaip pasakysi. Geriau nepamiršk Čarlio, jis laukia iš tavęs duomenų apie pardavimus.


Mendė užvertė akis, paskui pažvelgė į laikrodį kompiuterio ekrano kampe. Suprato, jeigu tuojau nesiims darbo, teks jį neštis namo. Ji nuspaudė mažą raudoną x ekrano kamputyje ir iškeikė savo „Hotmail“ už tai, kad „Rask DNR porą“ patvirtinimo laišką priskyrė prie šlamšto. Jis tame aplanke pragulėjo šešias savaitės, kol ji netyčia šiandien popietę jį pamatė.

REKLAMA


– Mendė Teilor, Ričardo Teiloro žmona, malonu susipažinti, – sušnibždėjo Mendė.


Susivokė, kad išsiblaškiusi sukioja ant bevardžio piršto įsivaizduojamą vestuvinį žiedą.


Kristoferis


Kristoferis pasisukiojo krėsle patogiau įsitaisydamas.


Jis padėjo ant ranktūrio alkūnes devyniasdešimties laipsnių kampu ir giliai įtraukė odinės dangos kvapo. „O ji netaupo kokybės sąskaita“, – pamanė jis, iš kvapo ir minkštos odos nutaręs, kad vargu ar šis krėslas pirktas eilinėje pagrindinės gatvės parduotuvėje.


Ji liko virtuvėje, o Kristoferis dairėsi po butą. Ji gyveno nepriekaištingai atnaujinto Viktorijos laikų pastato pirmame aukšte – sprendžiant iš vitražo virš laukujų durų, kadaise čia buvo vienuolynas. Jis gėrėjosi jos skoniu keramikos dirbiniams, jie buvo išrikiuoti ant sieninių, atvirą židinį supančių lentynų. O štai literatūrinis skonis galėtų būti geresnis. Kristoferis suraukė nosį, pamatęs Džeimso Petersono, Džekės Kolins ir Dž. K. Rouling knygas minkštais viršeliais.


Per patį didelio kavos stalo vidurį buvo zomša dengtas kvadratinis padėklas, šalia gulėjo du nuotolinio valdymo pulteliai. Aplink padėklą buvo patiesti keturi pagal spalvą priderinti kilimėliai. Jos polinkis į simetriją teikė jaukumo.


Kristoferis perbraukė liežuviu per dantis ir pajuto tarp šoninio kandžio ir iltinio užstrigusį gabalėlį pistacijos. Nepavykus pašalinti jo liežuviu, Kristoferis pabandė nagu, bet trupinio vis tiek neiškrapštė, taigi pagalvojo, kad prieš išeidamas turės vonioje pasinaudoti dantų siūlu. Niekas jo taip neerzino, kaip tarp dantų įstrigęs maistas. Kartą jis išėjo iš pasimatymo įpusėjus vakarienei, nes merginai tarp dantų įstrigo lapinis kopūstas.


Vibracija kelnių kišenėje sukuteno kirkšnį – visai malonus pojūtis. Paprastai Kristoferis labai rūpinosi, kad telefonas reikiamu metu būtų išjungtas, ir nekentė žmonių, kurie nesilaikė tokio pat mandagumo jo atžvilgiu. Bet šiandien jis padarė išimtį.

REKLAMA


Jis išsiėmė telefoną ir ekrane pamatė žinutę, kad gavo elektroninį laišką iš „Rask DNR porą“. Kristoferis prisiminė, kad prieš keletą mėnesių nusiuntė jiems seilių mėginį, bet poros jam vis nerado. Iki šiol. Žinutėje buvo klausiama, ar jis pasiruošęs sumokėti už tai, kad gautų savo poros kontaktinius duomenis. „Ar aš pasiruošęs? – paklausė savęs Kristoferis. – Ar tikrai pasiruošęs?“ Jis padėjo telefoną ir pabandė įsivaizduoti, kaip atrodo jo DNR pora, paskui nutarė, kad negražu galvoti apie kitą moterį, kai vis dar yra pirmosios draugijoje.


Kristoferis atsistojo ir nuėjęs į virtuvę rado merginą ten, kur paliko prieš keletą minučių. Ji gulėjo ant nugaros ant šaltų akmeninių grindų, geležinis smaugimo lankas tebebuvo įsmigęs į kaklą. Ji nebekraujavo, paskutiniai keli lašai susitvenkė aplink jos palaidinės apykaklę.


Kristoferis išsiėmė iš striukės skaitmeninį momentinį fotoaparatą „Polaroid“, du kartus nufotografavo jos veidą, paskui kantriai palaukė, kol pasirodė dvi identiškos nuotraukos. Abi įdėjo į A5 formato pakietintą voką ir įsikišo jį į striukės kišenę.


Galiausiai Kristoferis susidėjo įrankius į kuprinę ir išėjo, bet tik išniręs iš sodo tamsos nusiavė plastikinius antbačius ir nusiėmė balaklavą.







  • Paskutiniai numeriai

  • Savaitė - Nr.: 09 (2024)

    Savaitė - Nr.: 09 (2024)