Turi kam atsiverti, bet tyli ištisus metus: kodėl jaunimui taip sunku pradėti pokalbį?
Turėti su kuo pasikalbėti dar nereiškia išdrįsti tai padaryti. Naujausias tyrimas atskleidė, kad nors beveik 9 iš 10 18–29 metų žmonių turi žmogų, kuriam galėtų atvirai papasakoti apie savo emocinę savijautą, dalis jaunimo apie tai su kitu žmogumi nekalbėjo ištisus metus. Psichologė sako, kad kartais sunkiausia – ne rasti pašnekovą, o ištarti pirmąjį sakinį.
Pasikalbėti su kuo turi, tačiau nedrįsta
Tyrimo duomenimis, 88 proc. 18–29 metų jaunuolių tikrai arba greičiausiai turi bent vieną žmogų, su kuriuo galėtų atvirai pasikalbėti apie savo emocinę savijautą, jausmus ar asmeninius sunkumus. Tačiau beveik 8 proc. šios amžiaus grupės respondentų per pastaruosius 12 mėnesių apskritai neturėjo tokio pokalbio su kitu žmogumi.
„Šiandien turime daugybę būdų susisiekti – galime parašyti žinutę, paskambinti ar susisiekti vaizdo skambučiu praktiškai bet kuriuo metu. Tačiau technologinė galimybė palaikyti ryšį dar nereiškia, kad svarbiausias pokalbis įvyks. Tyrimas rodo, kad didžioji dalis jaunų žmonių turi žmogų, kuriam galėtų atsiverti, tačiau daliai pirmą žingsnį žengti vis tiek sunku“, – sako „Tele2“ rinkos tyrimų vadovė Skaistė Varnienė.
„Jaunimo linijos“ psichologė Ieva Plauškutė priduria, kad kalbėti apie savo jausmus gali būti sunku būtent todėl, kad atsiverdami tampame pažeidžiami. Anot jos, deja, tačiau vis dar egzistuoja stigma, kad emociniai sunkumai yra silpnumo ženklas, o kreiptis pagalbos – gėda.
„Apie šviesius dalykus kalbėti dažnai lengviau, o kartais net paprasčiau aptarti kitų problemas nei nuoširdžiai atsiverti pačiam. Tad net ir turint šalia artimą žmogų gali ilgai būti nedrąsu pradėti pokalbį, sunku pripažinti sau ir kitam: „Man dabar sunku“, – sako I. Plauškutė.
Pasak psichologės, žmogus kartais pats dar iki galo nesupranta, kas su juo vyksta. Jis gali jausti įtampą, liūdesį, nerimą ar nuovargį, tačiau nežinoti, kaip tai įvardyti. Tokiu atveju nereikia laukti, kol pavyks viską suprasti – pats pokalbis gali padėti geriau susivokti savo jausmuose.
Pirmam žingsniui užtenka vieno sakinio
Anot psichologės, jei artimo žmogaus elgesys, bendravimas ar kasdienybė pasikeitė, verta tai pastebėti, tačiau neskubėti daryti išvadų. Kartais pakanka tiesiog parodyti rūpestį ir palikti žmogui galimybę pačiam nuspręsti, ar jis pasirengęs kalbėtis.
„Pokalbį galima pradėti labai paprastai: „Man rūpi, kaip tau sekasi. Jei norėsi pasikalbėti, aš esu šalia.“ Svarbu suteikti žmogui erdvės ir nespausti jo kalbėti čia ir dabar. Galima paklausti: „Ko tau šiuo metu iš manęs reikėtų – kad išklausyčiau, pabūčiau šalia ar kad kartu ieškotume sprendimo?“ Kartais vien žinojimas, kad esi ne vienas ir turi į ką kreiptis, jau yra labai svarbus“, – sako I. Plauškutė.
Pirmasis žingsnis neturi būti didelis ir pačiam žmogui, norinčiam papasakoti apie savo sunkumus. Psichologė pataria pasirinkti žmogų, kuriuo pasitikima, ir nesitikėti, kad vienu pokalbiu reikės papasakoti viską.
„Galima pradėti nuo sakinio: „Man dabar nėra lengva, bet man nedrąsu apie tai kalbėti.“ Kartais net pasakymas „Nežinau, nuo ko pradėti, bet noriu su tavimi pasikalbėti“ gali būti labai svarbus pirmas žingsnis. Atvirumas gali palengvinti tai, ką žmogus šiuo metu išgyvena, ir padėti kitam suprasti, kad tai, kas vyksta, yra svarbu“, – sako I. Plauškutė.
BNS inf.
Išklausyti garso formatu
Panašios naujienos:
-
-
Paskutiniai numeriai
-
-
Savaitė - Nr.: 41 (2026)
-
Anekdotas
– Nusipirkau butą naujame name, nebrangiai, bet garso izoliacija tokia, kad girdžiu, kaip kaimynas telefonu kalba!
– Tai tau dar pasisekė: pas mus girdisi, ką kaimynui pašnekovas telefonu atsako. -
-
