Užsukęs į prieš kelis dešimtmečius sostinės senamiestyje įkurtas tautodailininko Jono Bugailiškio dirbtuves su suvenyrų parduotuve iškart pasijunti atsidūręs ypatingoje vietoje. Kokia vieta, tokia ir kūrėjo asmenybė, tad kviečiame artimiau susipažinti su šiuo medžio drožėju, skulptoriumi, muzikos instrumentų bei žaislų meistru.

Viktorija PETKEVIČIŪTĖ

– Jonai, susitikome jūsų dirbtuvėse. Papasakokite, kuo ypatinga ši vieta.

– Čia, kur prisėdome pasikalbėti, kadaise buvo arklidės. Karietos, arkliai stovėdavo štai ten, pačiame gale, toliau buvo karietų dirbtuvės. O po karo viskas tapo sandėliais – anglių, malkų. Po šiomis grindimis – galingi rūsiai, tik aš jų jau neišrausiu, nebent tai padarys mano vaikai, anūkai.

– Į jūsų dirbtuves užsuka smalsių turistai ir lankytojų. Ar mėgstate su jais bendrauti?

– Kadangi dažniausiai užklysta turistai, o aš vokiškai ir angliškai moku tik keletą žodžių, tad tokia ir bendravimo kultūra: vienas žodis – vokiškas, kitas – angliškas... Tačiau, kad pastebėtum tam tikras tendencijas, kalba – ne kliūtis. Pavyzdžiui, japonai – labai atsargūs. Jie pasižiūri, jeigu aš dirbu, drožinėju, jie nenori trukdyti. Bet aš jiems vis tiek sakau: „You are welcome“ („Sveiki atvykę“). Įdomus atvejis – turiu kelias japonų knygas. Vieną knygą gavau dovanų gal prieš 30 metų. Aš ją pavarčiau, lyg ir joje mačiau voką, bet to nesureikšminau ir atidėjau knygą į šalį. O po trejų metų paaiškėjo, kad tame voke buvo kvietimas atvykti į Japoniją… Tada gal ir būčiau važiavęs, bet dabar tai jau nebevažiuosiu – per toli, 10 valandų lėktuve – neduok, Dieve.

– Jūsų pasakojimuose – tiek daug visokių kuriozų ir keistų sutapimų!

– Tikrai nemažai. Kartą einu per oro uostą, žiūriu, ekspozicija, kurioje – daiktai, draudžiami vežti oro transportu. Žiū – mano kuoka pakabinta po stiklu! Iš tikrųjų, mano išdrožta kuoka. Ir prisiminiau akimirką, kai į dirbtuves buvo užėję lakūnai: jie nusipirko tą medinę kuoką ir štai kokį kelią mano kūrinys nuėjo. Fantastika netikėčiausioje vietoje!

Kitąkart kažkam padovanojau savos gamybos velnio skulptūrėlę. Vėliau nueinu į vieną antikvarinių daiktų parduotuvę – mano velnias ten stovi! Na, jau ne, pagalvojau, nupirksiu aš jį. Nusipirkau tą velnią niekam nieko nesakydamas ir tris kartus brangiau pardaviau amerikiečiams. (Šypsosi.)

– Užaugote Rokiškio rajone, didelėje šeimoje. Kokia buvo jūsų vaikystė?

– Labai vargana, bet labai graži. Gimiau 1955 metais, buvau paskutinis vaikas iš devynių brolių ir sesių, keturi iš jų mirė dėl ligos. Gyvenome vienkiemyje miške, mama mirė, kai buvau ketverių, tėvui reikėjo visą šeimą išlaikyti. Mokiausi Pandėlio vidurinėje mokykloje, buvau prastas mokinys. Turėjau labai daug energijos, tad ne mokslai buvo galvoj, o gamta, namai, laisvė... Atsimenu, kaip matematikos mokytoja sakydavo man: „Nu, tu, Bugailiški, matematikas nebūsi.“ Ji buvo teisi. (Šypsosi.) Kai baigiau aštuonias klases, seserys mane išsiuntė į Vilnių mokytis statybininko amato, sakė: „Važiuok kur nors, kad neliktum traktoristu.“ Tuomet kelerius metus visai nutolau nuo skulptūros, ieškojau savęs, gyvenau taip, kaip statybininkai gyvendavo bendrabutyje... Tiesa, gana ilgai užsiėmiau sunkiąja atletika, šiek tiek pagamindavau ir tų medžio darbelių.

– Esate šiek tiek mokęsis pas žymų tautodailininką Ipolitą Užkurnį. Koks buvo jūsų santykis?

– Užkurnys turėjo dirbtuves prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Norėjau su juo pasikonsultuoti, susipažinome, ir jis mane pakvietė dirbti. Jis manimi pasitikėjo, net davė raktą nuo savo dirbtuvių. Sykį bedirbant iš rankų išslydo káltas, stipriai įsipjoviau pirštą, reikėjo siūti. O telefono nėra, Ipolitui niekaip nepranešiu... Jis labai supyko. Supratau, kad geriausia dirbti vienam, ir susirinkau daiktus. Tada ėmiau svajoti apie savo kampą, jį radau M. Daukšos gatvėje, kur įsirengiau dirbtuves, bet ten buvo labai drėgna, nebuvo langų…

– Ar nuo pat mažumės buvote linkęs prie drožybos meno?

