„Bandau pasakoti, ką čia veikiame, bet, matau, demonstratyviai neįdomu. „Mane privertė“, mesteli man pabandžius užmegzti ryšį. Suprantu, kad dabar aš būsiu atsakinga už šį jaunuolį – turėsiu susidaryti veiksmų planą, kaip jį pakeisti. Dar vieną planą su reikalavimais, nes, jei jis čia, vadinasi su juo dirbo socialinis darbuotojas, atvejo vadybininkas, mokyklos pedagogas ir kt. Kai jaunam žmogui paskiriama privalomai lankyti vaikų dienos centrą ar atvirą jaunimo erdvę, kartu atsiranda ir sistema – turi būti sudarytas planas, numatyti tikslai, užduotys, terminai, per kurį laiką reikia pasitaisyti. Jei nepasiseks, vaikinas bus beveik „nurašytas”, – pasakoja Vita Narbutienė, maltiečių atviros jaunimo erdvės vadovė.

Priverstinis vaikų dienos centro ar atviros jaunimo erdvės lankymas nėra paprasčiausias tėvų ar mokyklos sprendimas. Tokia priežiūros priemonė gali būti skiriama savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu, Vaiko gerovės komisijai įvertinus vaiko situaciją ir rekomendavus tokią pagalbą. Į šį procesą gali būti įtraukti tėvai, mokykla, policija, vaiko teisių apsaugos specialistai ir kitos institucijos.

„Tokios priemonės paskirtis – padėti vaikui, kai dėl jo elgesio, mokyklos nelankymo ar kitų sunkumų įprastų pagalbos priemonių nepakanka. Sprendimu nustatoma, kokią priemonę vaikas turi lankyti ir kiek laiko. Taigi į dienos centrą ar jaunimo erdvę jis ateina ne savo pasirinkimu, tačiau tai nereiškia, kad pagalba turi prasidėti nuo reikalavimų. Priešingai – būtent tada ypač svarbu rasti būdą užmegzti su jaunu žmogumi santykį ir įtraukti jį patį į savo pokyčio kelią” – paaiškina maltiečių generalinis sekretorius Edvinas Regelskis.

Būtent tokį klausimą, nors iš pradžių ne žodžiais, o savo elgesiu, Vyžuonų jaunimo erdvėje iškėlė šios istorijos herojus.

Vaikų ir jaunuolių elgesį suaugusieji dažnai pirmiausia pamato tada, kai jis tampa problema. Įvairūs prasižengimai tampa priežastimi įsitraukti įvairioms institucijoms ir specialistams. Tačiau kas atsitinka vaikui, kuris vienu metu išgirsta daugybę reikalavimų? Vienas planas – socialinio darbuotojo. Kitas – atvejo vadybos. Dar kiti – mokykloje. Tėvai turi savų lūkesčių. Popieriuje viskas atrodo logiška, bet realybėje jaunas žmogus dažnai lieka kažkur už šių planų.

Vitos ir jaunuolio draugystė prasidėjo kelionėje. Pas maltiečius vaikiną vežiodavo tėtis. Kadangi vakare jam buvo pakeliui grįžti namo, Vita pasiūlė tėčiui sūnų po užsiėmimų parvežti pati. Ir būtent kelionės tapo tuo laiku, kai vaikinas pirmą kartą pradėjo kalbėti. Papasakojo, kodėl jam buvo skirtos nuobaudos.

„Ai, nusibodo viskas. Visi kažko nori iš manęs ir visiems per mėnesį turiu kažką įrodyti, kažką parodyti. Penki planai, šeši tikslai. Dėjau ant visų – kas manęs paklausė, ko aš noriu?“ – atsivėrė vaikinas.

Vita prisimena, kad tuo metu pagalvojo: jeigu man pačiai reikėtų gyventi pagal penkis planus ir per nustatytą laiką įrodyti, kad keičiuosi, turbūt ir aš norėčiau visus pasiųsti kuo toliau.

Vita nusprendė į jaunuolio planą įrašyti vieną užduotį: „Per tris mėnesius išmokysiu vaikiną žaisti „Uno“. Atrodytų, pernelyg paprasta užduotis. Ne pagerinti elgesį. Ne atkurti santykius su šeima. Ne pradėti lankyti mokyklą. Tiesiog – išmokti žaisti kortomis. Bet „Uno“ tapo ne tik žaidimu.

Žaidžiant atsirado bendravimas. Atsirado juokas, noras kalbėtis. Vaikinas pradėjo atsiverti. O kartu atsiskleidė ir tai, ko iki tol nematė daugelis suaugusiųjų – humoro jausmas, smalsumas, pastabumas, noras laimėti, o svarbiausia – noras būti priimtam.

Po truputį keitėsi ne tik santykis su Vita. Keitėsi ir pats vaikinas. Grįžo į mokyklą. Baigė ją. Ne dešimtukais, bet atestatą gavo. Šiandien jis turi gerai apmokamą aukštalipio profesiją ir darbą.

Ši istorija nėra apie tai, kad planai, tikslai ar specialistai nereikalingi. Priešingai – vaikui, susidūrusiam su problemomis, reikia specialistų pagalbos. Problema atsiranda tada, kai kiekvienas specialistas mato tik savo užduotį, o ne vaiką.

Maltiečių vaikų ir jaunimo centruose dirbantys žmonės kasdien susiduria su jaunuoliais, kurie pagalbos ieško ne visada savo noru. Bet viskas pasikeičia, kai maltiečių erdvės tampa ta vieta, kur nereikia nieko įrodyti. Čia galima ateiti piktam. Galima tylėti. Galima suklysti. Svarbiausia – kad šalia būtų žmogus, kuris nepaskelbtų tavęs problema ir priimtų tokį, koks esi. Žmogus, kuris ieškotų ne to, kas vaikui blogai, o to, kas jame yra gero. Ir nuo to pradėtų kurti santykį.

„Kartais mes labai norime greito rezultato. Norime, kad vaikas per mėnesį pasikeistų, pradėtų lankyti mokyklą, sutartų su tėvais, atsisakytų netinkamų draugų. Bet pokytis ne visada prasideda nuo tikslo. Dažniausiai jis prasideda nuo pasitikėjimo“, – sako Vita.

Vyžuonų jaunuolio istorijoje pokytis prasidėjo nuo „Uno“ kortų. Tiksliau – nuo žmogaus, kuris neskuba vertinti. Būtent to šiandien labiausiai reikia vaikams, kurie į dienos centrus ar jaunimo erdves ateina su pažymėta „probleminio“ vaiko etikete. Ne dar vieno specialisto, o žmogaus, kuris pasiliktų šalia, kol jaunas žmogus patikės, kad gali.

Nes kartais kelias atgal į mokyklą, profesiją ir savarankišką gyvenimą prasideda ne nuo didelio tikslo, o nuo vienos „Uno“ partijos.

Maltiečiai kasmet inicijuoja paramos kampaniją „Drąsiau į gyvenimą“ ir kviečia visuomenę pažinti globojamo jaunimo problemas. Maltiečių vaikų dienos centrus, paauglių dienos centrą, jaunimo erdvę lanko ir palydėjimo paslaugas gauna 556 jauni žmonės. Maliečiai nuoširdžiai kviečia paremti juos. Aukoti galima trumpuoju numeriu 1495 (5 eurai). Ačiū!

Pranešimas spaudai.