– Drožinėti pradėjau vaikystėje, būdamas gal septynerių aštuonerių. Turėjau tokias dirbtuvėles, net muziejuką buvau įkūręs. Bandžiau kopijuoti tėvą, kuris man buvo mokytojas – meistravo visokius žemės ūkio padargus, roges ir t. t. Jis vis pykdavo, kad aš jo darbo instrumentus atšipinu, tik ilgainiui supratau, kad instrumentą pagaląsti – ne juokų darbas. Turiu išsaugojęs tėvo naudotų įrankių, pavyzdžiui, su šiuo peiliu iki šiol dirbu, tik rankeną pakeičiau. O geri peiliai, káltai – labai svarbūs. Kai kas nors pas mane ateina mokytis drožybos, visuomet sakau, kad iš pradžių reikia turėti bent keletą peilių ar káltų, reikia išmokti juos ir pagaląsti. O kai parodau, kaip tai reikia daryti, kitą dieną žmogus dažniausiai neateina – per didelis darbas. (Šypsosi.)

– Galbūt atsimenate savo pirmąjį dirbinį?

– Taip, kelis pirmuosius esu išsaugojęs – dieduką su pypke, vestuvių tema – mergina, žvelgianti į kraičio skrynią, ir vaikinas, pakėlęs kraičio skrynią. Ir pirmąsias kankles esu pagaminęs iš tėvo džiovinto beržo, skirto vežimo ratams. Šiek tiek savo darbus bandau registruoti, šiek tiek fotografuoju, bet jau visų nesuskaičiuosi – per keturis dešimtmečius tiek sukaupta! Yra ir supuvusių – juk nieko nėra amžino.

– Su kuriuo medžiu jums geriausia ir maloniausia dirbti?

– Visi medžiai pasiduoda káltui. Nors, sakykime, išdžiūvęs ąžuolas sunkiai paklūsta. Tad, jei dirbi su ąžuolu, ypač jei kuri dideles skulptūras, niekada nelauki, kol jis išdžius. O jei ąžuolas su šerdimi, ją turi atverti, kad medis kvėpuotų. Jeigu ąžuolas nekvėpuoja, jis pradeda trūnyti. Reikėtų nepamiršti to, kad jau pagamintą skulptūrą reikia laikyti pakeltą nuo žemės. Kuo aukščiau pakelsi, tuo didesnė tikimybė, kad ji ilgai išstovės, nes medį veikia sniegas, drėgmė ir kt. O mano kūrinį įsigijusiam žmogui sakau: jeigu prižiūrėsi, jis stovės ilgiau, mat medis reikalauja dėmesio. Juolab jei stovės, kur medžiai šalia, drožinys apsamanos ir pan. Užtat, pavyzdžiui, ąžuolą, kuris atspariausias lauko sąlygoms (na, dar drebulė, sakuota pušis ar eglė), kas kokius 5–10 metų reikia nuvalyti.

– Pasakojote, kad mėgstate grybauti. Ar, būdamas miške, gamtoje, taip pat galvojate apie medį?

– Grybauju dažniausiai pasilenkęs nuo motociklo – jų turiu kelis. O apie medžius, žinoma, galvoju. Kiekvieną medelį visuomet apžiūriu, man įdomu, kokios jo formos, skulptūrinė kompozicija – kiekvienas medis gražus savaip, tik pastebėk. Medis man yra kaip Dievas. Sugrįžkime į seniausius pagonybės laikus. Kaip manote, kodėl žmonės medžiams melsdavosi? Todėl, kad seni ąžuolai buvo itin skulptūriški: dėl jų itin išreikštų formų juos laikydavo stabais, dievybės atvaizdais.

– Jūsų darbai pasklidę ne tik po visą Lietuvą – po nepriklausomybės atkūrimo net iki Amerikos nuskridę. Kaip taip nutiko?

– Kartą į dirbtuves užėjo vyrukas, prisistatė Amerikos lietuviu, Julius buvo vardu, norėjo pas mane drožinėti, ėmėme bendrauti. Po kurio laiko atėjo kitas vyrukas, iš Mičigano valstijos, papasakojo apie ten rengiamą „Dainavos“ stovyklą, kur Amerikos lietuvių vaikai ateitininkai praleidžia dvi savaites. Sakė, kad vėjas tuo metu išvertė nemažai ąžuolų, tai su Juliumi gavome pasiūlymą vykti į Ameriką ir pagaminti parkui skulptūrų. Nebuvo paprasta, reikėjo kvietimo, vizų. Prisikrovę darbų keliavome į Maskvą, o iš ten skridome į Ameriką. Paaiškėjo, kad Juliui buvo pasibaigusi viza, jo neįleido į lėktuvą. Atsimenu, sakau jam: „Aš irgi neskrendu“, bet jau ir mūsų daiktai, ir paroda iškeliavusi... Daviau muitininkui vieną dolerį, ir Julių praleido. Tokie buvo laikai...

– Esate tikrai nemažai matęs pasaulio. Mėgstate keliauti ir pailsėti nuo savo amato?

– Pastaruoju metu keliauju pailsėti ten, kur žiemą šilta, kur galima skaniai pavalgyti. Jeigu leidžia, visada pasiimu ir peiliuką, ypač jeigu atostogos – prie vandens.

– Kiekvienas amatas turi meistrui kokios nors įtakos. Kokį drožybos poveikį pastebite jūs?

– Jei kalba apie ligas, su amatu jų nesiečiau. Žinoma, visko yra buvę: ir sužeidimų, ir traumų, ir kelį skauda, nes jei krenti, tai būtinai tik ant jo. Bet aš – buvęs sportininkas, turiu daug energijos. Jaunystėje, kai imdavausi drožybos, pradėdavau net dainuot. Bet apskritai medžio drožėjui turbūt didžiausia bėda yra dulkės, kuriomis tenka kvėpuoti, – net gera ventiliacija nepadeda.

– Kas jus labiausiai įkvepia?

– Įdomiausia yra skulptūra, reikalaujanti labai didelės atsakomybės ir susikaupimo. Tik po to, kai padarai pirmus apipjovimus, gali dainuot. O pradžioje – dar nelabai, nes, matai, jei per daug nupjausi ranką ar nosį – atgal neprilipdysi. Apskritai, kai atveri medį, nežinai, ką rasi, – būna, ir kulkų randu, ir skeveldrų, bet pats baisiausias radinys – išpuvimai. Esu sukūręs tokią verkiančią skulptūrą, mat išpuvimas buvo – nelyg ašara nukritusi. Tokia kūryba yra fizinis darbas, reikalauja daug judėjimo ir kantrybės.

Kadangi muzikos instrumentus gaminu remdamasis muziejiniais eksponatais ir knygomis, jie atitinka tautinio paveldo sertifikato reikalavimus. Panašiai ir su vaikų žaislais – esu pasidaręs daugybę modelių pagal muziejinius pavyzdžius.

O skulptūrą aš laikau kūryba – čia niekada nesistengiu kartotis. Kaip rankos veda, taip ir raižau. Kartojimas jau yra kopijavimas, o tai reikia mokėti daryti, tam reikia labai daug pastangų. Štai neseniai Pilininko muziejui pagal eksponatą drožiau šventąjį Nepomuką. Tokia kopija užima labai daug laiko, nes reikia ne tik tiksliai išmatuoti, bet ir atitaikyti senąsias spalvas. Todėl į kopijavimą nedažnai įsijaučiu. O kai kuriu tradicinę skulptūrą, pavyzdžiui, rūpintojėlį, tiesiog laikausi tų ribų, kurias pats medis diktuoja.

– O ar juntate skirtumą, kai, sakykime, kuriate kokį nors šventąjį ir velniūkštį?

– Na, žinote, velniūkštis – humoristinė tema. Jeigu kuri šventąjį, turi žinoti jo visą atributiką, kuo tas šventasis pasižymi, kaip yra vaizduojamas ir t. t. Tam reikia susikaupimo, o velniūkštį gali kraipyti, kaip tiktai nori.

– Koks jūsų santykis su savo darbais? Galbūt su jais netgi pasikalbate?

– Savotišką santykį turiu su kanklėmis – yra tokia maldelė, kurią sukalbu, kad instrumentas skambėtų. Kad ir kaip ten būtų, kiekvienas instrumentas skamba skirtingai. Be abejo, tai priklauso ir nuo medžio, iš kurio jis pagamintas. O ir kiekvienas muzikantas girdi taip pat skirtingai.

– Ką savo darbais norėtumėte perduoti ateities kartoms?

– Kad kiekvienas žmogus jaustų mūsų tautos gyvastį. Jaunas žmogus mažai domisi tautodaile. O kada jis pradeda domėtis? Tada, kai sukuria šeimą. Juk vaikai klausia, jie iš mūsų mokosi. Taigi kiekvienas turime gebėti papasakoti, kas yra tėvynė, kas yra dailė, muzika ir taip toliau. Čia ir galime kalbėti apie tai, kaip išsaugoti mūsų gyvastį. Dėl to į mano dirbtuves ėjo mano vaikai, eina ir mano anūkai, jie visa tai mato, apie tai girdi, to mokosi – drauge kalame inkiliukus, tapome, keliaujame į Kaziuko mugę, kurioje jau per 30 metų kasmet dalyvauju. Apskritai tautodailė ypač aktuali mažuose miesteliuose – ten reikia steigti amatų centrus, kur žmonės sueitų, bendrautų, kurtųsi bendruomenės.

Projektą „Nuo meno iki funkcionalumo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 10000 Eur.